— Norėčiau kai ką pasiūlyti…
— Kai man reikės tavo patarimo, tada ir paklausiu, — atšovė tėvas. — Sulaukėme paukščio iš Senojo Viko. Dagmeras atveda Dramus ir Stounhauzus. Jeigu dievas pasiųs palankius vėjus, jiems atvykus išplauksime… na, jūs išplauksite. Tau, Teonai, pavedu suduoti pirmąjį smūgį. Vesi aštuonis ilglaivius į šiaurę…
— Aštuonis? — Teonas išraudo. — Kokių pergalių galiu tikėtis su vos aštuoniais ilglaiviais?
— Turėsi niokoti Akmenuotąjį krantą, siaubti žvejų kaimus ir skandinti visus laivus, kurie jums pasitaikys. Galbūt tau pavyks išvilioti vieną kitą šiaurės lordą, tūnantį už akmeninių sienų. Su tavimi vyks Eironas ir Dagmeras Skeltalūpis.
— Tegu Nuskendęs Dievas palaimina mūsų kalavijus, — tarė šventikas.
Teonas pasijuto tarsi gavęs antausį. Jį siunčia plėšikauti, deginti žvejų trobų ir prievartauti jų atgrasių dukterų. Tačiau lordas Beilonas, regis, vengė jam patikėti net ir tokį darbą. Negana, kad teks kęsti Šlapiagalvio burbėjimą ir priekaištus, kartu keliaus ir Dagmeras Skeltalūpis, tad jam pačiam liks tik vaizduoti vadą.
— Aša, dukra mano, — toliau kalbėjo lordas Beilonas, ir Teonas atsigręžęs pamatė, kad menėje jau buvo tyliai atsiradusi ir Aša, — nuvesi trisdešimt ilglaivių su rinktiniais vyrais aplink Jūros Drakono kyšulį. Išsilaipink pakrantės pelkynuose į šiaurę nuo Gūdmiškio. Žygiuok sparčiai, ir ta pilis gali kristi jiems nė nesusigaudžius, kad jūs juos puolate.
Aša nusišypsojo kaip grietinės prisilaižiusi katė.
— Pilys man visada patiko.
— Štai ir pasiimk vieną sau.
Teonui teko prikąsti liežuvį. Gūdmiškis buvo Gloverių tvirtovė. Ir Robetui, ir Galbartui kariaujant pietuose, joje bus likę nedaug gynėjų. Kai ji kris, Geležies salų kariai turės saugią atramą pačioje šiaurės širdyje. Į Gūdmiškį turėtų siųsti mane. Tą pilį jis pažinojo, kelis kartus su Edardu Starku lankėsi pas Gloverius.
— Viktarionai, — kreipėsi lordas Beilonas į brolį, — pagrindinį smūgį suduoti teks tau. Mano vaikams atlikus tai, kas jiems pavesta, Vinterfelas privalės atsakyti. Plaukdamas Sūriąja Ietimi ir Karštąja upe aukštyn, turėtum sulaukti tik menko pasipriešinimo. Aukštupyje atsidursi mažiau negu už dvidešimties mylių nuo Keilino Griovos. Sąsmauka — visos karalystės raktas. Vakarinės jūros bus jau mūsų rankose. Kai turėsime ir Keilino Griovą, šunytis nebegalės grįžti atgal į šiaurę… o jei nepristigs kvailumo ir pamėgins, priešai užtvers kelią jam už nugaros iš pietų, ir berniukas Robas bus įstrigęs tarsi žiurkė butelyje.
Teonas daugiau tylėti nebepajėgė.
— Drąsus planas, tėve, bet lordai savo pilyse…
— Lordai iškeliavę į pietus su šunyčiu, — nutraukė jį lordas Beilonas. — Pasiliko bailiai, seniai ir žali berniukai. Jie pasiduos arba kris vienas po kito. Vinterfelas kokius metus gali mūsų nepaisyti, tačiau kas iš to? Visa kita priklausys mums — miškai, laukai, pilys, vyrai taps mūsų vergais, moterys — sūriosiomis žmonomis.
Eironas Šlapiagalvis iškėlė rankas.
— Ir aukštai pakils rūstybės vandenys, ir Nuskendęs Dievas įsiviešpataus žaliosiose žemėse!
— Kas negyvas, niekada nemirs, — prodainiu ištarė Viktarionas. Lordas Beilonas ir Aša pakartojo tarsi aidas, tad Teonui nebeliko nieko kita, tik sumurmėti kartu su jais. Paskui visi išsiskirstė.
Lauke lietus pylė dar smarkiau. Pakabinamas tiltas siūbavo ir rangėsi jam po kojomis. Teonas Greidžojus sustojo viduryje ir pažvelgė į uolas apačioje. Į jas riaumodamos daužėsi bangos, jų sūrius purslus jis jautė ant lūpų. Netikėto vėjo gūsio stumtelėtas, Teonas prarado pusiausvyrą ir suklupo ant tilto lentų.
Aša padėjo jam atsikelti.
— Net ir gerti nepajėgi, broliuk.
