— Gal ir miręs, — sutiko Esgreda, — na, o jeigu gyvas, tai bus praleidęs jūroje tiek daug laiko, kad čia atrodytų vos ne svetimšalis. Geležies salų žmonės į Jūros uolos krėslą niekada nesodins svetimšalio.
— Manau, kad ne, — atsakė Teonas, bet tik tada susivokė, kad ir jį daugelis pavadintų svetimšaliu. Pagalvojęs apie tai susiraukė. Dešimt metų — ilgas laiko tarpas, tačiau dabar jau grįžau, o mano tėvas dar toli gražu nesirengia mirti. Dar turiu laiko įrodyti, ko esu vertas.
Jis norėjo vėl paglamonėti Esgredai krūtį, bet ji tikriausiai vis tiek būtų nustūmusi jo ranką; be to, visos šitos kalbos apie dėdes kažkaip atvėsino jo įkarštį. Šitiems žaidimams pakaks laiko pilyje, užsidarius jo kambariuose.
— Kai pasieksime Paiką, liepsiu Helijai pasirūpinti, kad puotoje gautum garbingą vietą, — tarė jis. — Man teks sėdėti ant pakylos, tėvo dešinėje, bet, jam išėjus iš menės, nusileisiu apačion pas tave. Tėvas paprastai neužsibūna. Dabar jau nebepajėgia ilgiau gerti.
— Liūdna, kai pasensta didis žmogus.
— Lordas Beilonas — tik didžio žmogaus tėvas.
— Na ir kuklus lordukas.
— Tik kvailys menkintų save, kai pasaulyje pilna žmonių, trokštančių tai padaryti už jį.
Jis švelniai pakštelėjo jai į kaklą žemiau plaukų.
— Ką turėsiu apsivilkti eidama į tą didžią puotą? — Ištiesusi ranką atgal, ji atstūmė jo veidą.
— Paprašysiu Helijos tave aprengti. Turėtų tikti kuri nors mano ledi motinos suknelė. Ji išvykusi į Harlą ir kol kas negrįš.
— Girdėjau, kad ją nukamavo šalti vėjai. Gal keliausi jos aplankyti? Iki Harlo nuplaukti pakanka dienos, o ledi Greidžoj trokšta dar bent kartą išvysti savo sūnų.
— Iš tiesų, labai norėčiau. Bet čia turiu tiek daug reikalų. Dabar, kai grįžau, tėvas vis labiau manimi pasikliauja. Gal kai vėl sulauksime ramybės.
— Nuvykęs pats suteiktum jai ramybės.
— Dabar jau kalbi kaip tikra moteris, — pasipiktino Teonas.
— Tikrai, prisipažįstu… be to, neseniai pastojau.
Kažkodėl šita mintis jį sujaudino.
— Pati šitai kartoji, bet tavo kūnas nerodo jokių ženklų. Kaip galėtum tai įrodyti? Patikėsiu pamatęs tavo brinkstančias krūtis ir paragavęs jų pieno.
— O ką apie tai pasakys mano vyras? Tavo tėvo tarnas, prisiekęs jam ištikimybę?
— Liepsime jam statyti tiek daug laivų, kad jis nė nepastebės, jog tavęs nėra.
— Štai koks žiaurus jaunas lordas mane pagrobė. Jeigu pažadėsiu, kad ateis diena, kai galėsi žiūrėti, kaip žinda mano kūdikis, ar papasakosi man daugiau apie savo kovas, Teonai iš Greidžojų giminės? Prieš akis dar ne viena mylia ir ne vienas kalnas, tad mielai paklausyčiau apie tą vilkų karalių, kuriam tarnavai, ir apie aukso liūtus, su kuriais jis kaunasi.
Trokšdamas jai įsiteikti, Teonas neprieštaravo. Likusi ilgos kelionės dalis praslinko greitai, nes jis nesiliovė kalbėjęs apie Vinterfelą ir karą. Pasakodamas kai kuriuos dalykus, pats jautėsi apstulbęs, kad apie tai prabilo. Su ja taip lengva kalbėtis, tegu bus ji dievų pašlovinta, mąstė jis. Atrodo, tarsi būčiau su ja visą amžių pažįstamas. Jei paaiškės, kad ji ne tik protinga, bet ir lovoje tokia pat mikli, reikės pasilaikyti ją sau… Jis prisiminė Sigriną Laivadirbį, stambų lėtapėdį vyrą jau slenkančiais linų spalvos plaukais ir spuoguota kakta. Ir papurtė galvą. Ne, taip negalima. Šita moteris — ne jam.
Jis nespėjo nė apsižiūrėti, o priešais juos jau iškilo didžiulė išorinė Paiko siena.
Vartai stovėjo atviri. Teonas spustelėjo kulnais Šypsniui šonus ir smagia risčia įjojo vidun. Nušokęs jis padėjo nulipti Esgredai. Šunys pratrūko loti kaip pašėlę. Keli atliuoksėjo vizgindami uodegas. Nukūrė pro Teoną ir vos nepargriovė merginos šokinėdami, skalydami ir mėgindami ją lyžtelti.
— Šalin, — riktelėjo Teonas ir spyrė vienai didelei rudo plauko kalei, bet nepataikė. Tačiau Esgreda tik juokėsi ir grūmėsi su jais.
