— Vadovaukis savo protu ir žiniomis, Seniai, – pasakė Frodas, tegu dovana padeda tau, pagerina tavo darbą. Naudok ją taupiai. Dulkių nedaug, tad vertingas kiekvienas grūdelis.
Taip Semas ėmė sodinti medelius visur, kur buvo sunaikinti ypač gražūs, mylimi medžiai, o ant žemės prie sodinukų šaknų paberdavo po žiupsnelį vertingųjų dulkių. Dirbdamas jis išvaikščiojo Grafystę skersai išilgai, ir jei daugiau dėmesio skyrė Hobitonui bei Krantinei, niekas jo nekaltino. Galų galėjam liko visai mažai dulkių, tad hobitas nuėjo prie Trijų Kiemų Akmens, esančio pačiame Grafystės viduryje, ir palaiminęs paleido likusias dulkes į orą. Mažąjį sidabrinį riešutėlį jis pasodino Puotos lauke, kur kažkada augo medis. Semas svarstė, kuo viskas baigsis. Visą žiemą jis stengėsi būti kiek įmanoma kantresnis, valdytis ir nuolat nevaikščioti aplink, žiūrėdamas, ar nieko nevyksta.
Pavasaris pranoko gražiausias jo viltis. Medžiai ėmė sprogti ir augti lyg patrakę, lyg į vienerius metus sutilptų dvidešimt. Puotos lauke į viršų išsistiebė nuostabus jaunas ūglis – su sidabrine žieve ir ilgais lapais. Balandį jis išsprogo geltonais žiedais. Tai buvo malornas, visos Grafystės stebuklas. Vėliau, kai jis augo ir gražėjo, medis buvo plačiai žinomas, žmonės susiruošdavo į ilgas keliones, kad jį pamatytų: vienintelį malorną į vakarus nuo Kalnų, į rytus nuo Jūros ir vieną puikiausių pasaulyje.
1420 metai Grafystei buvo stebuklingi. Ne tik nuostabiai švietė saulė, lijo saldus lietus (kada reikėjo ir kiek reikėjo), bet buvo kažko daugiau: sodraus augimo, grožio, neįprasto paprastoms vasaroms, kurios mirkteli ir dingsta iš Viduržemio. Visi vaikai, gimę ar pradėti tais metais, o jų buvo daug, augo gražūs pažiūrėti, stiprūs, dauguma jų turėjo auksinius palukus, šiaipjau nebūdingus hobitams. Žemė linko nuo vaisių ir uogų – hobitukai tiesiog maudėsi braškėse ir grietinėlėje, o vėliau sėdėjo po slyvomis ir valgė, iš kauliukų statydami plėšikų pilaites. Niekas nesirgo, visi buvo patenkinti, išskyrus žolės pjovėjus.
Pietkiemyje pridygo tiek tabako, kad net visko matę apstulbo. U/derėjo daug grūdų – derliaus metu klėtys lūžte lūžo. Pietkicmio miežiai pasitaikė tokie puikūs, jog 1420-ųjų gamybos alus buvo ilgai prisimenamas ir tapo priežodžiu. Vėlesnė karta galėjo išgirsti, kaip koks seniokas smuklėje po užsitarnautos pintos elio nuleisdavo savo bokalą ir atsidusdavo: „Ech! Geras alus, beveik kaip dvidešimtųjų!"
Semas su Frodu iš pradžių gyveno pas Medvilnius, o vėliau su Senioku persikraustė į Naująją Alėją. Be visų darbų, jis dar vadovavo Begendo išvalymui ir atstatymui, tačiau dažnai keliaudavo po Grafystę sodindamas medžius. Ankstyvą kovą jo nebuvo namie, tad nežinojo, kad Frodas susirgo. To mėnesio tryliktąją ūkininkas Medvilnis rado Frodą ant lovos, jis gniaužė baltą brangakmenį, kabojusį ant kaklo, ir pusiau klejojo.
-Jo nebėra amžiams, – kalbėjo jis, – dabar viskas tamsu ir tuščia.
Tačiau priepuolis praėjo. Semui kovo dvidešimt penktąją grįžus, Frodas buvo atsigavęs, o apie save nieko nepasakė. Tuo metu buvo sutvarkytas Begendas, iš Krikholo atvyko Meris su Pipinu, atvežė senus daiktus bei baldus, tad netrukus senoji ola atrodė taip, kaip anksčiau.
Pagaliau viskas buvo parengta. Frodas paklausė:
— Kada ruošiesi įsikelti pas mane, Semai? Semas truputį sutriko.
— Gali dar neskubėti, jei nenori, – pridūrė Frodas, – bet žinai, Seniokas bus netoliese, jį gerai prižiūrės Našlė Rambi.
— Ne dėl to, pone Frodai, – pasakė Semas ir labai išraudo.
— Tai dėl ko?
— Dėl Rožytės, Medvilnio Rožytės, – paaiškino Semas. – Atrodo, jai, vargšei, nepatiko, kad išvykau į užsienius, bet kad aš neužsiminiau, tai ir ji nekalbėjo. O aš neužsiminiau, nes turėjau darbo. Bet neseniai kalbėjau su ja, ji ir sako: „Tu jau praradai metus, tai kam dar laukti?" – „Praradau? – sakau aš. – Gal ne visai..." Aš suprantu, ką ji turi omeny. Jaučiuosi plėšomas į dvi puses, jei taip galima pasakyti.
