— Na, ir kaip ji? — paklausė Esgreda, Teonui paskubom ją vedant pro kogą. — Ar milordui įtiko?
Gudrauti su ja Teonas nematė prasmės.
— Neilgai. Dabar ji nori būti mano sūrioji žmona.
— Štai kaip. Na, nėra abejonės, truputis druskos jai nepakenktų. Per daug minkšta ir prėska. O gal aš klystu?
— Neklysti.
Minkšta ir prėska. Būtent. Iš kur ji žino?
Veksui jis buvo liepęs laukti smuklėje. Didžiajame jos kambaryje grūdosi tiek žmonių, kad Teonas vos prasibrovė pro duris. Nei prie stalo, nei ant suolų nebūtum radęs kur atsisėsti. Nebuvo matyti ir ginklanešio.
— Veksai! — šūktelėjo Teonas, bandydamas perrėkti gausmą ir žvangesį. Jeigu jis kur nors antrame aukšte su viena tų šlykščių kekšių, nudirsiu jam kailį, pats sau tarė jis, bet galų gale pastebėjo, kad vaikinas lošia kauliukais prie židinio. Beje, ir laimi, sprendžiant pagal jo pusėje išaugusią variokų krūvelę.
— Laikas keliauti, — pareiškė Teonas. Vaikinas nė nekrustelėjo, tad Teonas stvėrė jį už ausies ir nutempė nuo stalo. Veksas čiupo saują variokų ir netardamas nė žodžio nuėjo šeimininkui iš paskos. Šitą jo bruožą Teonas mėgo labiausiai. Dauguma ginklanešių tabaluoja liežuviais kaip papuola, bet Veksas nuo gimimo nebylys, tačiau tai, regis, jam netrukdė būti gudriam, kaip gali būti gudrus bet kuris dvylikametis. Jis buvo prastakilmis, vieno iš lordo Botlio netikrų brolių sūnus. Priimti jį tarnauti ginklanešiu buvo dalis kainos, kurią Teonas sumokėjo už savo žirgą.
Išvydęs Esgredą, Veksas išpūtė akis. Galima pamanyti, kad jis niekada nėra matęs moters, pagalvojo Teonas.
— Esgreda jos su manimi atgal į Paiką. Balnok arklius ir pasiskubink.
Berniukas buvo atjojęs mažu liesu arkliuku iš lordo Beilono arklidžių, tačiau Teono žirgas atrodė visiškai kitaip.
— Iš kur ištraukei šitą pragaro arklį? — jį išvydusi paklausė Esgreda, tačiau jos juokas liudijo — žirgas padarė jai įspūdį.
— Jį prieš metus Lanisporte nusipirko lordas Botlis, tačiau tas arklys jam pasirodė per daug stambus, todėl su džiaugsmu pardavė man.
Geležies salos netiko geriems arkliams veisti — per mažai erdvės, per daug uolų. Dauguma jų gyventojų ne itin mėgo jodinėti ir kur kas geriau jautėsi ne balne, o ant ilglaivio denio. Net ir lordai jodavo žemaūgiais arkliais, gauruotais poniais, ir jaučių traukiamų vežimų pasitaikydavo dažniau negu arklių kinkinių. Prasčiokai, negalėdami įpirkti nei vieno, nei kito, patys tempdavo arklus per nederlingą, akmenuotą dirvą.
Tačiau Teonas, dešimt metų praleidęs Vinterfele, nesirengė joti į karą be gero žirgo. Jam labai pasisekė, kad lordas Botlis taip apsiriko: juodas kaip anglis eržilas ir toks pat nartus, stambus, bet šiek tiek mažesnis už daugumą karo žirgų. Teonas ir pats stotu neprilygo daugumai riterių, tad tas arklys jam nuostabiai tiko. To gyvulio akyse visada žioravo ugnis. Pirmą kartą pamatęs naująjį šeimininką, jis iššiepė dantis ir mėgino įkąsti jam į veidą.
— Kuo jis vardu? — paklausė Esgreda, kai Teonas šoko į balną.
— Šypsnys. — Jis padavė jai ranką ir trūktelėjęs aukštyn pasisodino prieš save, kad jodamas galėtų apkabinti. — Vienas žmogus man kartą sakė, esą visada šypsausi ne ten, kur reikia.
— Tikrai?
— Gal taip atrodo tik tiems, kurie apskritai nesišypso, — jis pagalvojo apie tėvą ir dėdę Eironą.
— Ir dabar šypsaisi, milorde prince?
— Ak, žinoma.
Apglėbęs ją, Teonas paėmė vadeles. Ji buvo su juo beveik vieno ūgio. Plaukus galbūt jai vertėjo išsiplauti, ant gražaus kaklo švelniai raudonavo pablukęs randas, bet Teonui patiko, kaip ji kvepia — druska, prakaitu ir moterimi.
Kelionė atgal į Paiką žadėjo būti kur kas įdomesnė negu iš ryto.
