-Taip! – įsiterpė jaunasis Tomas. — Jie net suėmė Spuogo mamą, senąją Lobeliją, o jis ją mylėjo. Kai kas iš Hobitono matė. Ji leidžiasi takeliu su savo senu lietsargiu. Į viršų eina plėšikai, stumdami karutį. „Kur einate?" – klausia ji. „Į Begendą", – sako jie. „O ko?" – „Statyti naujų pašiūrių Šarkiui". – „Kam tokiam, sakėt?" nesupranta ji. „Šarkiui, – kartoja jie. – O dabar traukis iš kelio, sena ragana!" – „Aš parodysiu jums Šarkį, jūs, vagys ir plėšikai!" šaukia ji, užsimoja skėčiu ir puola jų vadą, du kartus už ją didesnį. Taip jie ją suėmė. Nuvilko į Uoladuobes, argi tai jos amžiui? Suėmė ir kitų gerų žmonių, bet negalima neigti, kad ji parodė daugiau drąsos už visus.
Vidury tos kalbos įgriuvo Semas su savo senioku. Senasis Gemdžis neatrodė labai pasenęs, tik apkurto labiau.
— Labas vakaras, pone Beginsai! – pasakė jis. – Išties džiaugiuosi, matydamas jus grįžusį. Bet griežiu ant jūsų dantį, kaip pas mus sakoma, jei leisite būti įžūliam. Nevertėjo jums parduoti Begendo. Nuo to prasidėjo visos niekšybės. Kol ten užsieniuose puotavote ir po kalnus gainiojotės Juoduosius Vyrus, kaip pasakojo Semas, nors aš nesuprantu, kuriam galui, jie atėjo, iškasė Begšoto Alėją ir sunaikino mano daržoves!
— Man labai gaila, pone Gemdži, – atsakė Frodas. – Bet dabar grįžau, pasistengsiu atpirkti kaltę.
— Nieko kito iš jūsų ir nesitikėjau, – sutiko seniokas. – Ponas Frodas Beginsas yra tikras kilmingas hobitas, aš visada taip sakiau, kad ir ką kiti galvotų apie šitą pavardę, prašau atleisti. Tikiuosi, mano Semas padoriai elgėsi ir jūsų nesupykdė?
-Jis buvo puikus palydovas, – atsakė Frodas. – Ar galite patikėti — jis dabar yra vienas žymiausių žmonių visose šalyse, nuo čia iki Jūros ir už Didžiosios Upės kuriamos dainos apie jo žygdarbius?
Semas išraudo, bet dėkingas pažvelgė į Frodą, nes Rožytės akys suspindo, ji šypsojosi jam.
— Tikrai sunku patikėti, – tarė seniokas. – Matau, kad jis buvo patekęs į keistą draugiją. O kur jo megztinis? Man nepatinka geležiniai rūbai, tegu ir patogūs.
Kitą rytą ūkininko Medvilnio šeimyna ir svečiai kėlėsi anksti. Naktį nieko neatsitiko, bet dar nesibaigus dienai reikėjo laukti nemalonumų.
— Rodosi, Begende nebeliko plėšikų, – pasakė Medvilnis, – bet gauja iš Kelvietės gali užgriūti bet kurią akimirką.
Po pusryčių atjojo pasiuntinys iš Tukžemės. Jis buvo puikios nuotaikos.
— Tanas sukėlė visą mūsų šalį, – pasakojo jis, – naujienos kaip gaisras sklinda į visas puses. Likę gyvi plėšikai, kurie mus saugojo, spruko į pietus. Tanas juos nusivijo, kad sulaikytų didelę gaują iš tos pusės, bet jis siunčia poną Peregriną su visais, kuriuos galėjo išleisti.
Kitos naujienos nebuvo tokios geros. Apie dešimtą grįžo visai nakčiai išjojęs Meris.
— Maždaug už keturių mylių didelė gauja, – pasakė jis, — jie eina keliu nuo Kelvietės, prie jų prisidėjo nemažai pavienių plėšikų. Jų bus koks šimtas, eidami viską degina. Prakeikimas!
— Aha! Šitie ponai nenusiteikę kalbėti, jie ateina žudyti, jei tai jiems pavyks, – pasakė ūkininkas Medvilnis. — Jei Tukai nespės, reikia slėptis ir šaudyti be derybų. Teks kautis, kol viską sutvarkysime, pone Frodai.
Tukai suspėjo. Netrukus įžygiavo jų šimtinė, surinkta iš Tukboro ir Žaliųjų Kalvų. Vadovavo Pipinas. Dabar Meriui pakako tvirtų hobitų stoti prieš plėšikus. Žvalgai pranešė, kad plėšikai laikosi krūvoje. Jie suprato, kad šalyje kilo maištas, ir ruošėsi be skrupulų užgniaužti sukilimą jo židinyje Krantinėje. Bet, nors ir labai rūstūs, jie neturėjo apie karą nusimanančio vado. Plėšikai žygiavo be jokio atsargumo. Meris greitai sumetė planą.
