Hobitai dingo atslenkančioje naktyje, Meris palydėjo juos rago garsu. Visi pralinksmėjo.
— Vis tiek, – pasakė Frodas visiems, stovintiems šalia, – nenoriu, kad žudytumėt: net ir plėšikų, nebent jie patys gvieštųsi žudyti.
— Gerai! – sutiko Meris. – Bet tuoj turėtume sulaukti Hobitono gaujos. Jie ateis ne vien pasikalbėti. Reikia susitvarkyti su jais švariai, tačiau turime būti pasirengę viskam. Aš turiu planą.
— Labai gerai, – pasakė Frodas, – tvarkykis.
Kaip tik tada atbėgo keletas hobitų, pasiųstų Hobitono link.
-Jie ateina! – šaukė žvalgai. – Dvidešimt ar daugiau. O du pasuko į vakarus.
— Vadinasi, į Kelvietę, – pasakė Medvilnis. – Pakviesti daugiau galvažudžių. Na, penkiolika mylių pirmyn atgal. Dėl jų galvų dar nesukim.
Meris nuskubėjo duoti nurodymų. Ūkininkas Medvilnis liepė visiems išsiskirstyti po namus, išskyrus vyresnius hobitus, turėjusius kokius nors ginklus. Ilgai laukti neprireikė. Netrukus jie išgirdo garsius balsus ir sunkius žingsnius. Keliu atžygiavo visas būrys plėšikų. Jie pamatė užtvarą, nusijuokė: tokioje mažoje šalyje niekas negalės pasipriešinti dvidešimčiai tvirtų plėšikų.
Hobitai atidarė užtvarą, atsitraukė į šalį.
— Ačiū! – pasityčiodami nusijuokė plėšikai, – o dabar šiauškit namo į lovas, kol neišplakėme. Jie nužygiavo gatve šaukdami:
— Užgesinti šviesas! Į vidų ir lindėkit ten! Arba metams paimsim penkiasdešimt jūsiškių į Uoladuobes. Vidun! Vadas praranda kantrybę.
Niekas nekreipė dėmesio į įsakymus, tačiau hobitai tyliai susiglaudė jiems už nugarų ir sekė paskui. Plėšikai atėjo prie laužo, ten stovėjo vienišas Medvilnis ir šildėsi rankas.
— Kas tu toks, ką čia manai darąs? – suriko banditų vadas. Ūkininkas Medvilnis lėtai į jį atsisuko.
— Kaip tik norėjau paklausti to paties tavęs, – pasakė jis. – Čia ne jūsų šalis, čia jūs nepageidaujami.
— Užtat tu pageidaujamas, – atrėžė vadas, – mums tavęs reikia. Imkit jį, vaikinai! Į Uoladuobes, dar įkrėskit kaip reikiant, kad užsičiauptų!
Vyrai žengė žingsnį ir sustojo. Aplink juos pasigirdo murmesys, jie staiga suvokė, kad ūkininkas Medvilnis visai ne vienas. Jie buvo apsupti. Tamsoje, kur nebesiekė laužo šviesa, žiedu stovėjo iš šešėlių išsėlinę hobitai. Jų buvo beveik du šimtai, visi ginkluoti.
Priekin žengė Meris.
— Mes jau buvome susitikę, – pasakė jis vadui, – aš tave įspėjau negrįžti čia. Įspėju dar sykį: tu stovi šviesoje, į tave taikosi lankininkai. Jei bent pirštu paliesi ūkininką ar bet kurį kitą, būsi iš karto nušautas. Padėk ginklus!
Vadas apsidairė. Jis pakliuvo į spąstus. Bet jis neišsigando, ne dabar, kai už nugaros stovėjo dvidešimt saviškių. Plėšikas pernelyg niekino hobitus, kad suprastų pavojų. Iš kvailumo jis nusprendė kautis. Išsiveržti bus lengva.
— Pirmyn, vaikinai! – suriko jis. – Įkrėskim jiems!
Su ilgu peiliu kairėje rankoje ir vėzdu dešinėje jis puolė atgal, bandydamas prasiveržti į Hobitoną. Užsimojo smogti kelyje stovinčiam Meriui. Ir sudribo negyvas su keturiomis strėlėmis.
Kitiems užteko. Jie pasidavė. Iš plėšikų atėmę ginklus, hobitai juos nuvedė į pačių statytą tuščią trobą, tvirtai surišo ir užrakino, pastatę sargybą. Negyvas vadas buvo nuvilktas palaidoti.
— Dabar atrodo labai lengva, ar ne? – paklausė Medvilnis. – Aš sakiau, kad galime juos įveikti. Bet reikėjo kvietimo. Grįžote pačiu laiku, pone Meri.
— Dar reikia daug padaryti, – pasakė Meris. — Jei jūs teisingai skaičiuojate, nesusidorojome nė su dešimtadaliu. Bet jau tamsu. Manau, kitas smūgis palauks iki ryto. Tada turėsime aplankyti Vadą.
— Kodėl ne dabar? – paklausė Semas. – Dar nėra septynių. Aš noriu pamatyti savo senioką. Ar nežinote, kas jam atsitiko, pone Medvilni?
— Nei kas labai gero, nei kas labai blogo, Semai, – atsakė ūkininkas. — Jie išrausė Begšoto Alėją — jam tai buvo skaudus smūgis. Tavo tėtušis dabar gyvena viename tų naujų namų, kuriuos pastatė Vado vyrai, kai jie dar dirbdavo, o ne tik degindavo ir vogdavo: už mylios nuo Krantinės. Kai gali, jis ateina pas mane, aš pasirūpinu, kad jis pavalgytų geriau už tuos vargšus. Žinoma, tai prieš Taisykles. Norėjau pasiimti jį pas save, bet neleido.
