Pipinas neatsakė. Jis pažvelgė į galingas sienas, į bokštus, šaunias vėliavas, į saulę aukštame danguje, o tada į besirenkančią tamsą rytuose ir pagalvojo apie ilgus Šešėlio pirštus: apie orkus miškuose ir kalnuose, apie Izengardo išdavystę, apie piktosios akies paukščius šnipus, apie Juoduosius Raitelius Grafystės takeliuose ir apie sparnuotą siaubą Nazgulą. Jis sudrebėjo – vilties buvo maža. Kaip tik tą akimirką saulė pritemo, tarsi pro ją būtų praskriejęs tamsus šešėlis. Iš ausiai nepasiekiamų platybių, iš aukštų ir tolimų debesų atsklido kažkieno klyksmas: vos girdimas, bet stingdantis širdį, žiaurus ir baisus. Hobitas išbalo ir susigūžė prie sienos.
— Kas tai? – paklausė Beregondas. – Tu irgi pajutai?
-Taip, – sušnibždėjo Pipinas. — Tai mūsų žlugimo ženklas, lemties šešėlis, skraidantis Puolęs Raitelis.
-Taip, lemties šešėlis, – pakartojo Beregondas. – Bijau, kad Minas Tiritas kris. Ateina naktis. Atrodo, kažkas pavogė visą mano kraujo šilumą.
Kurj laiką jie sėdėjo nuleidę galvas ir tylėjo. Staiga Pipinas pakėlė galvą, išvydo, kad saulė tebešviečia, vėliavos tebeplazda vėjyje. Jis pasipurtė.
— Praėjo, – pasakė jis. – Ne, mano širdis nepraranda vilties. Gendalfas krito, bet vėl grįžo pas mus. Mes išsilaikysim, bent jau ant vienos kojos.
-Teisingai pasakyta! – šūktelėjo Beregondas atsistodamas ir imdamas vaikštinėti šen bei ten. – Nors viskas kažkada turi baigtis, Gondoras dar nekris. Net jei pamišęs Priešas paimtų sienas, jis paliktų kalnus lavonų. Yra dar kitų tvirtovių, slaptų kelių, vedančių į kalnus. Viltis ir atmintis išliks kokiame nors slaptame žaliuojančiame slėnyje.
— O aš norėčiau, kad viskas baigtųsi – nesvarbu, gerai ar blogai, – tarė Pipinas. — Aš ne karys, nemėgstu net galvoti apie kovas, o laukti mūšio, kurio negali išvengti – baisiausia už viską. Kokia ilga diena! Man labiau patiktų, jei nereikėtų stovėti ir stebėti, nieko nedaryti, laukti pirmo smūgio. Manau, Rohanas taip ir nebūtų smogęs, jei ne Gendalfas.
— A, tu'palietei daugelio skaudamą vietą! – pasakė Beregon-, das. – Viskas gali pasikeisti sugrįžus Faramirui. Jis narsus, narsesnis, nei mano kiti. Šiais laikais žmonės nebetiki, kad kapitonas gali būti išmintingas ir išsilavinęs, perskaitęs senuosius istorijos bei dainų pergamentus, drąsus ir sumanus mūšio lauke. Tačiau toks yra Faramiras. Ne nutrūktgalvis ar pašėlęs kaip Boromiras, bet ne mažiau ryžtingas. Kita vertus, ką jis gali padaryti? Mes negalime šturmuoti kalnų... toje šalyje. Mūsų rankos sutrumpėjo, reikia laukti, kol Priešas ateis pats. Bet tada tegu pasisaugo! – Beregondas smogė kumščiu į kardo rankeną.
Pipinas pažvelgė į jį – aukštą, išdidų ir kilmingą kaip ir visi šio krašto žmonės, su žėrinčiomis akimis laukiantį mūšio.
„Deja! Mano rankelė lengvesnė už plunksną, – pagalvojo hobitas, bet garsiai to nepasakė. – Pėstininkas, sakė Gendalfas? Galbūt, tik ne ant tos lentos".
Taip jie kalbėjosi, kol saulė pasiekė zenitą. Staiga suskambėjo vidurdienio varpai, Citadelė sujudo – visi, išskyrus sargybinius, skubėjo valgyti.
— Eisi su manimi? – paklausė Beregondas. – Šiandien gali sėdėti prie mano stalo. Nežinau, kuriam būriui būsi priskirtas, o gal Valdovas pasilaikys tave asmeninei tarnybai. Bet būsi maloniai priimtas. Be to, tai puiki proga susipažinti su kuo daugiau žmonių.
— Mielai eisiu, – pasakė Pipinas. – Tiesą pasakius, jaučiuosi vienišas. Rohane palikau geriausią draugą, nuo tada neturiu su kuo pakalbėti ar pajuokauti. Ar iš tiesų galėčiau prisidėti prie tavo būrio? Ar tu jo kapitonas? Jeigu taip, gal galėtum mane priimti arba užtarti žodį?
