Aragornas dainavo baladę apie Lučieną, kuri Neldoreto miške sutiko Bereną. Ir štai – prieš jo akis Rivendeile vaikščiojo Lučieną, apsisiautusi sidabriškai mėlyną mantiją, graži kaip prieblanda elfų namuose; jos tamsius plaukus išdraikė vėjo gūsis, kakta buvo padabinta brangakmeniais lyg žvaigždėmis.
Akimirką Aragornas žiūrėjo tylėdamas, bet išsigandęs, kad ji išnyks ir daugiau niekada nepasirodys, jis sušuko: „Tinuviele! Tinuviele!" Taip kadaise šaukė Berenas.
Mergina atsisuko į jį, nusišypsojo ir paklausė: „Kas tu? Kodėl šauki mane tuo vardu?"
O jis atsakė: „Nes pamaniau, kad tu išties esi Lučieną Tinuviele, apie kurią dainavau. Bet jei tu ne ji, tai esi nepaprastai panaši".
„Daugelis taip sako, – liūdnai tarė ji, – tačiau jos vardas nėra manasis. Nors mūsų likimai gali būti panašūs. Kas gi esi tu?"
„Mane vadina Esteliu, – pasakė jis, – tačiau esu Aragornas, Aratorno sūnus, Izilduro ainis, duiiadanų valdovas." Vos taip pasakęs jis pajuto, kad aukšta kilmė, kuria taip džiaugėsi, neprilygsta jos didingumui ir grožiui.
Bet ji linksmai nusijuokė: „Vadinasi, mes tolimi giminės. Aš esu Arvena, Elrondo dukra, mane dar vadina Undomiele".
„Pavojingais laikais žmonės visuomet slepia savo didžiausią turtą, – tarė Aragornas, – bet aš stebiuosi Elrondu ir tavo broliais – nors gyvenu čia nuo vaikystės, negirdėjau apie tave nė žodžio. Kaipgi atsitiko, kad mes nesusitikome anksčiau? Juk tėvas nelaikė tavęs užrakintos lobyne?"
„Ne, – tarė ji ir pažvelgė į rytuose kylančius kalnus. — Aš kurį laiką gyvenau savo motinos žemėje, tolimajame Lotloriene. Tik neseniai vėl grįžau pas tėvą. Jau daug metų nevaikščiojau Imladrise."
Aragornas nustebo, nes mergina atrodė ne vyresnė už jį, gyvenantį Viduržemyje dar nepilnus dvidešimt metų. O Arvena pažvelgė jam į akis ir tarė: „Nesistebėk! Elrondo vaikams skirtas eldarų gyvenimas".
Aragornas susigėdo, nes jos akyse išvydo elfų šviesą ir daugelio metų išmintį, bet nuo tos valandos jis pamilo Arvena Undomiele, Elrondo dukterį.
Aragornas paniuro, jo motina pastebėjo, kad nutiko kažkas keista. Pagaliau jis nusileido jai ir papasakojo apie susitikimą medžių prietemoje.
„Sūnau, – pasakė Gilraena, – tavo troškimas per didelis net ir didžiausių karalių ainiui. Ši moteris yra kilmingiausia ir gražiausia iš visų, vaikštančių šia žeme. Be to, mirtingajam netinka vesti elfe."
„Bet mes turime giminystės ryšių, – paprieštaravo Aragornas, — jeigu tai, ko mane mokė apie senovę, yra tiesa."
„Tai tiesa, – sutiko Gilraena, – bet tai buvo seniai, kitame pasaulio amžiuje, kai mūsų tauta dar nebuvo išnykusi. Todėl aš bijau, kad be geros Elrondo valios Izilduro ainių linija gali nutrūkti. Nemanau, kad šiuo reikalu Elrondas labai susižavėtų."
„Tada karčios bus mano dienos, vienišas vaikščiosiu po laukines žemes", – pasakė Aragornas.
„Iš tiesų toks bus tavo likimas", – tarė Gilraena. Nors galėjo matyti ateitį, ji nieko daugiau jam nepasakė ir niekam neprasitarė apie tą pokalbį.
Bet Elrondas žinojo daug, skaitė daug širdžių. Todėl vieną dieną metų pabaigoje jis pasikvietė Aragorną į savo kambarį ir pasakė: „Aragornai, Aratorno sūnau, dunadanų valdove, paklausyk manęs! Tavęs laukia didi lemtis – arba iškilsi virš visų savo protėvių nuo Elendilo laikų, arba pražūsi tamsoje su tais, kurie liks iš tavo giminės. Tavęs laukia ilgi išbandymų metai. Neturėsi nei žmonos, nei sužadėtinės, kol ateis tavo laikas ir pasirodysi esąs vertas".
Aragornas susirūpinęs tarė: „Galbūt apie tai kalbėjo mano motina?"
„Tikrai ne, – užtikrino Elrondas. – Tave išdavė tavo akys. Bet aš kalbu ne vien apie savo dukrą. Kol kas tu nesusižadėsi su jokio žmogaus vaiku. Kai dėl Arvenos Gražiosios, Imladriso ir Lorieno Valdovės, savo tautos Žvaigždės Vakarės, jos kilmė yra aukštesnė nei tavo, ji gyvena jau tiek metų, kad tu esi tik jaunas ūglis, išdygęs šalia daug vasarų mačiusio beržo. Ji per aukšta tau. Man regis, taip atrodo ir jai. Bet jei būčiau neteisus ir jos širdis palinktų į tave, mane kankintų širdgėla dėl mūsų lemties."
