Jis pasiuntė atsisveikinimo žinią Ektelionui, sakydamas: „Mane dabar šaukia kiti darbai, valdove, praeis daug laiko ir pavojų, kol aš vėl grįšiu į Gondorą, jei bus taip lemta".
Nors niekas nežinojo, kokie tie darbai ir kas jį pakvietė, tačiau buvo žinoma, kur jis iškeliavo. Torongilas pasiėmė valtį, persikėlė per Anduiną, ten atsisveikino su bendrakeleiviais ir toliau keliavo vienas. Paskutinį kartą žmonės matė jį žvelgiantį į Šešėlio Kalnus.
Torongilui išvykus, Mieste kilo baimė, beveik visiems žmonėms tai atrodė didelė netektis, išskyrus Denetorą, Ekteliono sūnų. Jis jau buvo subrendęs, po ketverių metų mirus tėvui Denetoras tapo vietininku.
Denetoras II buvo išdidus vyras, aukštas, narsus ir karališkas – tokio valdovo Gondore nebuvo jau daug metų. Be to, jis buvo protingas, toliaregis ir puikiai išsilavinęs. Jis buvo panašus į Torongilą lyg giminė, tačiau žmonių širdyse ir tėvo akyse visada likdavo antroje vietoje. Tuo laiku daug kas galvojo, jog Torongilas išvyko prieš konkurentui tampant šeimininku, nors pats Torongilas niekada nesivaržė su Denetoru, laikydamas save tik jo tėvo tarnu. Patarinėdami vietininkui jie nesutarė vieninteliu klausimu: Torongilas dažnai įspėdavo Ektelioną nepasitikėti Sarumanu Baltuoju Izengarde, jis siūlė artimiau bendrauti su Gendalfu Pilkuoju. Užtat Denetoras nelabai sutarė su Gendalfu – po Ekteliono mirties Pilkasis Klajoklis buvo nesvetingai priimamas Minas Tirite. Vėliau, kai viskas paaiškėjo, dauguma gondoriečių manė, jog įžvalgaus proto Denetoras, viską regintis aiškiau ir giliau nei bet kuris kitas žmogus, suprato, kas iš tiesų buvo svetimšalis Torongilas. Vietininkas įtarė, kad jis su Mitrandiru sutarė nuversti jį.
Tapęs vietininku (2984), Denetoras įrodė esąs valdingas šeimininkas, viską tvarkantis savo nuožiūra. Jis daug nekalbėjo. Klausėsi patarimų, o darė savaip. Denetoras vedė vėlai (2976), į žmonas paėmęs Finduilasą, Adrahilio iš Dol Amroto dukrą. Tai buvo nepaprastai graži, geraširdė moteris, tačiau mirė nepraėjus nė dvylikai metų. Denetoras savaip ją mylėjo – daugiau meilės tekdavo nebent jo vyresniajam sūnui, kurį žmona jam pagimdė. Tačiau žmonėms rodėsi, kad ji nuvyto saugomame mieste kaip jūros slėnių gėlelė, pasodinta ant plikos uolos. Šešėlis lytuose kėlėjai siaubą, ji nuolat gręždavo akis į pietus, į išsiilgtą Jūrą.
Po jos mirties Denetoras tapo dar niūresnis ir tylesnis nei anksčiau. Giliai susimąstęs ilgai sėdėdavo savo bokšte, numatydamas, kad Mordoro puolimas prasidės jam valdant. Vėliau buvo tikima, kad, trokšdamas žinių bei būdamas išdidus ir pasitikėdamas savo valios jėga, jis išdrįso pasižiūrėti į Baltojo Bokšto palantirą. Nė vienas vietininkas nedrįso to daryti, nedrįso netgi karaliai Earnilas ir Ėarnuras. Kritus Minas Itiliui, Izilduro palantiras atiteko Priešui, o Minas Tirito Akmuo buvo Anariono palantiras, artimiausias tam, kurį turėjo Sauronas.
Denetoras daug žinojo apie tai, kas vyksta jo šalyje ir užjos ribų, žmonės tuo stebėjosi, bet jis brangiai įgijo žinias – grumtynėse su Saurono valia be laiko paseno. Kartu su neviltimi augo ir Denetoro išdidumas – ilgainiui jam ėmė atrodyti, kad visus įvykius nustelbs vienintelė dvikova tarp Baltojo Bokšto Valdovo ir Barad Duro Valdovo. Jis nepasitikėjo visais kitais Saurono priešais, nebent jie tarnavo pačiam Denetorui.
Taip priartėjo Žiedo Karo laikas. Denetoro sūnūs suaugo. Boromiras, penkeriais metais vyresnis už brolį, tėvo numylėtinis, buvo panašus į Denetorą išvaizda bei išdidumu, tačiau ne išmintimi. Jis buvo iš akies trauktas senasis karalius Ėarnuras – nevedė, domėjosi tik ginklais, augo bebaimis ir stiprus, bet nesirūpino senosiomis žiniomis, nebent praeities mūšių aprašymais. Jaunesnysis Faramiras buvo panašus į jį išvaizda, tačiau visai kitokio proto. Jis skaitė žmonių širdis kaip tėvas, tačiau tai, ką jis įžvelgdavo, Faramirui sukeldavo gailestį, o ne panieką. Jis elgėsi švelniai, mėgo mokslus ir muziką, todėl tais laikais jo narsa buvo vertinama menkiau nei brolio. Tačiau tai buvo neteisinga – paprasčiausiai jis be tikslo neieškojo šlovės pavojuose. Jis mielai bendraudavo su Gendalfu, kai šis atvykdavo į Miestą, kiek galėdamas mokėsi iš jo išminties. Dėl šios ir dėl kitų priežasčių jis neįtiko tėvui.
