Frodas trumpai pamąstė.
— Semai, o kaip dėl Elanoros, Saulės Žvaigždės, – pameni tą mažą geltoną gėlytę Lotlorieno žolėje?
-Jūs vėl teisus, pone Frodai! – nudžiugo Semas. – Kaip tik tokio vardo ieškojau.
Mažajai Elanorai buvojau pusė metų, prasidėjo 1421-ųjų ruduo, kai Frodas pasišaukė Semą į savo kabinetą.
— Ketvirtadienį bus Bilbo gimtadienis, Seniai, – pasakė jis, — jis aplenkė Senąjį Tuką. Jam sueis šimtas trisdešimt vieneri!
— Tik pamanyk! – sušuko Semas. – Tai stebuklas!
— Scmai, – tarė Frodas, – noriu, kad surastum Rožytę ir paklaustum, ar ji tave išleistų keliauti su manim. Žinoma, ilgam iškeliauti d'abar negali, – truputį pavydžiai pasakė jis.
— Na, nelabai, pone Frodai.
— Žinoma, kad ne. Nesvarbu. Mane tik palydėsi. Pasakyk Rožytei, kad ilgai neužtruksi, ne ilgiau kaip dvi savaites, saugiai grįši namo.
— Norėčiau nukeliauti su jumis iki Rivendeilo, pone Frodai, pamatyti poną Bilbą, – pasakė Semas, – bet vienintelė vieta, kur iš tikrųjų noriu būti, yra čia. Aš plėšausi į dvi dalis.
— Vargšas Semas! Bijau, kad taip ir bus, – pasakė Frodas. – Bet tai praeis. Tau lemta būti tvirtam, nuosekliam, ir tu būsi.
Kitas dvi dienas Frodas su Semu peržiūrinėjo savo popierius bei užrašus, Frodas perdavė raktus. Storoji knyga paprastais raudonos odos viršeliais buvo beveik prirašyta. Pradžioje daug lapų buvo primarginta plona kreivaliojančia Bilbo rašysena, tačiau didžioji dalis buvo užpildyta tvirtu, skubiu Frodo raštu. Knyga buvo padalinta į skyrius, o aštuoniasdešimtas skyrius buvo nebaigtas, po jo dar buvo tuščių puslapių. Tituliniame lape buvo daug vienas po kito išbrauktų pavadinimų:
Mano Dienoraštis. Mano netikėta kelionė. Ten ir atgal. Ir kas nutiko po to.
Penkių hobitų nuotykiai. Didžiojo Žiedo Istorija, papasakota Bilbo Beginso pagal jo prisiminimus ir draugų pasakojimus. Ką mes veikėme Žiedo Kare.
Čia Bilbo raštas baigėsi, o Frodas buvo parašęs:
(Kaip tai matė Mažoji tauta. Bilbo ir Frodo iš Grafystės memuarai, papildyti jų draugų pasakojimais ir Išminčių žiniomis.)
Kartu su ištraukomis iš Žinių Knygos, išverstos Bilbo Rivendeile.
-Jūs beveik ją baigėte, pone Frodai! – sušuko Semas. – Rimtai dirbote, turiu pasakyti.
-Jau baigiau, Semai, – pasakė Frodas, – paskutiniai puslapiai skirti tau.
Rugsėjo dvidešimt pirmąją jiedu išsiruošė – Frodas ant ponio, kuris parnešė jį nuo Minas Tirito ir dabar vadinosi Platžengiu, o Semas ant savo numylėto Bilo. Pasitaikė gražus auksinis rytas, Semas neklausė, kur jie joja, — jis gerai tai nujautė.
Jie pasuko Štoko Keliu per kalvas link Miškagalio ir leido poniams eiti savo žingsniu. Apsinakvoję Žaliosiose Kalvose, rugsėjo dvidešimt antrąją draugai lėtai nusileido į miško pradžią. Popietę ėmė keisti vakaras.
— Ar tai ne tas pats medis, už kurio jūs pasislėpėte, kai pirmą sykį pasirodė Juodasis Raitelis, pone Frodai? – paklausė Semas, rodydamas į kairę. – Dabar tai atrodo kaip sapnas.
Vakarėjo, rytiniame danguje žibėjo žvaigždės, jie prajojo pro nulūžusį ąžuolą, pasisuko ir nusileido nuo kalvos lazdynų tankumynuose. Semas tylėjo, paskendęs prisiminimuose. Netrukus jis išgirdo, kad Frodas tyliai pats sau dainuoja seną pasivaikščiojimų dainelę, tačiau žodžiai buvo kiti.
Staiga, tarsi atsakydami, kildami aukštyn keliu iš slėnio pasigirdo dainuojantys balsai:
Frodas su Semu sustojo ir tylėdami laukė šnarančiuose šešėliuose, kol mirgėdami prie jų prijojo keliautojai.
