Arija iš už diržo išsitraukė savo pratybų kardą.
— Imk šitą, — nenorėdama kautis, pasakė ji Pyragėliui.
— Čia tik kažkoks pagalys.
Jis prijojo arčiau ir ištiesė ranką, siekdamas Adatos rankenos.
Arija užsimojo taip, kad medinis kardas net sušvilpė, kai ji plojo asilui per strėnas. Gyvulys užbliovė, atsistojo piestu ir numetė Pyragėlį žemėn. Arija nušoko nuo savo asilo ir dūrė besikeliančiam berniukui į pilvą, šis krioktelėjęs nuvirto atgal. Tada šėrė per veidą, jo nosis trekštelėjo tarsi lūžtanti sausa šakelė. Iš šnervių pasruvo kraujas. Pyragėlis ėmė klykti, o Arija šoko prie Lomio Žaliarankio, kuris išsižiojęs sėdėjo ant savojo asilo.
— Ar tau irgi reikia kardo? — riktelėjo ji, bet Lomiui jau nieko nebereikėjo. Prisidengęs veidą žaliai išmargintomis rankomis, tik spiegė, kad neliestų jo.
Jautis šūktelėjo:
— Už nugaros!
Arija žaibiškai apsisuko. Pyragėlis klūpojo ir jau kėlė nuo žemės didelį aštriais kampais akmenį. Ji leido jam mesti, tik palenkė galvą, ir akmuo prašvilpė pro šalį. Tada puolė. Jis kilstelėjo ranką, ji smogė per ją, paskui per skruostą ir čia pat per kelį. Berniūkštis mėgino ją pastverti, Arija atšoko ir plojo jam per pakaušį. Jis griuvo žemėn, bet pakilo raudonu veidu, visas išsitepliojęs purvu ir krauju, ir nusvirduliavo paskui Ariją. Ši atsistojo vandens šokėjo poza ir laukė. Kai jis atsidūrė pakankamai arti, ji dūrė jam į tarpkojį taip stipriai, kad jeigu jos medinis kardas būtų buvęs nusmailintas, jo galas būtų išlindęs tarp sėdmenų.
Tuo metu, kai Jorinas atplėšė Ariją nuo Pyragėlio, šis tysojo ant žemės parudavusiomis, jau dvokiančiomis kelnėmis ir raudojo, o Arija vis nesiliovė jo tvatinusi.
— Gana! — užriaumojo juodasis brolis ir išplėšė medinį kardą jai iš pirštų. — Ruošiesi pribaigti tą kvailį?
Lomiui ir keliems kitiems pratrūkus spiegti, senis atsigręžė ir į juos.
— Užsičiaupkite, o jei ne, tai tuojau pats jus užčiaupsiu. Dar kartą šitaip nutiks, visus jus pririšiu prie vežimų ir vilkte nuvilksiu iki Sienos! — jis nusispjovė. — Ari, tai visų pirma taikau tau. Dabar, berniuk, eime su manimi. Tučtuojau.
Visi žiūrėjo į ją, net ir tie trys grandinėmis sukaustytieji vežimo gale. Storasis tarkštelėjo aštriais dantimis ir sušnypštė, bet Arija jo nepaisė.
Senis, nesiliaudamas keiktis ir murmėti, nutempė ją tolokai nuo kelio į brūzgyną.
— Jei būčiau turėjęs nors kruopelę sveiko proto, būčiau palikęs tave Karaliaus Uoste. Ar girdi, ką sakau, berniuk? — Jis visada suurgzdavo tardamas tą žodį, tyčia pabrėždavo, kad ji tikrai išgirstų. — Atsirišk kelnes ir nuleisk žemyn. Nagi, greičiau, aplinkui tuščia, niekas nežiūri.
Niūriai tylėdama Arija padarė kaip liepta.
— Dabar stok ana ten, prie ąžuolo. Taip, šitaip gerai.
Ji apkabino rankomis medžio liemenį ir veidu prisispaudė prie šiurkščios žievės.
— Dabar rėk. Garsiai rėk.
Nerėksiu, užsispyrusi galvojo Arija, bet kai Jorinas pliaukštelėjo jai mediniu kardu per nuogas šlaunis, klyksmas pasigirdo tarsi pats savaime.
— Manai, kad čia jau skauda? — paklausė jis. — O kaip dabar? — Kardas sušvilpė, Arija vėl klyktelėjo, įsikibdama į medį, kad nepargriūtų. — Dar vienas.
Ji laikėsi iš visų jėgų, kramtydama lūpą ir gūždamasi nuo artėjančio smūgio. Jis buvo toks stiprus, kad Arija pašoko ir užkaukė. Neverksiu, galvojo ji, nė už ką neverksiu. Aš iš Vinterfelo Starkų, mūsų herbas — didvilkis, didvilkiai neverkia. Jautė, kaip per kairę koją sruvena plonytė kraujo gija. Jos šlaunys ir sėdmenys degė iš skausmo.