— Labai ačiū, pone Medvilni, aš niekada to nepamiršiu, – pasakė Semas, – bet noriu jį pamatyti. Tas Vadas ir Šarkis, apie kuriuos jie kalbėjo, dar gali pridaryti bėdų iki ryto.
— Gerai, Semai, – pasakė Medvilnis, – pasiimk porą vaikinų, jok ir atsivesk jį pas mane. Tik nejok pro senąjį Hobitono kaimą šalia Upės. Mano Linksmuolis parodys tau kelią.
Semas išjojo. Meris nakčiai paskirstė žvalgus kaime ir sargybinius prie užtvarų. O jis su Frodu nuėjo pas Medvilnį. Jie susėdo šiltoje virtuvėje su visa šeima. Medvilniai uždavė keletą mandagių klausimų apie jų keliones, tačiau vargu ar klausėsi atsakymų: jiems labiau rūpėjo įvykiai Grafystėje.
-Viskas prasidėjo nuo Spuogo, kaip mes jį vadiname, – pasakojo ūkininkas Medvilnis, – prasidėjo vos jums išvykus, pone Frodai. Jis turėjo juokingų minčių, tas Spuogas. Atrodė, norėjo viską valdyti pats, įsakinėti kitiems. Netrukus paaiškėjo, kad jis iš tiesų turi daugiau, nei jam pakanka, ir nori susigriebti dar daugiau. Iš kur jis gaudavo pinigų, niekas nežino – statė malūnus, salyklines, smukles, ūkius, sodino tabaką. Dar prieš atsikraustydamas į Begendą, man regis, jis nupirko Smėliaus malūną.
Žinoma, pradėjo nuo tėvo paliktų žemių Pietkiemyje, ko gero, pardavinėjo daug geriausio tabako – metus ar du tyliai siuntė jį į užsienius. Bet praėjusių metų pabaigoje jis pradėjo vežimais siųsti ne vien tabaką. Ėmė visko stigti, be to, artėjo žiema. Žmonės pradėjo pykti, tačiau jis turėjo ką atsakyti. Atvyko daug vyrų, daugiausia plėšikų. Vieni dideliais vežimais išgabeno prekes į pietus, o kiti pasiliko. Atvyko dar daugiau. Mums dar nespėjus susivokti, jie įsikūrė visoje Grafystėje, ėmė kirsti medžius, rausti griovius, statytis sau pašiūres ir namus, kokie jiems patiko. Iš pradžių Spuogas mokėjo už prekes bei žalą, bet vėliau jie pradėjo nurodinėti patys, ėmė tai, ką norėjo.
Jau tada buvo blogai, bet dar tuo nesibaigė. Senasis meras Vilas išsiruošė į Begendą pareikšti protesto, bet jo nepasiekė. Plėšikai sučiupo jį, užrakino kažkokioj skylėj Mikei Delvinge, ten jis ir sėdi. Po to, tuoj po Naujųjų Metų, kai mero nebebuvo, Spuogas pasiskelbė Vadovaujančiu Tvarkdariu arba tiesiog Vadu, kaip jam labiau patiko, — jei kas nors kišo nosį kur nereikia, kaip jie sakė, tai atsidurdavo pas Vilą. Diena dienon buvo vis prasčiau. Tabako liko tik jo vyrams. Vadui nepatiko alus, jis uždarė visas smukles, visko, išskyrus taisykles, vis labiau ir labiau stigo, nebent truputį nuslėpdavai, kai plėšikai vaikščiodavo rinkdami „teisingam perskirstymui" – kas reiškė, kad jie gauna, o mes ne. Tik tvarkdarių namuose galėjai pasiimti likučių, jei suvirškindavai juos. Viskas buvo blogai. Bet atėjus Šarkiui, net žodžių nėra nusakyti...
— Kas tas Šarkis? – paklausė Meris. – Girdėjau vieną plėšiką kalbant apie jį.
— Atrodo, kad didžiausias galvažudys iš visų, – atsakė Medvilnis. – Pirmą sykį apie jį išgirdome per praėjusį derlių, gal rugsėjo pabaigoje. Niekada jo nematėme, bet jis sėdi Begende. Manau, kad dabar jis yra tikrasis Vadas. Visi plėšikai daro, ką jis liepia, o jis liepia paprastai: kirskit, deginkit, griaukit, o dabar ir žudykit. Jau nebeliko nė krislo proto. Jie nukerta medžius ir palieka juos gulėti, jie degina namus ir daugiau nestato.
Paimkim Smėliaus malūną. Vos atėjęs į Begendą Spuogas jį nugriovė. Tada atsivedė daug nedorų žmonių, pastatė didesnį, pilną ratų, visokių svetimų aparatų. Džiaugėsi tik tas kvailys Tedas — jis dabar ten dirba, valydamas tų niekšų mašinas. O jo tėvas buvo malūnininkas, pats sau šeimininkas. Spuogas norėjo malti daugiau ir greičiau, kaip jis sakė. Jis turi ne vieną tokį malūną. Bet malimui reikia grūdų, o naujam malūnui jų buvo ne daugiau nei senajam. Kai atėjo Šarkis, jie iš viso nebemala grūdų. Nuolat kažką daužo, leidžia dūmus su smarve, Hobitone net naktį nebeliko ramybės. Jie leidžia tas atliekas tyčia – užteršė visą Žemutinę Upę, dabar teršalai leidžiasi prie Brendivyno. Jeigu jie nori paversti Grafystę dykyne, jiems gerai sekasi. Netikiu, kad visą tą muziką užsuko kvailys Spuogas. Sakyčiau, jog Šarkis.