— Joje man sapnuojasi malonūs sapnai, — tarė Sersėja. — Na, klok savo reikalą, Kipše, ir krypuok iš čia.
Tirionas nusišypsojo.
— Lordas Stanis išplaukė iš Drakono Uolos.
Sersėja stryktelėjo nuo lovos.
— O tu čia sėdi ir vaipaisi kaip moliūgas per derliaus šventę? Ar Baivoteris jau pakėlė miesto sargybą? Privalome tuoj pat siųsti paukštį į Harenholą. — Tirionas tuo metu jau kvatojosi. Sersėja griebė jį už pečių ir papurtė. — Liaukis! Gal tu girtas ar išprotėjęs? Liaukis!
Bet jis žiopčiojo negalėdamas ištarti nė žodžio.
— Negaliu, — vis dar neatgaudamas kvapo ištarė Tirionas. — Tai per daug… ak dievai, per daug juokinga… Stanis…
— Ką?
— Jis išplaukė ne prieš mus, — pagaliau išstenėjo Tirionas. — Jis apgulė Vėtrų Gūžtą. Renlis apsisuko ir grįžta jo pasitikti.
Sesers nagai skausmingai susmigo jam į rankas. Akimirką ji žiūrėjo netikėdama, tartum Tirionas būtų prašnekęs kokia nežinoma kalba.
— Stanis ir Renlis susikibo vienas su kitu? — Tirionui linktelėjus, Sersėja pratrūko juoktis. — Dievai maloningieji, — duso ji, — imu tikėti, kad Robertas buvo iš jų protingiausias.
Tirionas atlošė galvą ir griausmingai nusikvatojo. Jie juokėsi abu kartu. Sersėja nutraukė jį nuo lovos, puolė suktis ratu ir net apkabino brolį, valandėlei įsišėlusi tarsi maža mergaitė. Sersėjos paleistas Tirionas buvo uždusęs, jam sukosi galva. Jis nusvyravo iki sienos ir atsirėmė ranka, kad nepargriūtų.
— Manai, kad jie iš tikrųjų stos į mūšį? Jeigu jie kaip nors susitartų…
— Nesusitars, — atsiliepė Tirionas, — jie per daug skirtingi ir niekada negalėjo vienas kito pakęsti.
— O Stanis visada buvo tos nuomonės, kad su Vėtrų Gūžta jį apgavo, — mąsliai tarė Sersėja. — Barateonų giminės protėvių žemės, jam teisėtai priklausančios… Jeigu žinotum, kiek jis vaikščiojo pas Robertą, savo niūriai sielvartingu balsu giedodamas vis tą pačią nuobodžią giesmę… Kai Robertas atidavė tą pilį Renliui, Stanis taip suspaudė žandikaulius, kad, maniau, jam dantys sutrupės.
— Jis tai suvokė kaip skriaudą.
— Tai ir buvo sumanyta kaip skriauda, — pritarė Sersėja.
— Gal vertėtų pakelti taures už brolišką meilę?
— Taip, — atsakė ji vis dar dusdama iš susijaudinimo. — Ak, dievai, taip.
Pildamas saldųjį Arboro raudonąjį į dvi taures, Tirionas stovėjo nusisukęs nugara. Įberti žiupsnį miltelių jai į taurę buvo visai paprasta.
— Už Stanį! — tarė jis paduodamas jai vyną. Juk aš nekenksmingas, kai vienas, ar ne?
— Už Renlį! — atsiliepė Sersėja juokdamasi. — Tegu jie kariauja ilgai ir atkakliai, o paskui tegriebia juos abu Kiti!
Ar tai Sersėja, kokią mato Džeimis? Kai ji šypsojosi, tada būdavo matyti, kokia ji iš tiesų graži. Mergelė mano mylima graži kaip vasarėlė, jos puikius plaukus puošia saulutės spindulėliai. Jis jau beveik gailėjosi įbėręs jai nuodų.
Jos pasiuntinys atvyko kitą rytą, Tirionui pusryčiaujant. Karalienė jaučiasi prastai ir iš savo kambarių neišeis. Tiksliau, nenulips nuo puodo. Tirionas susakė visus deramus užuojautos žodžius ir paprašė pranešti Sersėjai, kad ji galinti ramiai ilsėtis, su seru Kleosu jis viską padarysiąs kaip jų sutarta.
Eigono Užkariautojo Geležinis sostas buvo pasišiaušęs gausybe bjaurių smaigų ir dantytų ašmenų, tykojančių kiekvieno kvailio, kuris sumanytų jame per daug patogiai įsitaisyti, o į jį vedantys laiptai Tirionui tapdavo tikra kankyne, juo labiau suvokiant, koks juokingas jis visiems turėtų atrodyti. Tačiau tas sostas turėjo vieną didelį privalumą. Jis buvo aukštas.
