Elrosas pasirinko būti žmogumi ir liko su edanais, tačiau jam buvo dovanotas ilgas, daug kartų ilgesnis nei paprastų žmonių, gyvenimas.
Kaip dovaną už jų kančias kovoje prieš Morgotą, valarai, Pasaulio Sargybiniai, padovanojo edanams žemės gyventi toli nuo Viduržemio pavojų. Tad dauguma edanų perplaukė Jūrą ir vedami Earendilo Žvaigždės pasiekė didžiąją Elenos salą, vakariausią mirtingųjų žemę. Ten jie įkūrė Numenoro karalystę.
Vidury salos stovėjo aukštas kalnas Meneltarma – nuo jo viršūnės aštriaakiai galėjo įžvelgti baltąjį eldarų uosto Eresėjoje bokštą. Iš ten pas edanus atkeliavo eldarai, suteikė jiems žinių ir davė daugybę dovanų, tačiau numenoriečiai turėjo paklusti vienam įsakymui, „Valarų Draudimui": jiems buvo uždrausta plaukti į vakarus nuo savųjų krantų ar mėginti įžengti į Nemirtingąsias Žemes. Nors jiems buvo dovanotas ilgas gyvenimas, triskart ilgesnis nei paprastų žmonių, jie turėjo likti mirtingi – valarams nebuvo leista atimti iš numenoriečių Žmonių Dovanos (arba Žmonių Lemties, kaip ji buvo vadinama vėliau).
Pirmasis Numenoro karalius buvo Elrosas, vėliau žinomas Didžiųjų elfų vardu Tar Minjaturas. Jo palikuonys buvo ilgaamžiai, tačiau mirtingi. Tapę galingi jie gailėjosi savo protėvio pasirinkimo, trokšdami nemirtingumo, kuris buvo eldarų lemtis, ir murmėjo prieš draudimą. Taip prasidėjo jų maištas, kuris, įsikišus Sauronui, atnešė Numenoro Kritimą ir senojo pasaulio žlugimą, kaip pasakojama „Akalabete".
Štai Numenoro karalių ir karalienių vardai: Elrosas Tar Minjaturas, Vardamiras, Tar Amandilas, Tar Elendilas, Tar Menelduras, Tar Aldarionas, Tar Ankalimė (pirmoji valdžiusi karalienė), Tar Anarionas, Tar Surionas, Tar Telperiena (antroji karalienė), Tar Minastiras, Tar Kirjatanas, Tar Atanamiras Didysis, Tar Ankalimonas, Tar Telemaitis, Tar Vanimeldė (trečioji karalienė), Tar Alkarinas, Tar Kalmakilas.
Po Kalmakilo karaliai priimdavo skeptrą Numenoro kalbos (aduno) vardais: Ar Adunakhoras, Ar Zimratonas, Ar Sakaltoras, Ar Gimilzoras, Ar Inziladunas. Inziladunas gailėjosi dėl karalių elgesio ir pasikeitė vardą į Tar Palantirą „Toliaregį". Jo dukra būtų buvusi ketvirtąja karaliene Tar Miriele, tačiau karaliaus sūnėnas užgrobė sostą ir tapo Ar Farazonu Auksiniu, paskutiniuoju numenoriečių karaliumi.
Tar Elendilo laikais pirmieji numenoriečių laivai grįžo į Viduržemį. Jo vyresnysis vaikas buvo dukra Silmariena. Jai gimė Valandilas, pirmasis iš Andunijų Valdovų vakaruose, žinomas dėl savo draugystės su eldarais. Iš jo kilo Amandilas, paskutinysis valdovas, ir jo sūnus Elendilas Aukštasis.
Šeštasis karalius paliko vienintelį vaiką – dukrą. Ji tapo pirmąja karaliene, nes pagal karališkųjų namų įstatymą skeptrą paveldėdavo vyriausias karaliaus vaikas – vyras ar moteris.
Numenoro karalystė gyvavo iki Antrojo Amžiaus pabaigos. Ji nuolat stiprėjo bei gražėjo, amžiui įpusėjus numenoriečiai įgavo daug išminties ir gyveno džiaugsmingai. Pirmasis juos užklupsiančio Šešėlio ženklas pasirodė Tar Minastiro, vienuoliktojo karaliaus, dienomis. Tai jis pasiuntė didžiules pajėgas padėti Gilgeladui. Jis mylėjo eldarus, tačiau pavydėjo jiems. Numenoriečiai buvo tapę didžiais jūrininkais, ištyrinėjo visas jūras rytuose ir ėmė veržtis į vakarus, į uždraustus vandenis; kuo gražesnis buvo jų gyenimas, tuo labiau jie ilgėjosi eldarų nemirtingumo.
Be to, po Minastiro karaliai pasidarė godūs turtų ir valdžios. Jeigu iš pradžių numenoriečiai lankydavosi Viduržemyje kaip mažesniųjų, Saurono prispaustų žmonių mokytojai ir draugai, tai dabar jų uostai virto tvirtovėmis, valdančiomis plačias pakrantes. Atanamiras ir jo įpėdiniai uždėjo sunkias duokles, numenoriečių laivai grįždavo prikrauti grobio.
Būtent Tar Atanamiras pirmasis atvirai prašneko prieš Draudimą ir paskelbė, kad eldarų nemirtingumas teisėtai priklauso jam. Taip Šešėlis gilėjo, o žmonių širdis temdė mintys apie mirtį. Tada numenoriečiai suskilo: vienoje pusėje buvo karaliai ir jų sekėjai, atitolę nuo eldarų ir valarų, kitoje pusėje buvo keletas, vadinusių save Ištikimaisiais. Daugiausia jie gyveno šalies vakaruose.