Tačiau broliai stipriai mylėjo vienas kitą, nuo pat vaikystės, kai Boromiras globodavo ir saugodavo Faramirą. Nei dėl tėvo palankumo, nei dėl žmonių įvertinimo tarp jų nekilo varžymasis ar pavydas. Faramirui nė į galvą neatėjo, kad kažkas Gondore galėtų prilygti Boromirui, Denetoro įpėdiniui, Baltojo Bokšto Kapitonui. Panašiai galvojo ir Boromiras. O atėjus išbandymams viskas pasirodė esą kitaip. Tačiau apie viską, kas nutiko šiems trims žmonėms Žiedo Kare, daug pasakyta kitur. Po karo vietininkų laikas baigėsi; nes į karaliaus sostą sugrįžo Izilduro ir Anariono ainis, o Baltojo Medžio vėliava vėl suplevėsavo virš Ekteliono Bokšto."
(v) Šioje dalyje pasakojama apie Aragorną ir Arveną
„Aradoras buvo Karaliaus senelis. Jo sūnus Aratornas norėjo vesti Gilraeną Gražiąją, Dirhaelio, kuris buvo Aranarto palikuonis, dukrą. Dirhaelis priešinosi šiai santuokai, nes Gilraena buvo per jauna, dar nesulaukusi amžiaus, kuriame dunadanų moterims buvo įprasta tekėti. „Be to, – sakė jis, – Aratornas yra rūstus suaugęs vyras, jis taps vadu greičiau, nei žmonės tikisi. Bet mano širdis jaučia, kad jis ilgai negyvens."
Jo žmona Ivorvena, kuri irgi buvo apdovanota pranašystės dovana, atsakė: „Tuo labiau reikia skubėti! Prieš audrą dienos temsta, artėja dideli įvykiai. Jei jiedu susituoks dabar, mūsų žmonėms gali gimti viltis, bet jei jie gaiš, ji neateis iki amžiaus pabaigos".
Atsitiko taip, kad Aratornui ir Gilraenai pragyvenus santuokoje vos vienerius metus, Aradorą sučiupo kalnų troliai Šaltuosiuose Kriokliuose į šiaurę nuo Rivendeilo ir užmušė. Aratornas tapo dunadanų vadu. Kitais metais Gilraena pagimdė jam sūnų Aragorną. Aragornas tebuvo dvejų metų, kai Aratornas su Elrondo sūnumis išėjo į žygį prieš orkus ir buvo nukautas – karaliui akį persmeigė orko strėlė. Taigi jis iš tiesų gyveno trumpai ir žuvo būdamas vos šešiasdešimties metų.
Aragornas, tapęs Izilduro ainiu, kartu su motina persikėlė gyventi į Elrondo rūmus, o Elrondas atstojo jam tėvą, pamilęs berniuką kaip savo sūnų. Jį vadino Esteliu, tai yra „Viltimi", nes tikrasis jo vardas bei kilmė Elrondo nurodymu buvo slepiami. Išminčiai žinojo, jog Priešas visame pasaulyje ieško išlikusio Izilduro ainio.
Sulaukęs vos dvidešimties, Estelis grįžo į Rivendeilą, su Elrondo sūnumis nuveikęs daug žygdarbių. Elrondas patenkintas žiūrėjo į jį, nes matė, kad Estelis yra dailus, kilnus ir anksti subrendo, nors tiek kūnu, tiek protu jis turėjo tapti dar galingesnis. Tą dieną Elrondas pavadino jį tikruoju vardu, pasakė, kas jis toks, kieno sūnus, ir perdavėjo namų relikvijas.
„Štai Barahiro žiedas, – pasakė jis, – mūsų tolimos giminystės ženklas, o čia Narsilo nuolaužos. Su šiais daiktais dar nuveiksi daug žygdarbių, nes matau, jog tavo gyvenimas truks ilgiau, nei žmonės mano, nebent tave ištiktų koks blogis ar neišlaikytum bandymų. Bandymų bus daug ir sunkių. Anuminaso Skeptrą aš pasilieku, dar turi jį užsitarnauti."
Kitą dieną saulei leidžiantis Aragornas vienas vaikščiojo miškuose, jo širdis džiaugėsi, kupinas vilčių jis dainavo, o pasaulis buvo gražus. Staiga bedainuodamas jis išvydo merginą, valkstančią pievelėje tarp baltų beržų, ir nustebęs sustojo. Jam atrodė, kad pateko į sapną arba įgijo elfų menestrelio galią, kurios dėka klausytojai gali matyti tai, apie ką dainuojama.