— Ne, ne, – nusijuokė Beregondas, – aš ne kapitonas. Neturiu nei aukštų pareigų, nei laipsnio, nei kilmės, esu paprastas Trečiojo Citadelės Būrio karys. Tačiau, pone Peregrinai, būti net ir paprastu Gondoro Bokšto Sargybiniu Mieste laikoma didele garbe, tokius žmones gerbia visa šalis.
— tada viskas aišku, – tarė Pipinas. – Palydėk mane iki mano kambario. Jei ten nebus Gendalfo, eisiu, kur norėsi – kaip tavo svečias.
Gendalfo kambaryje nebuvo, žinutės nuo jo taip pat, todėl Pipinas liko su Beregondu ir susipažino su Trečiojo Būrio kariais. Hobitą sutiko labai šiltai, o jį atvedusį Beregondą irgi ne prasčiau. Pasirodo, Citadelė jau ūžė nuo gandų apie Mitrandiro bendražygį bei jo ilgą pokalbį su Valdovu. Buvo šnekama, jog iš Siaurės atvykęs Miškavaikių Princas pasiūlė Gondorui savo pagalbą ir penkis tūkstančius kardų. Kiti kalbėjo, jog iš Rohano atjosiantys Raiteliai kiekvienas atsiveš po mažą, bet tvirtą miškavaikių karį.
Nors Pipinas apgailestaudamas paneigė šituos viltingus gandus, jis neišsisuko nuo naujo titulo. Žmonių manymu, Boromiro bičiulis ir Denetoro svečias tiesiog privalėjo būti princas. Jie dėkojo hobitui už atvykimą, išsižioję klausėsi jo istorijų apie tolimas šalis ir iki valios valgydino bei girdė. Pipinui išties buvo sunku nepamiršti Gendalfo patarimo ir nepaleisti liežuvio, kaip draugų rate yra įpratę hobitai.
Pagaliau Beregondas atsistojo.
— Laikinai atsisveikinu! – tarė jis. – Iki saulėlydžio turiu budėti, kaip, beje, ir visi čia esantys. Jeigu iš tiesų jautiesi vienišas, galiu pasiūlyti linksmą žmogų, kuris aprodys tau Miestą. Tai mano sūnus. Jis mielai eis su tavimi. Manau, jis geras vaikinas. Jeigu nori, nusileisk prie žemiausios Miesto sienos ir paklausk Senųjų Svečių Namų Rat Kelerdaine, Žibintininkų gatvėje. Surasi jį su kitais Mieste likusiais berniūkščiais. Kol Didieji Vartai neuždaryti, apačioje galima pamatyti daug įdomių dalykų.
Jis išėjo, o netrukus ir visi kiti. Buvo graži, tačiau net šiuose pietuose kovo mėnesį neįprastai karšta diena. Ore tvyrojo ūkas. Pipinas pasijuto mieguistas, tačiau kambaryje buvo nuobodu, todėl jis nusprendė leistis žemyn patyrinėti Miesto. Keletą sutaupytų kąsnelių jis nunešė Žvaigždikiui. Žirgas maloniai juos priėmė, nors jam nieko netrūko. Tada vingiuojančiomis gatvėmis hobitas patraukė žemyn.
Visi į jį spoksojo. Žmonės buvo rimti, mandagūs, kaip įprasta Gondore, sveikino jį pridėdami ranką prie krūtinės ir nulenkdami galvą, tačiau už nugaros hobitas girdėjo, kaip jie šaukė vieni kitus lėkti iš namų ir pasižiūrėti į Miškavaikių Princą, Mitrandiro bendražygį. Daugelis jų kalbėjo ne bendrąja kalba, bet Pipinas netruko suprasti, ką reiškia Ernil i Pheriannath. Jo vardas skriejo į Miestą greičiau už jį.
Vingiuotomis gatvelėmis ir gražiomis alėjomis jis pagaliau nusileido į žemiausią bei plačiausią Miesto terasą. Žmonės jam parodė Žibintininkų gatvę – platų kelią, vedantį prie Didžiųjų Vartų. Senieji Svečių Namai buvo didelis, vėjų nugairintas pilko akmens pastatas su dviem gilyn nuo gatvės einančiais sparnais, tarp kurių buvo paliktas siauras žalumos lopinėlis. Per visą namo plotį driekėsi kolonų palaikomas prieangis, žemyn prie žolės vedė laipteliai. Tarp kolonų žaidė berniukai, vieninteliai Pipino matyti vaikai Minas Tirite. Jis sustojo pažiūrėti. Vienas iš berniukų pastebėjo jį, šūktelėjo, nušoko ant žolės ir su draugais atkurnėjo į gatvę. Jis atsistojo prieš Pipiną, nužvelgė hobitą nuo galvos iki kojų.
— Sveikutis! – šūktelėjo berniukas. – Iš kur tu? Ar tu mūsų Miesto svečias?
— Buvau, – atsakė Pipinas, – bet dabar, atrodo, tapau Gondoro kariu.
— Nejuokauk! – nepatikėjo berniukas. – Visi mes čia tokie kariai. Kiek tau metų ir koks tavo vardas? Man dešimt, bet greitai išaugsiu iki penkių pėdų. Aš aukštesnis už tave. Matai, mano tėvas yra sargybinis, vienas iš aukščiausių. O kas tavo tėvas?