Prie vartų jų pasitikti išėjo Kerdanas Laivininkas. Jis buvo labai aukštas, su ilga barzda, atrodė pilkas ir senas, tik akys aštrios kaip žvaigždės. Jis pasižiūrėjo įjuos, nusilenkė ir pasakė:
— Viskas paruošta.
Kerdanas nuvedė juos į Uostus, kur stovėjo baltas laivas, o krantinėje šalia didelio žirgo laukė baltai apsirengęs raitelis. Žmogus atsisuko ir priėjo, Frodas pamatė, kad Gendalfas jau atvirai mūvi Trečiąjį Žiedą – Didįjį Nariją su raudonu kaip ugnis brangakmeniu. Tie, kurie turėjo keliauti, nudžiugo, nes suprato, kad Gendalfas vyks drauge.
Semui skaudėjo širdį, rodėsi, kad išsiskyrimas bus kartus, o dar liūdnesnis bus ilgas vienišas kelias namo. Tačiau jiems bestovint ir elfams belipant į laivą, baisingai skubėdami atšuoliavo Meris su Pipinu. Pipinas nusijuokė pro ašaras.
-Jau sykį tau nepavyko pasprukti nuo mūsų, Frodai! – pasakė jis. – Šį kartą beveik pasisekė, bet vėl apsirikai. Dabar tave išdavė ne Semas, bet pats Gendalfas!
— Taip, – tarė Gendalfas, – nes trise grįžti smagiau nei vienam. Na, mieli draugai, čia, ant Jūros krantų, baigiasi mūsų brolija Viduržemyje. Keliaukit ramybėje! Nesakysiu „neverkit", nes ne visos ašaros yra skaudžios.
Frodas pabučiavo Merį, Pipiną, galiausiai – Semą ir įlipo į laivą. Pakilo burės, papūtė vėjas, laivas lėtai nuslydo ilga pilka įlanka. Frodo rankose Galadrielės buteliuko šviesa sumirgėjo ir išnyko. Laivas išplaukė į atvirą jūrą, pasuko į vakarus. Vieną naktį pro lietų Frodas užuodė puikų aromatą ir išgirdo nuo vandens sklindantį dainavimą. Tada jam pasirodė, kad kaip sapne, matytame Bombadilo namuose, pilka lietaus užuolaida virto sidabriniu stiklu ir atsitraukė, jis išvydo baltus krantus, o už jų – tolimą žalią šalį, nutviekstą saulėtekio.
Tačiau Semui vakaras virto tamsa. Jis stovėjo Uoste, žiūrėjo į pilką jūrą ir matė tik šešėlį virš vandenų, kuris netrukus dingo vakaruose. Jis stovėjo iki vėlios nakties, klausydamasis, kaip dūsauja bangos Viduržemio krantuose. Jų murmėjimas liejosi hobitui į širdį. Šalia jo tylėdami stovėjo Meris ir Pipinas.
Pagaliau trys bendražygiai nusisuko ir nebeatsigręždami lėtai nujojo namų link. Jie nepratarė nė žodžio, kol pasiekė Grafystę, tačiau kiekvieną jų labai guodė ilgu pilku keliu drauge keliaujantys draugai.
Pagaliau jie perkopė kalvas, pasuko Rytiniu keliu, o tada Meris su Pipinu nujojo į Žemgalą. Jodami jie jau vėl dainavo. Semas pasuko į Krantinę ir dienai baigiantis grįžo į Kalvą. Jodamas jis matė geltoną šviesą, viduje besikūrenančią ugnį, vakarienė buvo paruošta, jo laukė. Rožytė įsileido jį vidun, pasodino į krėslą ir padavė mažąją Elanorą.
Semas giliai atsiduso.
— Štai aš ir namie, – pasakė jis.
PRIEDAS A
Karalių ir Valdovų metraščiai
Apie šaltinius, iš kurių paimta didžioji dalis medžiagos šiems priedams, ypač nuo A iki D, buvo kalbėta Prologo gale. Trečioji priedo A dalis – „Diurino tauta" – tikriausiai buvo gauta iš nykštuko Gimlio, kuris draugavo su Peregrinu bei Meriadoku ir daug kartų buvo su jais susitikęs Gondore ir Rohane.
Šaltiniuose yra labai daug legendų, istorijų ir žinių. Čia pateikiamos tik atrinktos ištraukos. Pagrindinis jų tikslas – iliustruoti Žiedo Karą, jo ištakas bei užpildyti pagrindinio pasakojimo spragas. Senosios Pirmojo Amžiaus legendos, kuriomis ypač domėjosi Bilbas, čia minimos trumpai, nes jos susijusios su Elrondo bei Numenoro karalių ir vadų protėviais. Ilgesnių metraščių ir istorijų citatos rašomos kabutėse. Vėlesnių laikų prierašai imami į skliaustelius. Kitos pastabos yra redakcinės.