„Kokios lemties?" - paklausė Aragornas.
„Tol, kol gyvenu čia, ji gyvens eldarų jaunystėje, – pasakė Elrondas, – o kai aš išvyksiu, ji keliaus su manimi, jei to panorės."
„Suprantu... – tarė Aragornas. – Mano akys išvydo lobį, ne menkesnį nei Tingolo brangenybė, kurios kažkada troško Berenas. Toks mano likimas."
Staigajį aplankė pranašiška jo giminės vizija. Aragornas tarė: „licl, valdove Elrondai, tavo gyvenimo Viduržemyje metai greitai baigsis, o tavo vaikai turės rinktis – skirtis su tavimi ar su Viduržemiu".
„Tiesa, – linktelėjo Elrondas," - mūsų skaičiavimu, greitai, nors praeis dar daug žmonių metų. Tačiau mano numylėtąja! Arvenai rinktis nereikės, nebent tu, Aragornai, Aratorno sūnau, stotum tarp mūsų ir kažkuriam, tau ar man, tektų išgyventi skausmingą išsiskyrimą iki pasaulio pabaigos. Tu dar nesupranti, ko trokšti iš manęs."
Jis atsiduso. Po kurio laiko, rimtai žiūrėdamas į jaunuolį, vėl prakalbo: „Laikas atneš, ką turi atnešti. Nebekalbėsime apie tai daug metų. Dienos temsta, artėja daug blogio".
Aragornas gavo Elrondo leidimą iškeliauti. Kitą dieną jis atsisveikino su motina, Elrondo rūmais, Arvena ir išėjo į dykynes. Beveik trisdešimt metų jis kovojo prieš Sauroną, tapo Gendalfo Išmintingojo draugu, pasisėmė iš jo daug žinių. Kartu jie dalyvavo daugelyje pavojingų kelionių, bet metams bėgant jis vis dažniau klajodavo vienas. Aragorno keliai buvo ilgi ir sunkūs, jis tapo rūstus pažiūrėti, retai kada šypsodavosi, tačiau, kai neslėpdavo savo tikrosios kilmės, žmonėms jis rodėsi garbingas – tikras karalius tremtyje. Jis keliavo dažnai keisdamas išvaizdą, iškovojo šlovę daugeliu vardų. Jis jojo rohirimų kariuomenėje, sausumoje ir jūroje kovėsi už Gondoro valdovą, o pergalės valandą išnyko iš Vakarų žmonių akių ir vienas nukeliavo toli į pietus bei rytus, tyrinėdamas gerų ir blogų žmonių širdis, atskleisdamas Saurono tarnų planus.
Jis tapo stipriausias iš visų gyvųjų žmonių, išmoko amatų ir įgijo žinių. Dar daugiau, jis turėjo elfų kraujo, todėl jo akyse degė šviesa, kurios liepsną retas tegalėjo atlaikyti. Dėl jam tekusios lemties Aragorno veidas buvo liūdnas ir rūstus, tačiau širdies gilumoje visada ruseno viltis, iš kurios kartais kaip šaltinis iš uolos išsiverždavo linksmumas.
Kai Aragornui buvo keturiasdešimt devyneri, jis grįžo nuo pavojingų Mordoro sienų, kur dabar gyveno Sauronas, užsiėmęs savo tamsiais darbais, Aragornas buvo pavargęs, norėjo grįžti į Rivendeilą ir pailsėti prieš leisda masis į keliones tolimose šalyse. Pakeliui jis užsuko į Lorieną ir buvo įleistas į slaptąją Valdovės Galadrielės šalį.
Jis nežinojo, kad ten buvo ir Arvena Undomielė, vėl viešėjusi pas molinos gimines. Ji nedaug pasikeitė, nes mirtingųjų metai ją aplenkdavo, ln-čiau veidas tapo rimtesnis, rečiau skambėjo juokas. Aragornas buvo jau visiškai subrendęs tiek kūnu, tiek protu. Galadrielė pasiūlė nusimesti kelionės drabužius, aprengė jį baltais ir sidabriniais drabužiais, apsiautė pilku elfų apsiaustu, uždėjo skaistų lanką su brangakmeniu ant kaktos. Aragornas buvo panašesnis ne į žmogų, o į didingą elfą iš Vakarinių Salų. Tokį po ilgo išsiskyrimo jį vėl išvydo Arvena. Aragornui einant pas ją po auksinius žiedus svarinančiais Karas Galadono medžiais, ji pasirinko. Likimas buvo aiškus.
Daug dienų jie vaikščiojo po Lotlorieno giraites, kol Aragornui atėjo laikas išvykti. Vidurvasario vakarą Aragornas, Aratorno sūnus, ir Arvena, Elrondo duktė, atėjo į gražiąją Kerin Amroto kalvą. Jie basi vaikščiojo po niekad nedžiūstančią žolę, po kojomis šlamėjo elanoros ir nifredilės. Ant tos kalvos jie pažvelgė į Šešėlį rytuose, Prieblandą vakaruose, susižadėjo ir tapo laimingi.