Plėšikai atėjo Rytiniu keliu. Nesustodami jie pasuko Krantinės keliu, kurį laiką vingiuojančiu tarp aukštų šlaitų su tvoromis ant viršaus. Už posūkio, maždaug už ketvirčio mylios nuo pagrindinio kelio, jie priėjo tvirtą užtvarą iš apverstų senų vežimų. Būrys sustojo. Plėšikai išvydo, kad palei tvoras virš jų galvų išsirikiavo šimtai hobitų. Už nugarų hobitai sustūmę dar daugiau laukuose slėptų vežimų ir užkirto kelią atsitraukti. Iš viršaus į plėšikus kreipėsi Meris:
-Jūs patekote į spąstus, – pasakė jis. — Jūsų draugai iš Hobitono irgi įjuos pateko, dabar vienas negyvas, o kiti nelaisvėje. Padėkite ginklus! Tada atsitraukite dvidešimt žingsnių, sėskitės ant žemės. Tie, kurie bandys išsiveržti, bus nušauti.
Plėšikai taip lengvai nepasidavė. Keletas pakluso, bet buvo tuoj pat grąžinti atgal. Dvidešimt ar daugiau apsisuko, puolė vežimus. Šešis nušovė, o kiti prasiveržė, nukaudami du hobitus ir išsisklaidydami po šalį Miškagalio kryptimi. Dar du krito bebėgdami. Meris garsiai papūtė ragą, iš toli pasigirdo atsakymai.
— Toli nenubėgs, – pasakė Pipinas, – visa šalis pilna mūsų medžiotojų.
Spąstuose likę galvažudžiai, apie aštuoniasdešimt, pabandė įveikti užtvarą ir šlaitus, hobitai buvo priversti daugelį nušauti ar nukirsti kirviais. Vis dėlto patys stipriausieji prasibrovė į vakarinę C pusę ir žiauriai atakavo hobitus, labiau pasiryžę žudyti, o ne pabėgti. Keletas hobitų krito, likę susvyravo, bet iš rytinės pusės atskubėjo Meris su Pipinu. Hobitai puolė plėšikus. Meris pats nukovė vadą, žvairakį milžiną, panašų į didžiulį orką. Tada jis atitraukė pajėgas, apsupęs likusią gaują lankininkų žiedu.
Pagaliau viskas baigėsi. Lauke gulėjo beveik septyniasdešimt negyvų plėšikų, tuzinas buvo nelaisvėje. Žuvo devyniolika hobitų, apie trisdešimt buvo sužeista. Negyvi plėšikai buvo sukrauti į vežimus, nuvežti į seną smėlduobę netoliese ir palaidoti, vėliau žmonės ją vadino Mūšio Duobe. Kritę hobitai buvo drauge palaidoti kape prie kalvos. Vėliau ten buvo pastatytas didžiulis akmuo ir pasodintas sodas. Taip baigėsi Krantinės Mūšis 1419-aisiais, paskutinis mūšis Grafystėje ir vienintelis Žaliuosiuose Laukuose nuo kautynių Šiauriakiemyje 1147-aisiais. Vėliau, nors aukų buvo nedaug, jam teko skyrius Raudonojoje Knygoje. Buvo sudarytas Sąrašas visų, dalyvavusių mūšyje, o Grafystės istorikai išmoko jį atmintinai.
Nuo to laiko pastebimai išaugo Medvilnių šlovė bei turtai, tačiau Sąrašo viršuje įrašyti Kapitonų Meriadoko ir Pipino vardai.
Frodas dalyvavo mūšyje, tačiau kardo neištraukė. Didžiąją laiko dalį užsiėmė tuo, jog neleido įsiutusiems hobitams užmušti priešų, sudėjusių ginklus. Kai kautynės pasibaigė ir buvo paskirstyti vėlesni darbai, jis su Meriu, Pipinu bei Semu grįžo pas Medvilnius. Po vėlyvų priešpiečių Frodas atsiduso:
— Na, manau, laikas išsiaiškinti su „Vadu".
— Tikrai taip, kuo greičiau, tuo geriau, – pritarė Meris. – Tik nebūk per švelnus! Jis atsakingas už tai, kad atsivedė plėšikus, padariusius tiek blogio!
Ūkininkas Medvilnis surinko dviejų tuzinų tvirtų hobitų palydą.
— Mes tik spėjame, kad Begende plėšikų nebeliko, – pasakė jis, tikrai nežinome.