Teonas Greidžojus nužingsniavo per salę prie pakylos, bet šokantys ir geriantys žmonės į jį beveik nekreipė dėmesio. Lordas Beilonas sėdėjo Jūros uolos krėsle — tas didžiulio krakeno pavidalo sostas buvo išskaptuotas iš milžiniško vientiso juodai tviskančio akmens luito. Pasak legendos, jį Pirmieji Žmonės rado stūksantį Didžiojo Viko pakrantėje, kai pirmą kartą atkeliavo į Geležies salas. Į kairę nuo sosto sėdėjo Teono dėdės. Aša buvo įsitaisiusi dešinėje, garbingiausioje vietoje.
— Vėluoji, Teonai, — pratarė lordas Beilonas.
— Prašau man atleisti. — Teonas atsisėdo į laisvą vietą greta Ašos.
Palinkęs arčiau, jis sušnypštė jai į ausį:
— Užėmei mano vietą.
Ji atsisuko žvelgdama nekaltomis akimis.
— Broli, tu labai klysti. Tavo vieta — Vinterfele, — skaudžiai dūrė jos šypsena. — O kurgi visi gražieji tavo apdarai? Girdėjau, mėgsti ant odos jausti šilką ir aksomą.
Ji pati vilkėjo minkštos žalios vilnos suknelę, paprasto kirpimo, bet dailiai prigludusią prie jos grakštaus kūno.
— Tavo žiedmarškės, matyt, surūdijo, sesute, — atkirto Teonas. — Gaila. Norėčiau išvysti tave apsitaisiusią geležimi.
— Gal dar pasitaikys proga, mažasis broliuk, — tik nusikvatojo Aša. — Jeigu tik tavoji „Jūros kalė“ gebės neatsilikti nuo mano „Juodojo vėjo“.
Nešinas vyno ąsočiu priėjo vienas tėvo vergų.
— Ką šįvakar gersi, Teonai — alų ar vyną? — ji palinko arčiau. — O gal tebetrokšti paragauti pieno iš mano krūtų?
Teonas nuraudo.
— Vyno, — metė jis vergui. Aša nusisuko ir, trinktelėjusi kumščiu į stalą, pareikalavo alaus.
Perrėžęs kepalą duonos pusiau, Teonas išskobė minkštimą ir mostelėjo virėjui, kad pripiltų žuvies troškinio. Nuo tirštos tyrės kvapo šiek tiek pykino, tačiau jis prisivertė valgyti. Jau buvo išgėręs gerokai vyno, kad įveiktų bent du patiekalus. Jeigu apsivemsiu, tai tiesiai ant jos.
— Ar tėvas žino, kad ištekėjai už jo laivadirbio? — paklausė jis sesers.
— Ne daugiau negu pats Sigrinas, — gūžtelėjo pečiais ši. — „Esgreda“ — tai jo pirmojo laivo vardas. Pavadino jį savo motinos garbei. Nesu tikra, ką jis myli karščiau — laivą ar motiną.
— Vadinasi, viskas, ką man kalbėjai, buvo melas.
— Ne, ne viskas. Atsimeni, sakiau, kad mėgstu būti viršuje? — plačiai nusišypsojo Aša.
Teonas tik dar labiau įsižeidė.
— Visos tos kalbos apie ištekėjusią ir neseniai pastojusią moterį…
— Na, šiuose žodžiuose nemažai tiesos, — Aša staiga pašoko. — Rolfi, čionai, — iškėlusi ranką ji riktelėjo vienam pirštų šokio dalyviui. Tas ją pastebėjo, pasisuko, ir tuoj pat iš jo rankos vartydamasis ir deglų šviesoje blyksėdamas ašmenimis atskriejo kirvukas. Teonas nespėjo nė aiktelti, kai Aša ore pagavo jį už koto ir iš visų jėgų suvarė į stalą, perkirsdama Teono išskobtą puskepalį ir ištaškydama troškinį jam ant drabužių. — Štai mano lordas vyras, — tada kyštelėjo ranką į suknelės iškirptę ir ištraukė tarp krūtų paslėptą durklą. — O štai mano mieliausias kūdikėlis.
Teonas neįsivaizdavo, kaip jis dabar atrodo, bet staiga suvokė, kad Didžioji menė dreba nuo kvatojimo, ir visi juokiasi iš jo. Šypsojosi net ir tėvas, tebus dievai prakeikti, o dėdė Viktarionas garsiai kikeno. Teonas pajėgė tik išspausti nejaukią šypseną. Pažiūrėsime, kale, kas juoksis, kai viskas bus baigta.
