Vos paėmęs sostą Kastamiras pasirodė esąs pasipūtęs ir klastingas. Jis buvo žiaurus – tai tapo aišku dar Osgiliato apsiaustyje. Kastamiras privertė įvykdyti mirties bausmę į nelaisvę paimtam Ornendilui, Eldakaro sūnui, o jo paliepimu mieste vykusios žudynės ir naikinimai viršijo karo reikmes. Minas Anoro bei Itilieno gyventojai to neužmiršo. Simpatijos Kastamirui dar labiau sumažėjo, kai paaiškėjo, jog jis rūpinasi ne šalimi, o tik savo laivynu ir nori perkelti karaliaus sostą į Pelargirą.
Todėl jis karaliavo tik dešimt metų, kai patogaus momento sulaukęs Eldakaras su didžiule kariuomene atėjo iš Siaurės. Prie jo prisidėjo Kalenardono, Anorieno ir Itilieno žmonės. Lebenine prie Erujaus Brastų įvyko didelis mūšis, kuriame buvo pralieta daug geriausio Gondoro kraujo. Eldakaras pats užmušė Kastamirą ir taip atkeršijo už Orenendilą. Bet Kastamiro sūnūs pabėgo, su kitais giminaičiais ir laivynų kariais jie ilgai laikėsi Pelargire.
Surinkę visas įmanomas pajėgas (Eldakaras neturėjo laivų, kad apgultų juos iš jūros), jie išplaukė ir įsikūrė Umbare. Ten rasdavo prieglobstį visi karaliaus priešai, buvo įsteigta karūnai nepavaldi valstybė. Iš kartos į kartą Umbaras kariavo su Goncloru, grasindamas pakrantėms ir trukdydamas susisiekimą jūroje. Iki Elesaro atėjimo Umbaras niekada visiškai nepakluso, o Pietinis Gondoras tapo ginčytina žeme tarp Karalių ir Korsarų."
„Umbaro praradimas buvo skaudus smūgis Gondorui. Ne tik todėl, jog karalystė pietuose sumažėjo ir susilpnėjo valdžia Harado žmonėms, bet dar ir todėl, jog kadaise ten buvo išsilaipinęs Ar Farazonas Auksinis, paskutinysis Numenoro karalius, sutriuškinęs Saurono galybę. Nors po to atėjo didelis blogis, net ir Elendilo sekėjai išdidžiai prisimindavo, kaip iš Jūros platybių atplaukė nenugalimas Ar Farazono laivynas. Jam atminti ant aukščiausios kalvos virš Uosto jie buvo pastatę didžiulę baltą koloną. Ją karūnavo krištolinis rutulys, kuris atspindėdavo saulės bei mėnulio šviesą ir žėrėjo tarsi skaisti žvaigždė. Geru orųjį buvo galima matyti net nuo Gondoro krantų ar toli vakarų jūroje. Taip obeliskas stovėjo iki antrojo Saurono suklestėjimo, kuris jau buvo netoli. Umbarą užvaldė jo tarnai, o Saurono pažeminimo simbolis buvo nuverstas."
Sugrįžus Eldakarui, karališkosios giminės ir kitų dunadanų šeimų kraujas dar labiau susimaišė su paprastų žmonių krauju. Dauguma didžiūnų žuvo Giminių Nesantaikos kare, o Eldakaras globojo šiauriečius, kurių padedamas atgavo karūną. Į Gondorą persikėlė daug ateivių iš Rovaniono.
Toks maišymasis iš pradžių nespartino dunadanų nykimo, kaip buvo bijota. Vis dėlto tauta po truputį menko, kaip ir anksčiau. Be abejo, tokia buvo viso Viduržemio lemtis. Po Žvaigždžių Šalies žlugimo malonė, suteikta numenoriečiams, nuolat nyko. Eldakaras gyveno du šimtus trisdešimt penkerius metus, o karaliavo penkiasdešimt aštuonerius metus, iš kurių dešimt praleido tremtyje.
Antras, didžiausias, blogis užklupo Gondorą valdant Telemnarui, dvidešimt šeštajam karaliui, kurio tėvą Minardilą, Eldakaro sūnų, Pelargire užmušė Umbaro korsarai. (Jiems vadovavo Angamaitas ir Sangahijandas, Kastamiro proanūkiai.) Netrukus tamsūs vėjai iš rytų atnešė marą. Karalius ir visi jo vaikai mirė, kaip ir daugybė Gondoro žmonių, ypač Osgiliate. Žmonės pavargo, kalnuose jų liko vos keletas, Mordoro sienų sargyba liovėsi, o tarpeklius saugojusios tvirtovės liko be įgulos.
Vėliau buvo pastebėta, jog tai įvyko tuo pačiu metu, kai giliai Žaliajame Miške sustiprėjo Šešėlis ir atsirado daug blogio padarų – Saurono galybės ženklai. Tiesa, Gondoro priešai irgi nukentėjo, tačiau Sauroiias galėjo laukti. Rodosi, jis netgi troško, kad Mordoras ištuštėtų.