Karaliai su pavaldiniais pamažu liovėsi vartoję eldarų kalbas, kol pagaliau dvyliktasis karalius priėmė karališką vardą Numenoro forma, pasivadinęs Ar Adunakhom, „Vakarų Valdovu". Ištikimiesiems tai atrodė blogas ženklas, nes iki šiol tokį titulą jie skyrė vieninteliam valarui – pačiam Aukščiausiajam Karaliui. Iš tiesų – Ai-Adunakhoras ėmė persekioti Ištikimuosius, bausti tuos, kurie atvirai kalbėjo elfų kalbomis, o eldarai Numenore nebesilankė.
Numenoro galia ir turtai toliau augo, tačiau kuo labiau stiprėjo mirties baimė, tuo labiau trumpėjo gyvenimai ir seko džiaugsmas. Tar Palantiras pabandė ištaisyti blogį, bet buvo per vėlu – Numenore kilo maištas ir nesantaika. Po jo mirties sostą užgrobė karaliaus sūnėnas, vadovavęs maištui, ir pasivadino karaliumi Ai-Farazonu. Ar Farazonas Auksinis buvo išdidžiausias ir galingiausias iš visų karalių. Jis troško valdyti visą pasaulį.
Jis rįžosi mesti iššūkį Sauronui Didžiajam – valdyti Viduržemį. Neilgai trukus jis išplaukė su galingu laivynu ir išsilaipino Umbare. Tokia didelė buvo numenoriečių galia ir puikybė, kad Saurono tarnai jį paliko, o pats Sauronas nusižemino, rodydamas pagarbą ir melsdamas atleidimo. Ar Farazonas, sukvailintas savo išdidumo, atsigabeno jį kaip kalinį į Numenorą. Netrukus Sauronas apkerėjo karalių, ėmė jam patarinėti, o greitai tamsa apnuodijo visų numenoriečių širdis, išskyrus keletą Ištikimųjų.
Sauronas melavo karaliui, kalbėdamas, kad amžinasis gyvenimas priklausys valdančiam Nemirtingąsias Žemes, o Draudimas uždėtas tik tam, kad žmonių karaliai nepranoktų valarų.
„Bet didieji karaliai pasiima, kas jiems priklauso!" – kalbėjo jis.
Pagaliau Ar Farazonas paklausė patarimo, nes jautė, kaip nyksta jo dienos, ir buvo apimtas mirties baimės. Jis surinko didžiausią laivyną, kokį tik matė pasaulis, pasiruošė ir su trimitais išplaukė, sulaužydamas Valarų Draudimą – jėga bandydamas išplėšti amžinąjį gyvenimą iš Vakarų Valdovų. Tačiau Ar Farazonui įkėlus koją ant Palaimintojo Amano krantų, valarai atsisakė Sargybinių vaidmens, kreipėsi į Vienintelį, ir pasaulis pasikeitė. Numenoras buvo nublokštas, prarytas Jūros, o Nemirtingosios Žemės amžinai pasitraukė už pasaulio ribų. Taip baigėsi Numenoro šlovė.
Paskutiniai Ištikimųjų vadai, Elendilas su sūnumis, pabėgo nuo Kryčio devyniais laivais, veždami Nimloto sėklą ir Septynis Matančiuosius Akmenis (eldarų dovanas jų namams). Didžiulės audros sparnais jie buvo nunešti prie Viduržemio krantų. Ten, šiaurės vakaruose, jie įkūrė Numenoro karalystes tremtyje – Arnorą ir Gondorą. Elendilas tapo Didžiuoju Karaliumi, jis gyveno šiaurėje, Anuminase, o valdžia pietuose buvo atiduota jo sūnums Izildurui ir Anarionui. Ten, tarp Minas Itilio ir Minas Anoro, netoli Mordoro sienų, jie pastatė Osgiliatą. Jie tikėjo, kad žlugimas atnešė nors tiek naudos, jog Sauronas irgi dingo.
Tačiau tai buvo netiesa. Sauronas iš tiesų pakliuvo Numenoro žūtin – jo senasis kūnas mirė, bet jis grįžo atgal į Viduržemį, tamsaus vėjo nešama neapykantos dvasia. Jis daugiau niekada nebegalėjo priimti žmonėms priimtino pavidalo, tapo juodas ir baisus, o jo galia rėmėsi vien prievarta. Jis iš naujo įžengė į Mordorą, kurį laiką ten tyliai slapstėsi. Tačiau Saurono pyktis buvo didis, kai jis sužinojo, jog nekenčiamiausias priešas Elendilas sugebėjo pabėgti ir priėjo sienų įkūrė karalystę.
Todėl po kurio laiko jis paskelbė karą Tremtiniams, dar nespėjusiems įleisti šaknų. Orodruinas vėl pratrūko liepsna ir Gondore gavo naują vardą – Amon Amartas, Lemties Kalnas. Tačiau Sauronas smogė pernelyg skubotai, nespėjęs atgauti savo jėgų. Tuo tarpu Gilgelado galia išaugo. Prieš jį sudarytoje Paskutiniojoje Sąjungoje Sauronas buvo nuverstas, o Didysis Žiedas iš jo atimtas. Taip baigėsi Antrasis Amžius.