Žiūrovams švilpiant ir garsiai džiūgaujant, Aša išlupo kirvį iš stalo ir sviedė atgal šokėjams.
— Patarčiau neužmiršti, ką tau sakiau apie įgulos parinkimą.
Tarnas atnešė jiems lėkštę, Aša durklu pasmeigė sūdytą žuvį ir ėmė ją kramsnoti tiesiai nuo smaigalio.
— Jeigu būtum bent ką nors žinojęs apie Sigriną, man niekad nebūtų pavykę tavęs apkvailinti. Dešimt metų gyvenai su vilkais, o dabar išdygsti čia ir manai galįs valdyti salas, apie kurias nieko neišmanai ir kur nieko nepažįsti. Kodėl žmonės turėtų už tave kautis ir mirti?
— Aš esu jų teisėtas princas, — išdidžiai pratarė Teonas.
— Pagal žaliųjų žemių įstatymus gal ir galėtum būti. Bet čia, salose, mes turime savus įstatymus. O gal ir šitai pamiršai?
Teonas susiraukęs žiūrėjo į tyrę, varvančią iš perkirstos žiauberės. Netrukus ta pliurzė atsidurs jam ant kelių. Šūktelėjęs vergui, liepė viską išvalyti. Pusę gyvenimo laukiau, kada galėsiu grįžti namo, ir ko sulaukiau? Patyčių ir abejingumo. Jo atmintyje Paikas buvo kitoks. Bet gal jis atsimena visiškai ne tai? Juk buvo toks mažas, kai tapusį įkaitu jį išvežė.
Puota valgiais nedžiugino: keli žuvies troškiniai vienas po kito, juoda duona ir prėska ožkiena. Teonui skaniausias pasirodė svogūnų pyragas. Alus ir vynas gausiai liejosi ir išnešus maisto likučius.
Lordas Beilonas Greidžojus pakilo nuo Jūros uolos krėslo.
— Kai atsigersite, ateikite į mano menę, — paliepė jis sėdintiems ant pakylos. — Reikia apsvarstyti planus.
Daugiau netaręs nė žodžio, išėjo lydimas dviejų sargybinių. Netrukus paskui jį nusekė ir jo broliai. Teonas atsistojo, ketindamas eiti su jais.
— Mano mažasis broliukas skubinasi pabėgti. — Aša kilstelėjo geriamąjį ragą, prašydama dar alaus.
— Mūsų lordas tėvas laukia.
— Jis laukia jau daugelį metų. Nieko neatsitiks, jei lukters dar truputį… bet, jei bijai jo rūstybės, lėk iš paskos kiek kojos neša. Mūsų dėdes turėtum pasivyti be jokio vargo, — nusišypsojo ji. — Juk vienas apsvaigęs nuo jūros vandens, o kitas — stambus pilkas ir toks žioplas jautis, kad tikriausiai nė kelio neras.
Teonas suirzęs atsisėdo.
— Aš paskui nieką nelakstau.
— Net ir paskui moteris?
— Ne aš griebiau tau už pimpalo.
— Tai kad aš jo ir neturiu. O visur kitur čiupinėjai labai uoliai.
Teonas jautė, kaip ima kaisti skruostai.
— Esu vyras ir mano norai vyriški. O tu — lyg koks išsigimęs padaras.
— Aš — tik kukli mergina. — Ašos ranka šmurkštelėjo po stalu ir suspaudė jam pimpalą. Teonas vos nepašoko nuo krėslo. — Negi jau nebenori, kad įvairuočiau tave į uostą, broliuk?
— Nesi sutverta vedyboms, — nusprendė Teonas. — Kai valdžia atiteks man, matyt, išsiųsiu tave pas tyliąsias seseris.
Jis svirduliuodamas atsistojo ir netvirtais žingsniais patraukė ieškoti tėvo.
Jam pasiekus siūbuojantį tiltą, kuris vedė į Jūros bokštą, pradėjo lyti. Skrandis vartėsi ir daužėsi tarsi bangos apačioje, vyno paveiktos kojos taikėsi slysti. Teonas slinko pirmyn sukandęs dantis ir iš visų jėgų įsitvėręs virvės, įsivaizduodamas, kad gniaužia Ašos kaklą.
Menėje, kaip visada, buvo drėgna ir trošku. Iki pat kaklo susisiautęs ruonių kailiais, tėvas sėdėjo prieš gorę su žarijomis, abipus buvo įsitaisę jo broliai. Teonui įeinant, Viktarionas kalbėjo apie vėjus ir potvynius, bet lordas Beilonas mostelėjo jam, kad nutiltų.
— Apmąsčiau savo ketinimus. Atėjo laikas jums apie juos išgirsti.