— Gal dabar įsidėmėjai, — tarė Jorinas. — Kai kitą kartą griebsi tą lazdą prieš savo brolius, gausi dukart tiek, kiek suduosi pati. Ar girdėjai? Dabar susitvarkyk.
Jie man ne broliai, galvojo Arija lenkdamasi užsitempti aukštyn kelnių, bet susiprato nutylėti. Pirštai niekaip nesugraibė diržo ir raištelių.
Jorinas žiūrėjo į ją.
— Skauda?
Rami tarsi stovintis vanduo, kartojo pati sau taip, kaip ją mokė Sirijus Forelis.
— Truputį.
Jis nusispjovė.
— Tam pyragų vaikiui skauda labiau. Ne jis nužudė tavo tėvą, mergyte, ir ne tas vagišius Lomis. Juos daužydama, jo nesugrąžinsi.
— Žinau, — niūriai sumurmėjo Arija.
— Tu kai ko dar nežinai. Viskas turėjo būti kitaip. Buvau pasirengęs iškeliauti, vežimai nupirkti ir pakrauti, staiga ateina žmogus, atveda man berniuką, perduoda maišelį monetų ir žinią, nesvarbu nuo ko. Ir sako — lordas Edardas ketina vilktis juodai, lukterk, jis keliaus su tavimi. Kaip manai, kodėl ten atsidūriau? Bet kažkas įtartinai nesusiklostė.
— Džofris, — iškvėpė Arija. — Kas nors privalo jį nužudyti!
— Kas nors ir nužudys, bet tai būsiu ne aš ir ne tu, — Jorinas švystelėjo jai medinį kardą.
— Ten vežime turiu rūgštlapių, — vėl prabilo grįžtant prie kelio. — Pakramtyk, mažiau skaudės.
Tikrai, skausmas šiek tiek atlėgo, nors tų lapų skonis buvo šlykštus, o seilės išspjovus atrodė lyg kraujas. Bet ji vis tiek tą dieną iki vakaro, ir kitą, ir dar trečią dieną ėjo pėsčia, nes sėdėti ant asilo buvo per daug skausminga. Pyragėlis jautėsi kur kas prasčiau; Jorinui teko išstumdyti kelias statines, kad būtų vietos jam gulėti ant miežių maišų; kaskart ratams užkliudžius akmenį, jis suaimanuodavo. Lomiui Žaliarankiui nieko neskaudėjo, tačiau jis stengėsi laikytis nuo Arijos kiek įmanydamas atokiau.
— Kai tu pasižiūri, jis kaskart sudreba, — tarė Jautis, jai žingsniuojant greta jo asilo. Arija nieko neatsakė. Atrodė saugiau su niekuo nekalbėti.
Tą naktį, susisupusi į ploną antklodę, ji gulėjo ant kietos žemės ir žiūrėjo į didingą raudoną kometą. Kometa atrodė nuostabi ir drauge bauginanti. „Raudonasis kalavijas“ — taip ją pavadino Jautis. Jis aiškino, kad kometa panaši į kalaviją, ašmenys dar raudoni iš žaizdro. Tinkamai prisimerkusi, Arija taip pat matė kalaviją, tik ne naują, tai buvo Ledas, didysis jos tėvo kalavijas, iš raibuliuojančio Valyrijos plieno, o raudonai jį nudažė lordo Edardo kraujas ant ašmenų, kai karaliaus budelis seras Ilinas nukirto jam galvą. Tuo metu Jorinas privertė nusisukti, bet ji manė, kad Ledas tada turėjo atrodyti taip, kaip ta kometa.
Pagaliau užmigusi, Arija susapnavo namus. Karališkasis kelias vingiavo tolyn prie Sienos pro Vinterfelą, ir Jorinas žadėjo ją ten palikti, bet taip, kad niekas nesuuostų, kas čia tokia buvo. Ji troško vėl išvysti motiną ir Robą, ir Braną, ir Rikoną… bet daugiausia ji galvojo apie Joną Snou. Norėjo, kad kaip nors atsidurtų prie Sienos anksčiau negu Vinterfele, ir Jonas galėtų pašiaušti jai plaukus, pašaukti „mažąja sesute“. Ji jam pasakytų: „Aš tavęs pasiilgau“, — o jis tą pačią akimirką irgi ištartų tuos pačius žodžius, taip, kaip kadaise jie vis ištardavo ką nors kartu. Jai šitai būtų patikę. Patikę labiau už viską.
Sansa
Karaliaus Džofrio vardadienio rytas išaušo skaistus ir vėjuotas, pro aukštai lekiančius debesis švysčiojo ilga kometos uodega. Sansa žiūrėjo į ją pro savo bokšto langą, kai jos lydėti apačion į turnyrų aikštę atvyko seras Aris Oukhartas.
— Kaip manote, ką ji reiškia? — paklausė ji.
— Šlovę jūsų sužadėtiniui, — akimirksniu atsakė seras Aris. — Tik pažvelkite, kaip šiandien, per jo malonybės vardadienį, ji liepsnoja danguje, tarsi patys dievai būtų iškėlę vėliavą jo garbei. Prasčiokai vadina ją karaliaus Džofrio kometa.