Jis nuėjo, hobitai prasiskyrė, duodami kelią, nors ginklus sugniaužusių rankų krumpliai buvo pabalę. Šliužburnis dvejojo, bet nusekė paskui šeimininką.
— Šliužburni! – pašaukė Frodas. – Tau nereikia sekti paskui jį. Man nepadarei nieko blogo. Gali čia ilsėtis, valgyti, kol sustiprėsi ir iškeliausi savais keliais.
Šliužburnis sustojo, atsisukęs pasižiūrėjo į jį, jis norėjo likti. Sarumanas irgi atsisuko.
— Nieko blogo? – sukikeno jis. – Žinoma! Jei jis išsėlindavo naktį, tai tik pasigrožėti žvaigždėmis. Bet aš girdėjau kažką klausiant, kur slepiasi vargšas Lotas. Tu juk žinai, Šliuže? Ar pasakysi jiems?
Šliužburnis susigūžė, sucypė:
— Ne, ne!
— Tada aš pasakysiu, – tarė Sarumanas. – Šliužburnis užmušė jūsų Vadą, vargšą mažylį, jūsų mieląjį Lotą. Ar ne, Šliuže? Manau, nusmeigei jį miegantį. Tikiuosi, palaidojai jį? Matote, Šliužas buvo labai alkanas pastaruoju metu. Ne, Šliužas nėra labai malonus. Geriau palikite jį man.
Raudonose Šliužburnio akyse suliepsnojo neapykanta.
-Tu man taip sakei, tu mane privertei! – sušnypštė jis. Sarumanas nusijuokė.
— Tu visada darai tai, ką sako Šarkis, ar ne, Šliuže? Dabar jis sako – sek iš paskos! — jis spyrė besiraitančiam Šliužburniui į veidą, apsisuko ir nuėjo. Tą akimirką kažkas trūko: Šliužburnis atsistojo, išsitraukė paslėptą durklą, suurzgęs kaip šuo užšoko Sarumanui ant nugaros, užlaužęs galvą perpjovė gerklę ir surikęs nulėkė alėja žemyn. Frodui nespėjus atsitokėti ir ką nors pasakyti, suskambo trys hobitų lankai, Šliužburnis pargriuvo negyvas.
Stovėjusių šalia išgąsčiui, Sarumano kūną apgaubė pilka migla ir tarsi laužo dūmai lėtai pakilusi blyški figūra sudūlavo virš Kalvos. Akimirką ji plazdėjo, žvelgdama į vakarus, tačiau iš vakarų ūžtelėjo šaltas vėjas, šešėlis sulinko ir atsidusęs pranyko.
Frodas su siaubu ir gailesčiu žvelgė į negyvą kūną – bežiūrint atrodė, kad mirtis daugelio metų darbą atliko per keletą minučių kūnas susitraukė, raukšlėtas veidas virto odos skutulais ant siaubingos kaukolės. Pakėlęs šalia gulėjusio purvino apsiausto kraštą jis uždengė kūną ir nusisuko.
— Štai ir visko pabaiga, – pasakė Semas. – Bjauri pabaiga, geriau jau būčiau jos nematęs, bet gerai, kad visko atsikratėme.
— Tikiuosi, tai galutinė Karo pabaiga, – pridūrė Meris.
-Aš irgi tikiuosi, – atsiduso Frodas. – Paskutinis smūgis. Tik pagalvokit, jis buvo smogtas čia, prie pat Begendo durų! Iš visų mano vilčių ir baimių to tikėjausi mažiausiai.
— Nevadinsiu to pabaiga, kol nesutvarkėme viso jovalo, – niūriai pareiškė Semas. – Reikės daug, laiko ir darbo.
9
Pilkieji Uostai
Išvalyti Grafystei prireikė daug laiko, tačiau mažiau, nei būgštavo Semas. Kitą dieną po mūšio Frodas nujojo į Mikei Delvingą išlaisvinti kalinių iš Uoladuobių. Vieną pirmųjų rado vargšą Fredegarą Bolgerį, jau daugiau nebe Storulį. Jis buvo suimtas, kai plėšikai išrūkė jo vadovaujamų sukilėlių būrį iš slėptuvių Laužaurviuose prie Baisiųjų Kalvų.
— Geriau jau būtumei keliavęs su mumis, vargše Fredegarai! – atsiduso Pipinas, kai jį nebepaeinantį nešė į lauką.
Fredegaras atmerkė akį, pabandė didvyriškai nusišypsoti.
— Kas tas jaunas milžinas garsiu balsu? – sušnibždėjo jis. – Ar ne mažasis Pipinas! Kelinto dydžio skrybėles dabar nešioji?
