— Jeigu prisipažinsiu, ar vis tiek mane mylėsi?
— Vis tiek? Argi kada mylėjau?
— Ne, niekada, — sutiko Teonas, — bet šitą trūkumą stengiuosi ištaisyti, mieloji Esgreda. Vėjas labai žvarbus. Eime į mano laivę ir aš tave sušildysiu. Rytoj mano dėdė Eironas laistys jos pirmagalį jūros vandeniu ir murmės maldas Nuskendusiam Dievui, bet aš verčiau pašventinčiau ją mūsų kūnų syvais.
— Nuskendusiam Dievui tai gali nepatikti.
— Galai jo nematė, to Nuskendusio Dievo. Jei mums trukdys, nuskandinsiu jį dar kartą. Po poros savaičių trauksim į karą. Negi išleisi mane į mūšį nuo ilgesio neišsimiegojusį?
— Su džiaugsmu.
— Kokia žiauri mergelė. Mano laivas pavadintas tinkamai. Jeigu išsiblaškęs įvairuosiu į uolas, turėsi kaltinti save.
— Ketini vairuoti šituo? — Esgreda dar kartą perbraukė ranka jam per klyną ir nusišypsojo, pirštu slinkdama per kietą lyg geležis jo vyriškumą.
— Keliauk su manimi į Paiką, — staiga tarė jis. Ir čia pat pagalvojo — ką pasakys lordas Beilonas? O kodėl man turėtų rūpėti? Esu suaugęs vyras, jeigu noriu atsivesti mergą į savo guolį, tai tik mano ir niekieno kito reikalas.
— O ką aš veiksiu Paike? — rankos ji vis dar neatitraukė.
— Šį vakarą tėvas kapitonams rengia puotą.
Lordui Beilonui belaukiant, kol atplauks paskutiniai vėluojantys laivai, puotą kelti kapitonams teko kas vakarą, bet Teonas nutarė, kad apie tai sakyti nebūtina.
— Ar šią naktį paskirsi mane savo kapitone, milorde prince? — Teonas niekad nematė, kad moteris taip vylingai šypsotųsi.
— Galbūt. Jeigu būsiu tikras, kad saugiai įplukdysi mane į uostą.
— Na, aš gerai išmanau, kuriuo galu irklą merkti į vandenį, o raišiojant virves ir mazgus man lygių nėra. — Ji viena ranka atrišo jo kelnių raištelius, tada nusišypsojo ir žengtelėjo atgal. — Gaila, kad esu ištekėjusi ir ką tik tapau nėščia.
Šiek tiek sutrikęs Teonas užsirišo kelnes.
— Man reikia grįžti į pilį. Jeigu nekeliausi su manimi, iš sielvarto galiu pasiklysti, ir salos gedės manęs netekusios.
— Šito jokiu būdu negalima leisti… tačiau neturiu žirgo, milorde.
— Gali paimti mano ginklanešio arklį.
— Ir palikti tą vargšelį pėdinti visą kelią iki Paiko?
— Tada jokime kartu ant vieno žirgo.
— Na, aišku, tau tai patiktų, — vėl ta pati šypsena. — O kur man reikės sėdėti, priekyje ar užpakalyje?
— Kur tik tau patinka.
— Mėgstu būti viršuje.
Kur šita merga buvo tiek metų?
— Mano tėvo menė tamsi ir drėgna. Ten trūksta Esgredos, kad ugnis liepsnotų kaitriau.
— Lorduko liežuvis lyg medumi teptas.
— Ar ne nuo to ir pradėjome?
Ji iškėlė rankas aukštyn.
— Tuo ir baigiame. Esgreda tavo, malonusis prince. Vežkis mane į savo pilį. Noriu pamatyti, kaip iš jūros kyla tavieji bokštai.
— Žirgą palikau prie smuklės. Eime.
Jie kartu nužingsniavo palei krantą. Teonas paėmė ją už parankės, ji neprieštaravo. Jam patiko jos eisena — žengė drąsiai, bet neskubriai, šiek tiek siūbuodama; matyt, patale turėjo būti tokia pat drąsi.
Lordporte zujo žmonės, tokios tirštumos jis nebuvo matęs; visur sukiojosi jūreiviai iš ilglaivių, susirikiavusių ant pakrantės žvirgždo ar besisupančių ant inkaro jūroje už bangų mūšos. Geležies salų žmonės nemėgsta lankstytis ir taip elgiasi retai, bet Teonas pastebėjo, kad irklininkai ir miestelėnai, jiems einant pro šalį, pritildavo ir pagarbiai jam linkteldavo. Pagaliau jie suprato, kas aš toks, pagalvojo jis. Iš tiesų, jau seniai laikas.