Išsirikiavę tyliai laukė Lanisterių sargybiniai tamsiai raudonais apsiaustais ir pusšalmiais su liūtais ant viršugalvio. Kitapus salės jiems priešais stovėjo sero Džeislino auksiniai apsiaustai. Ties sosto laipteliais iš abiejų pusių rymojo Bronas ir seras Prestonas iš karaliaus sargybos. Dvariškiai grūdosi galerijoje, o prašytojai trypčiojo prie aukštų ąžuolinių, bronza apkaltų durų. Sansa Stark šį rytą atrodė ypač gražiai, nors jos veidas buvo išbalęs lyg drobė. Lordas Džailsas nesiliovė kosėjęs, vargšas pusbrolis Tirekas vilkėjo savo vestuvinį, šermuonėlio kailiu puoštą aksomo apsiaustą. Prieš tris dienas jis susituokė su mažąja ledi Ermesanda, ir kiti ginklanešiai smaginosi vadindami jį „žindyviu“ ir klausinėdami, su kokiais vystyklais jo jaunoji praleido pirmą vestuvių naktį.
Tirionas apžvelgė juos visus iš viršaus, ir jam patiko.
— Pakvieskite serą Kleosą Frėjų.
Jo balsas atsimušė į akmenines sienas ir nuaidėjo per visą didžiulę menę. Šitai jam irgi patiko. Gaila, kad Šaja negali manęs dabar pamatyti, mąstė Tirionas. Ji norėjo ateiti, bet tai buvo neįmanoma.
Seras Kleosas, nesidairydamas nei į kairę, nei į dešinę, pražingsniavo ilgu taku tarp auksinių ir raudonų apsiaustų. Jis priklaupė, ir Tirionas pastebėjo, kad jo pusbrolis jau plinka.
— Sere Kleosai, — nuo tarybos stalo prabilo Mažasis Pirštas, — dėkojame jums, kad atgabenote šį taikos pasiūlymą nuo lordo Starko.
Didysis meisteris Paiselis atsikrenkštė.
— Karalienė regentė, karaliaus ranka ir mažoji taryba apsvarstė sąlygas, kurias siūlo lordas, save vadinantis Šiaurės karalium. Apgailestaudami norime pareikšti, kad tos sąlygos mums nepriimtinos, tad turite, sere, šitai pranešti tiems šiauriečiams.
— O štai kokios yra mūsų sąlygos, — tarė Tirionas. — Robas Starkas privalo sudėti ginklus, prisiekti ištikimybę ir grįžti į Vinterfelą. Mano brolis gyvas ir sveikas turi atgauti laisvę, Robas Starkas privalo paskirti Džeimį savo kariuomenės vadu ir pulti maištininkus Renlį ir Stanį Barateonus. Kiekvienas žemesnysis Starkų lordas privalo atsiųsti mums įkaitu po sūnų. Jei kuris sūnaus neturi, tiks ir duktė. Su jais bus gerai elgiamasi, dvare jie užims aukštą padėtį su sąlyga, kad jų tėvai daugiau nebebus išdavikai.
Kleosas Frėjus paniuro.
— Milorde ranka, — prabilo jis, — lordas Starkas su tokiomis sąlygomis niekada nesutiks.
Kleosai, mes ir nesitikėjome, kad jis sutiks.
— Perduok jam, kad Kasterlių Uoloje turime surinkę naują kariuomenę, kuri netrukus puls jį iš vakarų, o mano lordas tėvas tuo pačiu metu žygiuos iš rytų. Pranešk jam, kad jis liks kovoti vienas ir sąjungininkų gali nesitikėti. Stanis ir Renlis Barateonai kariauja vienas su kitu, o Dorno princas sutiko savo sūnų Tristaną sutuokti su princese Mirsela.
Per galeriją ir tolimesnius menės pakraščius nuošė pasitenkinimo ir nuostabos murmesys.
— Kalbant apie mano pusbrolius, — kalbėjo toliau Tirionas, — mes siūlome Harioną Karstarką ir serą Vilį Manderlį už Vilemą Lanisterį, taip pat lordą Serviną ir serą Donelį Loką už jūsų brolį Tioną. Praneškite Starkui, jog du Lanisteriai už keturis šiauriečius, — kad ir kaip žiūrėsi, — labai geri mainai. — Jis palaukė, kol menėje nutilo juokas. — Be to, bus sugrąžinti jo tėvo palaikai kaip karaliaus Džofrio geros valios ženklas.
— Lordas Starkas taip pat reikalauja grąžinti jo seseris ir tėvo kalaviją, — priminė seras Kleosas.
Seras Ilinas Peinas stovėjo nebylus, jam už peties kyšojo Edardo Starko didžiojo kalavijo rankena.
— Ledą? Jį gaus su mumis sudaręs taiką, ne anksčiau.
— Jūsų valia. O jo seserys?