Vėliau buvo Lobelija. Vargšė moteris atrodė labai susenusi ir sulysusi, kai ją išgelbėjo iš tamsios, siauros kameros. Ji užsispyrė išsvirduliuoti savo kojomis. Išėjo, remdamasi į Frodo ranką, tačiau vis dar pasiramsčiuodama savo lietsargiu, sulaukė audringo sutikimo, visi taip plojo ir šaukė, kad ji susijaudino iki ašarų. Dar niekada savo gyvenime nebuvo tokia populiari. Tačiau ji sugniužo sužinojusi, jog Lotas nužudytas. Senutė negrįžo į Begendą. Lobelija atidavė jį Frodui ir išėjo pas savuosius – Breisgirdlus iš Kietbutelio.
Kai kitą pavasarį vargšė moteris mirė – vis dėlto jau buvo sulaukusi daugiau nei šimto, – Frodas nustebo ir labai susijaudino, mat visus likusius savo bei Loto pinigus ji paliko jam, kad padėtų svetimųjų nuskriaustiems, be namų likusiems hobitams. Taip baigėsi nesantaika.
Senasis Vilas Vitfutas išbuvo Uoladuobėse ilgiau už kitus. Nors su juo elgėsi ne taip šiurkščiai, senajam hobitui reikėjo ilgai ir daug valgyti, kol jis galėjo grįžti į mero vietą, tad Frodas sutiko pabūti pavaduotoju, iki ponas Vitfutas atsigaus. Vienintelis dalykas, kurį jis padarė būdamas mero pavaduotoju, – sumažino Grafystės tvarkdarių skaičių ir užduotis iki įprastų. Sumedžioti likusius plėšikus buvo patikėta Meriui bei Pipinui, greitai tai buvo atlikta. Pietinės gaujos, išgirdusios naujienas apie Krantinės Mūšį, spruko lauk ir menkai besipriešino Tanui. Iki metų pabaigos keletas pasilikusių buvo apsupti miškuose, o tie, kurie pasidavė, buvo nuvesti iki sienų.
Atstatymo darbai vyko sparčiai, Semas buvo labai užsiėmęs. Kai reikia ir kai nori, hobitai gali dirbti kaip bitės. Atsirado tūkstančiai įvairaus amžiaus darbščių rankų: nuo mažų vikrių hobitukų ir hobitaičių iki pagyvenusių garbių seniokų. Iki liepos iš naujųjų tvarkdarių namų bei iš visko, ką pastatė „Šarkio Vyrai", neliko nė plytos. Jos buvo panaudotos taisyti senoms oloms, kurios tapo sausesnės, jaukesnės. Buvo rastos didžiulės prekių, maisto bei alaus atsargos, plėšikų suslėptos pašiūrėse, klėtyse, apleistose olose, ypač daug – Mikei Delvingo tuneliuose bei senose Skėrio kasyklose, tad liepa buvo kur kas linksmesnė, nei kas nors galėjo tikėtis.
Hobitone pirmiausia – dar net nenugriovus naujojo malūno buvo išvalyta Kalva ir Begendas, o tada atstatyta Begšoto Alėja. Naujos smėlio duobės buvo sulygintos ir paverstos dideliu sodu, o pietiniame Kalvos šlaite išraustos naujos olos, grįstos plytomis. Seniokas grįžo į savo Trečiąjį Numerį, jis dažnai kartojo, nekreipdamas dėmesio, ar kas nors girdi:
— Blogas vėjas niekam gero neatneš, kaip aš visada sakydavau. Viskas gerai, kas baigiasi geriau!
Kilo ginčai, kaip pavadinti naująją gatvę. Buvo galvojama apie „Kautynių Sodus" arba „Šviesiuosius Smialus". Bet vėliau, pagal sveiką hobitų nuovoką, ji buvo pavadinta tiesiog „Naująja Alėja". Tik Krantinėje klajojo juokas vadinti ją „Šarkio Galu".
Skaudžiausia netektis buvo medžiai. Šarkio įsakymu jie buvo be proto kertami visoje Grafystėje, dėl jų Semas liūdėjo labiau nei dėl ko kito. Šitas žaizdas gydyti reikėjo ilgai. Galbūt tik jo proanūkiai, galvojo Semas, pamatys Grafystę tokią, kokia ji turi būti.
Vieną dieną — jis ilgą laiką buvo pernelyg užsiėmęs, kad galvotų apie savo nuotykius, – Semas prisiminė Galadrielės dovaną. Jis pasiėmė dėželę ir, parodęs ją kitiems Keliautojams (kaip jie dabar buvo vadinami), paklausė jų patarimo.
— Aš vis svarsčiau, kada ją prisiminsi, – prisipažino Frodas, – atidaryk!
Viduje buvo pilna minkštų pilkų dulkių, kurių patale gulėjo sėkla – mažas riešutas sidabriniu apvalkalu.
— Ką man su tuo daryti? – paklausė Semas.
— Mesk į orą vėjuotą dieną, tegu atlieka savo darbą! – tuoj pat pasiūlė Pipinas.
— Kur? – nesuprato Semas.
— Pasirink vietą bandymams ir pažiūrėk, kas atsitiks augalams, pakišo mintį Meris.
— Esu tikras, kad Valdovė nenorėtų, jog pasilikčiau viską savo sodui, kai nukentėjo tiek žmonių, – tarė Semas.