Po karaliaus Telemnaro mirties Baltieji Minas Anoro Medžiai irgi nudžiūvo. Bet karaliaus sūnėnas Tarondoras persodino sėklą citadelėje. Tai jis karaliaus sostą visam laikui perkėlė į Minas Anorą, nes Osgiliatas buvc smarkiai apleistas, ėmė griūti. Beveik niekas iš tų, kurie nuo maro pabėgc į ItilieniĮ ar vakarinius slėnius, nenorėjo ten grįžti.
jaunas užėmęs sostą Tarondoras valdė ilgiausiai iš visų Gondoro karalių, tačiau sugebėjo tik sutvarkyti karalystę iš vidaus ir lėtai atstatyti jėgas. Jo sūnus Telumehtaras, prisimindamas Minardilo mirtį bei neapsikęsdamas įžūlių korsarų, kurie puldinėdavo pakrantes net iki Anfalaso, surinko kariuomenę ir 1810 metais šturmu paėmė Umbarą. Tame kare žuvo paskutiniai Kastamiro palikuonys, kurį laiką Umbaras vėl priklausė karaliams. Telumehtaras prie savo vardo pridūrė titulą Umbardasilas. Tačiau Gondorą greitai užgriuvo naujos bėdos, Umbaras buvo vėl prarastas ir atiteko Harado žmonėms.
Trečiasis blogis buvo važnyčiotojų įsiveržimas, kuris čiulpė likusią Gondoro jėgą beveik šimtmetį trukusiais karais. Važnyčiotojai buvo tauta, tiksliau, kelių tautų sąjunga, atėjusi iš rytų. Jie buvo stipresni ir geriau ginkluoti nei ankstesnieji rytiečiai. Keliaudavo didžiuliais važiais, o vadai kaudavosi kovos vežimuose. Sukurstyti, kaip paaiškėjo vėliau, Saurono pasiuntinių, jie netikėtai užpuolė Gondorą. Karalius Narmasilas II buvo nukautas mūšyje su jais už Anduino 1856 metais. Rytinio ir pietinio Rovaniono žmonės buvo paimti į vergiją, o Gondoro sienos tuo laiku buvo atitrauktos iki Anduino ir Emyn Mulo. [Manoma, kad būtent tada Žiedo Šmėklos sugrįžo į Mordorą.]
Kalimehtaras, Narmasilo II sūnus, padedamas sukilimo Rovanione, atkeršijo už tėvą iškovojęs didžią pergalę prieš rytiečius Dagorlade 1899 metais. Kuriam laikui pavojaus buvo išvengta. Po ilgų tylos ir susvetimėjimo metų, Arafantui valdant šiaurėje, o Ondohemi, Kalimehtaro sūnui, pietuose, abi karalystės vėl ėmė bendrauti, nes pagaliau suvokė, jog iš visų pusių Numenoro palikuonis puolantiems priešams vadovauja viena jėga ir valia. Tuo laiku Arvedujis, Arafanto įpėdinis, vedė Firielę, Ondohero dukterį (1940). Tačiau nė viena karalystė negalėjo atsiųsti pagalbos kitai, kadangi Angmaras atnaujino puolimą Artedaine tuo pačiu metu, kai iš naujo pasirodė sustiprėję važnyčiotojai.
Daugybė važnyčiotojų perėjo į pietus nuo Mordoro ir sudarė sąjungą su Khando bei Artimojo Harado žmonėmis. Galingas puolimas iš pietų ir šiaurės vos nesunaikino Gondoro. 1944 metais karalius Ondoheras su abiem savo sūnumis – Artamiru bei Faramiru – krito mūšyje Moranono šiaurėje, priešai įsiveržė į Itilieną. Tačiau Earnilas, Pietų Armijos Kapitonas, iškovojo šlovingą pergalę Pietiniame Itiliene ir sunaikino Harado armiją, persikėlusią per Poroso upę. Skubėdamas į šiaurę jis surinko visus besitraukiančios Šiaurės Armijos likučius ir atakavo pagrindinę važnyčiotojų stovyklą, kol jie puotavo, įsitikinę, kad Gondoras nuverstas ir liko tik susirinkti grobį. Earnilas šturmavo stovyklą, padegė vežimus ir išvijo priešą iš Itilieno. Didelė dalis bėglių žuvo Mirusiose Pelkėse.
„Žuvus Ondoherui su sūnumis, Arvedujis iš Šiaurinės Karalystės pareiškė teises į Gondoro karūną kaip tiesioginis Izilduro palikuonis bei Firielės, vienintelio likusio Ondohero vaiko, vyras. Reikalavimas buvo atmestas. Čia pagrindinį vaidmenį suvaidino Pelenduras, Karaliaus Ondohero vietininkas.
Gondoro Taryba atsakė: „Gondoro karūna ir valdžia priklauso tik palikuonims Meneldilo, Anariono sūnaus, kuriam Izilduras atidavė šią karalystę. Gondore paveldas tenka tik iš tėvo sūnui, mes negirdėjome, kad Arnore būtų kitoks įstatymas".
Į tai Arvedujis atsakė: „Elendilas turėjo du sūnus, iš kurių Izilduras buvo vyresnis ir tėvo įpėdinis. Mes girdėjome, kad Gondoro karaliai savo liniją pradeda nuo Elendilo, nes jis buvo laikomas visų dunadanų žemių Didžiuoju Karaliumi. Kol Elendilas buvo gyvas, pietus bendrai valdė jo sūnūs, tačiau Elendilui žuvus, Izilduras pasitraukė perimdamas tėvo kaip Didžiojo Karaliaus teises, o valdyti pietus tuo pačiu būdu paliko brolio sūnui. Jis neatidavė Gondoro ir nenorėjo, kad Elendilo karalystė būtų amžinai padalinta.