Pateikiamos Trečiojo Amžiaus datos, nebent jos pažymėtos AA (Antrasis Amžius) arba KA (Ketvirtasis Amžius). Laikoma, kad Trečiasis Amžius baigėsi, kai 3021 metų rugsėjį iškeliavo Trys Žiedai, tačiau Gondoro metraščiuose KĄ pirmieji metai skaičiuojami nuo 3021 metų kovo 25 dienos. Gondoro ir Grafystės metų skaičiavimo palyginimus žr. Priede D. Sąrašuose datos po karalių ir valdovų vardų yra mirties datos, jei pateikiama tik viena. Ženklas † reiškia ankstyvą mirtį mūšyje ar kaip kitaip, nors į metraščius šie įvykiai įtraukiami ne visada.
I
Numenoro karaliai
(i)
Numenoras
Feanoras buvo žymiausias iš eldarų savo sugebėjimais ir žiniomis, tačiau pats išdidžiausias bei savanaudiškiausias. Jis nukaldino Tris Akmenis, Silmarilus, ir pripildė juos Dviejų Medžių, Telperiono ir Laurelino, švytėjimo, kuris davė šviesą valarų žemei. Akmenų geidė Priešas Morgotas. Jis juos pagrobė, sunaikino Medžius ir nusigabeno Silmarilus į Viduržemį, kur saugojo juos savo didžiojoje Tangorodrimo tvirtovėje. Prieš valarų valią Feanoras paliko Palaimintąją Žemę ir išvyko į tremtį Viduržemyje, išsivedęs didžiąją dalį tautos, nes dėl savo išdidumo tikėjosi jėga atgauti Akmenis iš Morgoto. Vėliau kilo beviltiškas eldarų ir edanų karas prieš Tangorodrimą, kurį jie visiškai pralaimėjo. Edanai (atanai) buvo trys pirmos žmonių tautos, iš vakarų atsikėlusios į Viduržemį ir prie Didžiosios Jūros krantų. Jos tapo eldarų sąjungininkais prieš Priešą.
Buvo trys eldarų ir edanų sąjungos: Lučienos ir Bereno, Iclrilės ir Tuoro, Arvenos ir Aragorno. Paskutinėje sąjungoje susijungė seniai išskirtos pusiau elfų šakos, jų linija buvo atstatyta.
Lučiena Tinuvielė buvo Karaliaus Tingolo Pilkojo Apsiausto iš Donato dukra Pirmajame Amžiuje, o jos motina buvo Meliana iš valarų tautos. Berenas buvo Barahiro sūnus iš Pirmųjų Edanų Namų. Kartu jie išplėšė Silmarilą iš Geležinės Morgoto karūnos. Lučiena tapo mirtingąja, elfai prarado ją. Dioras buvo jos sūnus. Jis susilaukė dukros Elvingos, kuri saugojo Silmarilą.
Idrilė Kelebrindal buvo slaptojo Gondolino miesto karaliaus Turgono dukra. Tuoras buvo Huoro sūnus iš Hadoro Namų – Trečiųjų Edanų Namų, labiausiai pasižymėjusių kovose su Morgotu. Jiems gimė sūnus Earendilas Jūrininkas.
Earendilas vedė Elvingą ir su Silmarilo galia perplėšęs Šešėlius pateko į tolimuosius vakarus. Kaip elfų ir žmonių pasiuntinys jis gavo pagalbą nuversti Morgotui. Earendilui neleido grįžti į mirtingųjų žemes. Jo laivas, nešantis Silmarilą, kaip žvaigždė buvo įkeltas plaukti dangumi, teikti viltį Viduržemio gyventojams, prispaustiems Didžiojo Priešo ir jo tarnų. Vieninteliai Silmarilai išsaugojo senovinę Dviejų Valinoro Medžių šviesą, kai juos nunuodijo Morgotas, tačiau kiti du akmenys dingo Pirmojo Amžiaus pabaigoje. Visa ši istorija ir dar daug pasakojimų apie elfus ir žmones užrašyta „Silmarilione".
Earendilo sūnūs buvo Elrosas ir Elrondas, peredhilai arba pusiau elfai. Jie vieninteliai pratęsė šlovingųjų Pirmojo Amžiaus edanų vadų liniją, o kritus Gilgeladui Didžiųjų Elfų Karalių liniją Viduržemyje irgi palaikė tik jų palikuonys.
Pirmojo Amžiaus pabaigoje valarai leido pusiau elfams visiems laikams pasirinkti, kuriai rasei priklausyti. Elrondas pasirinko elfus ir tapo išminčiumi. Todėl jam buvo dovanota ta pati malonė, kaip ir kitiems Viduržemyje gyvenusiems Didiesiems elfams: pailsę nuo mirtingųjų žemių, jie galėjo išplaukti iš Pilkųjų Uostij į tolimuosius vakarus. Šita malonė išliko ir pasikeitus pasauliui. Tačiau Elrondo vaikai taip pat turėjo pasirinkti: kartu su juo pasitraukti iš pasaulio vargų arba pasilikti, tapti mirtingaisiais ir mirti Viduržemyje. Tad Elrondui visi Žiedo Karo nutikimai buvo pilni širdgėlos.