Vakar atplaukė lordas Gudbrolis iš Didžiojo Viko su vos ne visomis pajėgomis — beveik keturiasdešimčia ilglaivių. Jo vyrai šmėkščiojo visur, aiškiai išsiskirdami dryžuotomis ožkos vilnos juostomis. Smuklėje žmonės kalbėjo, kad bebarzdžiai juostuoti jaunikaičiai taip tratina Šlubio Oterio kekšes, kad šios jau vaikšto išsižergusios. Tegu tie jaunikaičiai smaginasi kaip nori — Teonui tai nerūpėjo. Bjauresnės lindynės ir šlykštesnių apskretėlių Teonas dar niekur nebuvo matęs. Šalia einanti palydovė jo skoniui tiko kur kas labiau. Nesvarbu, kad ji — jo tėvo laivadirbio žmona ir dar nešiojanti kūdikį, — tuo atrodė dar įdomesnė.
— Ar milordas princas jau pradėjo rinkti įgulą? — pasiteiravo Esgreda, jiems pasukus prie arklidės. — Sveikas, Mėlyndanti, — riktelėjo ji praeinančiam jūreiviui, aukštam vyrui lokio kailio liemene ir varno sparnais papuoštu šalmu. — Kaip laikosi tavo žmonelė?
— Kaip reikiant pilvota ir šneka apie dvynukus.
— Taip greitai? — Esgreda nušvito ta vylingąja šypsena. — Labai mikliai sumerkei irklus.
— Taigi, ir tik irklavau, irklavau, irklavau, — griausmingai nusikvatojo tasai.
— Stambus vyrukas, — pasakė Teonas. — Mėlyndantis, ar ne? Gal reikėtų priimti į mano „Jūros kalę“?
— Nebent norėtum jį įžeisti. Mėlyndantis pats turi puikų laivą.
— Ilgai čia nebuvau, dabar nesusigaudau, kur kokie žmonės, — pripažino Teonas. Jis mėgino ieškoti daugelio draugų, su kuriais žaidė vaikystėje, bet visi buvo išsivažinėję, mirę ar tapę visiškai svetimi. — Mano dėdė Viktarionas paskolino man savo vairininką.
— Rimolfą Audrolakį? Geras vyras, kol blaivas.
Ji išvydo dar kelis pažįstamus veidus ir šūktelėjo praeinančiai trijulei:
— Uleri, Karlai! Kur jūsų brolis Skitas?
— Bijau, kad Nuskendusiam Dievui prireikė gero irklininko, — atsiliepė kresnas vyras su žila dėme barzdoje.
— Jis nori pasakyti, kad vyresnėlis prisiplempė per daug vyno ir jo storas pilvas pratrūko, — pridūrė rausvažandis jaunuolis greta jo.
— Kas negyvas, niekad nemirs, — tarė Esgreda.
— Kas negyvas, niekad nemirs.
Teonas sumurmėjo tuos žodžius kartu su visais.
— Atrodo, kad tave čia visi pažįsta, — pasakė jis merginai, kai tie vyrai nutolo.
— Laivadirbio žmoną myli visi vyrai. Jie stengiasi, nes nenori, kad jų laivai skęstų. Jei tau reikia žmonių, kurie sėstų prie irklų, tie trys tikrai nebūtų prasčiausi.
— Lordporte stiprių rankų netrūksta. — Teonas apie tai jau nemažai galvojo. Visų pirma jam reikėjo kovotojų, ištikimų jam, o ne lordui tėvui ar dėdėms. Kol kas, laukdamas, kada lordas Beilonas iki galo atskleis savo ketinimus, jis uoliai vaidino pareigingą jauną princą. Bet jeigu paaiškėtų, kad tie ketinimai ar jam skirtas vaidmuo nepatinka, tada ką gi…
— Jėga — dar ne viskas. Norint, kad ilglaivis lėktų didžiausiu greičiu, jo irklai turi judėti visi kaip vienas. Todėl elgtumeis išmintingai rinkdamas vyrus, kurie jau yra irklavę kartu.
— Protingas patarimas. Ko gero, galėtum padėti man juos išsirinkti.
Tegu mano, kad man reikalingas jos išmanymas, moterims tai patinka.
— Gal ir galėčiau. Jeigu gražiai su manimi elgsies.
— O kaip kitaip?
Artėjant prie „Mirahamos“, tuščios, tad aukštai iškilusios ir besisūpuojančios prieplaukoje, Teonas paspartino žingsnį. Jos kapitonas jau prieš dvi savaites mėgino išplaukti, bet lordas Beilonas neleido. Nė vienas iš į Lordportą užsukusių pirklių negavo leidimo išvykti. Jo tėvas siekė, kad nė menkiausia žinia apie besitelkiantį laivyną nepasiektų kitų kraštų, kol jis nebus pasirengęs pulti.
— Milorde, — nuo prekinio laivo nosies pasigirdo gailus balselis. Jam pavymui žvelgė per turėklus persilenkusi kapitono duktė. Tėvas uždraudė jai lipti į krantą, bet Teonas, kada tik atsidūręs Lordporte, matydavo ją vienišą, slampinėjančią po laivo denį. — Milorde, sustokite… — šaukė ji jam. — Labai prašau, milorde…