Gerokai nujojus nuo Lordporto, Teonas uždėjo ranką jai ant krūties. Esgreda iš karto nustūmė jo plaštaką.
— Verčiau laikyk vadeles abiem rankomis, nes tavo juodas žvėris nutrenks mus abu žemėn ir suspardys negyvai.
— Nuo šito jį jau atpratinau.
Patenkintas Teonas valandėlę elgėsi padoriai, draugiškai plepėjo apie orą — kaip čia pilka ir debesuota nuo pat jo atvykimo ir kaip dažnai lyja, pasakojo apie vyrus, kuriuos nudėjo Kuždesių girioje. Prabilęs apie patį Karalžudį ir kaip netoli jo buvo atsidūręs, jis vėl kyštelėjo ranką į tą pačią vietą. Jos krūtys buvo mažos, bet maloniai standžios.
— Nereikia šitaip daryti, milorde prince.
— Bet aš negaliu tverti nedaręs, — Teonas šiek tiek sugniaužė pirštus.
— Tavo ginklanešys į mus žiūri.
— Tegu žiūri. Jis niekam neprasitars, prisiekiu.
Tvirtai suėmusi, Esgreda atitraukė jo ranką ir laikė suspaudusi. Jos pirštai buvo stiprūs.
— Man patinka moterys, kurios geba laikyti tvirtai.
Ji prunkštelėjo:
— Žiūrėdama į tą mergą pakrantėje, taip nebūčiau pagalvojusi.
— Nespręsk apie mane pagal ją. Tame laive kitų moterų nebuvo.
— Papasakok man apie savo tėvą. Ar jis mane maloniai pasitiks?
— Kodėl turėtų? Jis ir mane ne itin maloniai pasitiko, nors esu jo paties kraujas, Paiko ir Geležies salų paveldėtojas.
— Paveldėtojas? — paklausė ji švelniai. — Girdėjau, kad turi dėdžių, brolių, seserį.
— Broliai seniai žuvę, o sesuo… na, žmonės kalba, kad mėgstamiausia Ašos suknelė — žemiau kelių siekiančios žiedmarškės, o apatiniai — iš kietintos odos. Bet vyriški apdarai vyru jos nepavers. Kai laimėsime karą, ištekinsiu ją kaip pridera, jeigu tik rasiu vyrą, kuris sutiktų ją imti. Kiek pamenu, jos nosis — lyg erelio snapas, veidas nubertas spuogais, o krūtinė — kaip berniuko.
— Na, seserį gal ir ištekinsi, — pasakė Esgreda, — bet su dėdėmis taip lengvai neišdegs.
— Dėdės… — pagal įstatymą Teonas prieš tris tėvo brolius turėjo pirmenybę, tačiau ta mergina bakstelėjo į skausmingą vietą. Salose nebuvo jokia naujiena, kad stiprus, garbėtroškos kupinas dėdė nepaiso silpno sūnėno teisių ir, kad nekiltų jokių abejonių, paprastai jį nužudo. Tačiau aš nesu silpnas, tarė sau Teonas, ir tuo metu, kai tėvas mirs, manau būti dar stipresnis.
— Dėdės man — jokia grėsmė, — pareiškė jis, — Eironas visada apsvaigęs nuo jūros vandens ir šventumo. Jis gyvena tik savo dievo garbei…
— Savo dievo? Ne tavo?
— Ir mano. Kas negyvas, niekada nemirs, — jis šyptelėjo. — Jeigu pamaldžiai burbėsiu kaip reikalaujama, Šlapiagalvis man netrukdys. O mano dėdė Viktarionas…
— Geležinio laivyno kapitonas, priešus bauginantis karžygys. Girdėjau apie jį dainuojant smuklėse.
— Per mano tėvo pradėtą sukilimą jis kartu su dėde Euronu nuplaukė į Lanisportą ir sudegino Lanisterių laivyną, kuris ten laukė išmetęs inkarus, — prisiminė Teonas. — Tačiau viską sugalvojo Euronas. Viktarionas — tarsi stambus pilkas jautis, galingas, nepavargstantis, klusnus, bet lenktynių toks niekada nelaimės. Neabejoju, kad man jis tarnaus taip pat ištikimai, kaip ir mano lordui tėvui. Išdavystei suregzti jam stinga ir proto, ir ryžto.
— Užtat Euronui Varnakiui klastos tikrai netrūksta. Apie jį girdėjau kalbant siaubingų dalykų.
Teonas kryptelėjo balne.
— Dėdės Eurono salose niekas nematė jau beveik dvejus metus. Galbūt jis miręs.
Jeigu taip yra iš tiesų, tai tik į gera. Vyresnysis lordo Beilono brolis niekada, net vienai dienai neatsisakė Senosios Tvarkos. Pasakojama, kad jo „Tyla“ savo tamsiai raudonu korpusu ir juodomis burėmis kėlė baimę visuose uostuose nuo Ibeno iki Ašajaus.