Teonas atsirėmė jai į petį ir leidosi vedamas per gličias nuo lietaus lentas.
— Būdama Esgreda, man patikai labiau, — priekaištingai pratarė jis.
Ji nusijuokė.
— Ačiū už atvirumą. Ir tu man patikai labiau, kai buvai devynerių.
Tirionas
Pro duris sklido švelnūs didžiosios arfos garsai, jiems kartais pritardavo dūdmaišio trelė. Dainiaus balsą slopino storos sienos, tačiau Tirionas mokėjo tuos žodžius. Mergelė mano mylima graži kaip vasarėlė, prisiminė jis, jos puikius plaukus puošia saulutės spindulėliai…
Šiąnakt karalienės duris saugojo seras Merinas Trentas. Tirionui pasirodė, kad „milorde“ jis burbtelėjo šiurkštokai, bet duris vis dėlto atvėrė. Tirionas žengė į sesers miegamąjį, ir daina staiga nutrūko.
Sersėja gulėjo atsilošusi ant daugybės pagalvių. Buvo basa, dailiai susivėlusiais auksiniais plaukais, žalio, auksu atausto atlaso apdaru, kuris atspindėjo žvakių šviesą ir sumirgėjo, jai pakėlus galvą.
— Mieloji sesute, — tarė Tirionas, — kaip nuostabiai šį vakarą atrodai. — Paskui jis atsigręžė į dainavusįjį. — Ir jūs, pusbroli. Nė nežinojau, kad jūsų toks gražus balsas.
Pagirtas seras Lanselis susiraukė, tikriausiai pamanė, kad iš jo šaipomasi. Tirionui atrodė, kad tas vaikinas paaugo bent per tris colius, kai jį įšventino į riterius. Lanselis pasižymėjo vešliais smėlio spalvos plaukais, žaliomis Lanisterių akimis ir minkštais šviesiais pūkeliais ant viršutinės lūpos. Buvo šešiolikos, tad jį slėgė neišvengiamas jaunatviškas pasipūtimas, kuriam beviltiškai stigo bent šešėlio pašaipos ar abejonės ir kurį dar labiau kurstė išdidumas, tarsi savaime būdingas tiems, kurie gimė šviesiaplaukiai, stiprūs ir gražūs. Nesenas iškilimas dar labiau viską pablogino.
— Ar jos malonybė jus kvietė? — griežtai paklausė vaikinas.
— Lyg ir nepamenu, — sutiko Tirionas. — Man labai gaila nutraukti jūsų linksmybes, Lanseli, tačiau taip jau nutiko, kad privalau su seserimi aptarti svarbius reikalus.
Sersėja įtariai žvelgė į jį.
— Tirionai, jeigu atėjai dėl elgetaujančių brolių, tai be reikalo varginaisi. Neleisiu, kad jie gatvėse skleistų savo šlykščius melus. Tegu pamokslauja vienas kitam požemiuose.
— Ir tegu dar džiaugiasi, kad jų karalienė — tokio švelnaus būdo, — pridūrė Lanselis. — Aš būčiau liepęs išrauti jiems liežuvius.
— Vienas net drįso pareikšti, kad dievai mus baudžia už tai, kad Džeimis nužudė teisėtą karalių, — piktinosi Sersėja. — Nepakęsiu šito, Tirionai. Suteikiau tau puikių galimybių tvarkytis su ta bjaurastimi, bet tu su savo seru Džeislinu nieko nedarote, todėl liepiau tuo reikalu užsiimti Vilarui.
— Jis ir užsiėmė. — Tirionas tikrai suirzo, kai raudonieji apsiaustai, nepasitarę su juo, nutempė pustuzinį tų netašytų pranašų į kalėjimą, tačiau kovoti dėl jų tikrai nevertėjo. — Žinoma, mums visiems bus smagiau, jei gatvėse kils mažiau triukšmo. Tačiau atėjau ne dėl to. Turiu naujienų, kurias, mieloji sesute, esu tikras, tu labai norėsi išgirsti, tačiau apie jas geriau kalbėti akis į akį.
— Labai gerai. — Muzikantai nusilenkė ir išskubėjo pro duris, o Sersėja tarsi skaistuolė pabučiavo pusbrolį į skruostą. — Palik mus, Lanseli. Kai mano brolis vienas, jis nepavojingas. Jeigu būtų atsivedęs savo galvijų bandą, jau būtume juos užuodę.
Jaunasis riteris nutvilkė pusbrolį piktu žvilgsniu ir išeidamas tyčia trinktelėjo durimis.
— Norėčiau pranešti, kad liepiu Šiagai praustis kas dvi savaites, — tarė Tirionas, Lanseliui išėjus.
— Atrodai labai savimi patenkintas. Kažin kodėl?
— O kodėl ne? — atsiliepė Tirionas. Plieno gatvėje dieną naktį dundėjo kūjai, didžioji grandinė vis augo. Jis užšoko ant didžiulės baldakimo dengiamos lovos. — Ar čia ta pati lova, kurioje mirė Robertas? Stebiuosi, kad ją tebelaikai.