Paskui šunis atskubėjo arklininkas.
— Paimk arklį, — įsakė jam Teonas, — ir nuvyk šituos prakeiktus šunis…
Tas stuobrys jo tarsi nepastebėjo. Jo veidas nušvito plačia švarplėta šypsena, ir jis tarė:
— Ledi Aša, štai jūs ir sugrįžote.
— Taip, vakar vakare, — atsiliepė ji. — Parplaukiau iš Didžiojo Viko su lordu Gudbroliu ir pernakvojau smuklėje. Mano mažasis broliukas maloniai sutiko, kad parjočiau su juo iš Lordporto.
Ji pakštelėjo vienam iš šunų į nosį ir plačiai nusišypsojo Teonui.
Šis tik stovėjo netekęs žado ir vėpsojo išpūtęs akis. Aša. Ne. Ji negali būti Aša. Jis staiga suvokė, kad jo galvoje gyvena dvi Ašos. Viena — ta maža mergaitė, kurią pažino vaikystėje. Kitą įsivaizdavo visai miglotai, ji atrodė panaši į motiną. Nei viena, nei kita nė iš tolo nepriminė šitos…
— Spuogai pranyko, kai ėmė augti krūtys, — paaiškino ji, tebesigrumdama su šunimi, — bet vanago snapas liko.
Teonas pagaliau atgavo amą.
— Kodėl nieko man nesakei?
Aša paleido šunį ir atsitiesė.
— Norėjau iš pradžių pasižiūrėti, koks gi tu esi. Štai ir pamačiau, — ji apsimestinai mandagiai nusilenkė. — O dabar, broliuk, prašau man atleisti. Man reikia išsimaudyti ir persirengti pokyliui. Kažin ar tebeturiu tas žiedmarškes, kurias taip mėgstu nešioti ant kietintos odos apatinių? — Ji dar kartą apdovanojo Teoną ta pačia vylinga šypsena ir nužingsniavo per tiltą ta pačia jam taip patikusia eisena — šiek tiek siūbuodama, drąsiai, bet neskubriai.
Nusigręžęs Teonas pamatė išsiviepusį Veksą. Šėrė tam berniukui antausį.
— Čia už tai, kad gerai pasilinksminai, — ir dar kartą, jau stipriau. — O čia už tai, kad manęs neįspėjai. Kitą kartą užsiaugink liežuvį.
Jo kambariai Svečių pilyje dar niekada neatrodė tokie šalti, nors vergai paliko gorę su degančiomis žarijomis. Teonas nusispyrė batus, paleido ant žemės apsiaustą ir įsipylė vyno, vis prisimindamas nerangią spuoguotą mergiotę atsikišusiais keliais. Ji atrišo man kelnes, galvojo jis niršdamas, ir sakė… ak, dievai, o aš sakiau… Jis sudejavo. Labiau apsijuokti ir pasirodyti beviltiškam kvailiui tikriausiai neįmanoma.
Ne, vėl pagalvojo jis. Tai ji iš manęs padarė kvailį. Ta bjauri kalė kaip reikiant pasismagino. Ir vis taikėsi čiupinėti man pimpalą…
Pasiėmęs taurę, atsisėdo prie lango. Gurkšnodamas žiūrėjo į jūrą, saulei leidžiantis už Paiko. Neturiu čia savo vietos, mąstė jis, ir taip yra dėl Ašos, kad ją kur Kiti nuneštų! Apačioje žalsvas vanduo papilkėjo, paskui tapo juodas. Tuo metu tolumoje pasigirdo muzika, Teonas suprato, kad reikia persirengti puotai.
Jis išsirinko paprastus batus ir dar paprastesnius niūriai pilkų ir juodų atspalvių drabužius, kad atitiktų jo nuotaiką. Jokių papuošalų — jis neturėjo nieko, ką būtų pirkęs geležimi. Galėjau ką nors paimti iš to tyržmogio, kurį nudėjau gelbėdamas Braną Starką, tačiau jis nieko neturėjo. Tokia mano prakeikta lemtis, žudau tik vargetas.
Teonui įžengus į ilgą prirūkusią menę, joje grūdosi jo tėvo lordai ir kapitonai, beveik keturi šimtai žmonių. Dagmeras Skeltalūpis dar nebuvo grįžęs iš Didžiojo Viko su Stounhauzais ir Dramais, bet visi kiti sėdėjo susirinkę — Harlai iš Harlo, Blektaidai iš Blektaido, Sparai, Merlinai ir Gudbroliai iš Didžiojo Viko, Soltklifai ir Sanderliai iš Soltklifo, Botliai ir Vinčai iš kitos Paiko pusės. Vergai pilstė alų, grojo muzika — smuikai, dūdmaišiai, būgnai. Trys apkūnūs vyrai sukosi ratu pasinėrę į pirštų šokį, svaidydami vienas kitam trumpakočius kirvukus. Tame šokyje svarbiausia buvo pagauti kirvuką arba peršokti jį nepametant šokio žingsnio. Tą šokį vadino pirštų šokiu, nes jis paprastai baigdavosi, kai vienas iš šokėjų netekdavo piršto, kartais dviejų arba ir visų penkių.