— Suprantu, – tarė Frodas, – tu nori vesti, bet taip pat nori gyventi su manimi Begende? Brangusis Semai, kaip viskas paprasta! Kuo greičiau vesk, o tada atsikraustyk su Rožyte. Begende užteks vietos tokiai šeimai, kokios tik norėsi.
Taip ir buvo nuspręsta. Semas Gemdžis vedė Rožytę, ūkininko Medvilnio dukrą, 1420 metų pavasarį (pagarsėjusį vestuvėmis), jie atsikraustė gyventi į Begendą. Jei Semas galvojo, kad jam pasisekė, tai Frodas žinojo, kad labiau pasisekė jam, nes visoje Grafystėje nebuvo hobito, kuriuo rūpintųsi geriau. Suplanavęs ir pradėjęs atstatymo darbus jis gyveno ramiai, daug rašė, tvarkė užrašus. Vasaros viduryje per Laisvąją Mugę jis atsistatydino iš mero pavaduotojo pareigų – brangusis senasis Vilas Vitfutas galėjo dar septynerius metus vadovauti puotoms.
Meris su Pipinu kurį laiką gyveno drauge Krikhole. Tarp Žemgalos ir Begendo buvo daug keliaujama. Du jauni Keliautojai buvo žinomi visoje Grafystėje dėl savo dainų, istorijų, elgesio ir puikių vaišių vakarėlių. „Lordais" vadino juos hobitai, turėdami omeny tik gera, nes visų širdys sušildavo matant juos jojančius su skaisčiais šarvais, puikiais skydais, besijuokiančius ir dainuojančius tolimų kraštų dainas. Jie išaugo, tačiau visai nepasikeitė, gal tik tapo iškalbingesni, draugiškesni, dar linksmesni nei anksčiau.
Frodas su Semu dėvėjo paprastus drabužius, tik prireikus jie apsisiausdavo ilgus, puikiai išaustus pilkus apsiaustus, prie kaklo susegamus gražiomis segėmis, o ponas Frodas visada nešiojo baltą brangakmenį ant grandinėlės, kurį dažnai čiupinėjo.
Viskas sekėsi gerai, ir buvo galima tikėtis, kad bus dar geriau. Semas buvo toks užsiėmęs, toks laimingas, kad nieko daugiau trokšti nebegalėjo. Niekas negadino jam metų, nebent neaiškus nerimas dėl šeimininko. Frodas tyliai pasitraukė nuo visų darbų Grafystėje, Seniui buvo skaudu matyti, kaip mažai jis gerbiamas savo šalyje. Nedaug kas žinojo ar norėjo žinoti apie jo žygdarbius; hobitų susižavėjimas bei pagarba buvo daugiausia skirti ponui Meriadokui, ponui Peregrinui ir (jei Semas būtų žinojęs) jam pačiam. Be to, rudenį atslinko senų bėdų šešėliai.
Vieną vakarą Semas įėjo į kabinetą ir pamatė, kad šeimininkas atrodo labai keistai. Jis buvo išblyškęs, o akys žvelgė kažkur į tolį.
— Kas atsitiko, pone Frodai? – paklausė Semas.
— Aš sužeistas, – atsakė jis, – sužeistas, niekada nebeišgysiu.
Bet jis atsikėlė, priepuolis praėjo, kitą dieną Frodas vėl buvo toks, kaip visada. Tik vėliau Semas atsiminė, jog tądien buvo spalio šeštoji. Prieš dvejus metus tą dieną slėnyje prie Orų Viršūnės buvo tamsu.
Ėjo laikas, prasidėjo 1421-ieji. Kovą Frodas vėl susirgo, bet didžiulėmis pastangomis tai nuslėpė, nes Semas turėjo kitų rūpesčių. Pirmasis Semo ir Rožytės vaikas gimė kovo dvidešimt penktąją, ypatingą dieną, kaip kalbėjo Semas.
— Na, pone Frodai, – pasakė jis, – aš truputį sutrikęs. Mes su Rožyte sutarėme pavadinti jį Frodu, jums leidus, bet tai ne jis, o ji. Tačiau gražus kūdikis – tokio ir tikėjausi! Laimė, atsigimusi labiau į Rožytę, ne į mane. Dabar nežinome, ką daryti.
— Semai, – pone Frodas, – seni papročiai – geri papročiai. Pasirink gėlės vardą, kaip Rožytė. Pusė Grafystės mergaičių turi tokius vardus, kas gali būti geriau?
-Tikriausiai jūs teisus, pone Frodai, – pasakė Semas, – kelionėse girdėjau daug nuostabių vardų, bet kasdieniam vartojimui jie, sakyčiau, pernelyg didingi. Seniokas sako: „Tegu būna trumpas, kad nereiktų trumpinti". Bet jei bus gėlės vardas, tai man nesvarbu ilgumas: gėlė turi būti nuostabi, nes galvoju, kad mano dukrytė graži, o vėliau bus dar gražesnė.