Tai buvo Gildomas bei daug kitų gražių elfų. Semo nuostabai, jojo ir Elrondas su Galadriele. Elrondas vilkėjo pilką mantiją, ant kaktos švietė žvaigždė, rankose laikė sidabrinę arfą, o ant piršto žėrėjo auksinis žiedas su dideliu mėlynu akmeniu – Vilija, galingiausias iš Trijų. Galadriele sėdėjo ant balto ristūno, buvo visa apsirengusi žėrinčiais baltais drabužiais, lyg debesys virš mėnulio. O ji pati, rodėsi, skleidė švelnią šviesą. Ant jos piršto buvo Nenija, žiedas iš mitrilo su baltu akmeniu, spindinčiu kaip šalta žvaigždė. Už jų ant mažo pilko ponio lėtai knapčiodamas jojo pats Bilbas.
Elrondas maloniai, rimtai juos pasveikino, Galadriele nusišypsojo.
— Na, pone Semiumai, – tarė ji, – girdėjau ir matau, kad gerai panaudojai mano dovaną. Dabar Grafystė bus kaip niekada graži ir palaiminta.
Semas nusilenkė, tačiau nerado žodžių atsakyti. Jis buvo pamiršęs, kokia nuostabi yra Valdovė.
Tada pabudo ir atsimerkė Bilbas.
— Sveikas, Frodai! – pasakė jis. – Šiandien aš aplenkiau Senąjį Tuką! Šitas reikalas sutvarkytas. Dabar esu pasirengęs kitai kelionei. Ar vyksti drauge?
— Taip, vykstu, – atsakė Frodas. – Žiedo Nešėjai turi keliauti drauge.
— Kur jūs keliaujate, šeimininke? – sunerimo Semas, nes pagaliau suprato, kas čia vyksta.
— Į Uostus, Semai, – atsakė Frodas.
— O aš negaliu?
— Ne, Semai. Tu gali, tik iki Uostų. Nors tu taip pat buvai Žiedo Nešėjas, kad ir trumpai. Tavo laikas gali ateiti. Neliūdėk, Semai. Negali visada plėšytis į dvi puses. Daugelį metų dabar būsi vientisas, nedalomas. Džiaukis, gyvenk ir triūsk.
— Bet, – pasakė Semas pravirkdamas, – maniau, kad jums irgi patiks Grafystėje, kad metų metus čia gyvensite po visko, ką padarėte.
— Aš irgi kažkada taip maniau. Bet esu pernelyg giliai sužeistas, Semai. Aš bandžiau išgelbėti Grafystę, ji išgelbėta, tačiau ne man. Taip bima dažnai, Semai, kai iškyla pavojus: kažkas privalo visko atsisakyti, prarasti tam, kad liktų kitiems. Bet tu esi mano įpėdinis: viską, ką turiu, palieku tau. Tu dar turi Rožytę ir Elanorą, dar bus berniukas Frodas, mergaitė Rožytė ir Meris, ir Auksasruogė, ir Pipinas, galbūt daugiau, kurių nematau. Tavo rankų ir sumanumo reikės visur. Tu būsi meras – tol, kol norėsi, tapsi pačiu žymiausiu sodininku istorijoje, tu skaitysi Raudonąją Knygą ir išlaikysi praėjusių amžių atsiminimus, kad žmonės žinotų apie Didįjį Pavojų, kad dar labiau mylėtų savo žemę. Tu būsi toks užimtas ir laimingas, koks tegali būti laimingiausias hobitas. Tau tenka tavoji Istorijos dalis.
O dabar jok su manimi!
Elrondas ir Galadrielė pajudėjo. Trečiasis Amžius baigėsi, Žiedų Dienos praėjo, tų laikų istorijoms bei dainoms buvo lemta nutilti. Kartu su jais keliavo daug elfų iš Aukštosios Giminės, kurie negalėjo likti Viduržemyje, tarp jų, kupini palaiminto, nekariaus liūdesio, jojo Semas, Frodas ir Bilbas, o elfai džiaugėsi, galėdami juos pagerbti.
Nors visą vakarą ir naktį būrys jojo pačiu Grafystės viduriu, jų nematė niekas, išskyrus laukinius žvėris. Tik kartais koks klajoklis tamsoje pastebėdavo silpną mirgėjimą tarp medžių ar šviesą bei šešėlius, plaukiančius žole, mėnuliui krypstant į vakarus. Palikę Grafystę, aplenkę pietinius Baltųjų Kalvų šlaitus, jie prijojo Tolimąsias Kalvas ir Bokštus, išvydo Jūrą ir pagaliau nusileido į Mitlondą, į Pilkuosius Uostus plačioje Mėnulio Įlankoje.