Tirionas metė žvilgsnį Sansos pusėn ir atsakydamas pajuto, kaip gailestis dilgtelėjo jam širdį.
— Kol jis nepaleis mano brolio Džeimio gyvo ir sveiko, jos liks čia įkaitės. Nuo jo priklausys, kaip su jomis bus elgiamasi.
Ir jei dievai teiksis būti maloningi, Baivoteris ras Ariją gyvą anksčiau, negu Robas sužinos, kad ji dingusi.
— Milorde, aš perduosiu jūsų žinią.
Tirionas pačiupinėjo vieną susiraičiusią geležtę, styrančią iš sosto porankio. O dabar — dūris.
— Vilarai, — kreipėsi jis.
— Klausau, milorde.
— Starkų atsiųstų žmonių pakanka lordo Edardo palaikų apsaugai, bet Lanisteriui dera turėti Lanisterių palydą, — pareiškė Tirionas. — Seras Kleosas — karalienės, taip pat ir mano pusbrolis. Mes miegosime ramiau, jeigu jūs pasirūpinsite jo saugia kelione atgal į Riveraną.
— Klausau, milorde. Kiek turiu paimti vyrų?
— Nagi visus, kiek jų yra.
Vilaras suakmenėjo. Užtat dusdamas iš susijaudinimo pašoko didysis meisteris Paiselis.
— Milorde ranka, negalima… jūsų tėvas, pats lordas Taivinas… jis atsiuntė šiuos geruosius vyrus pas mus, kad jie saugotų karalienę Sersėją ir jos vaikus…
— Juos kuo puikiausiai saugo karaliaus ir miesto sargyba. Tegu dievai pasirūpina, kad jūs kuo greičiau išvyktumėte, Vilarai.
Už tarybos stalo Veiris gudriai šypsojosi, Mažasis Pirštas apsimetė nuobodžiaująs, o išblyškęs ir sutrikęs Paiselis žiopčiojo tarsi ant kranto išmesta žuvis. Priekin žengė šauklys.
— Jei kuris žmogus turi kokį kitą reikalą, kurį norėtų išdėstyti karaliaus rankai, tegu dabar kalba, nes vėliau žodis jam nebus suteiktas.
— Aš norėčiau, kad mane išklausytų, — pro dvynius Redvainus prasibrovė liesas žmogus juodais drabužiais.
— Sere Aliseri! — sušuko Tirionas. — Kaipgi čia dabar, nė nežinojau, kad atvykote į dvarą. Turėjote man pranešti.
— Pranešiau jums apie save, ir tai puikiai žinote.
Visada dygus maždaug penkiasdešimties metų Tornas buvo prakaulus, aštrių veido bruožų, niūrių akių ir sunkios rankos vyras jau šiek tiek žilstelėjusiais juodais plaukais.
— Manęs vengiama, į mane nekreipiama dėmesio, esu paliktas laukti lyg koks prastakilmis tarnas.
— Negali būti! Bronai, taip elgtis nedera. Mes su seru Aliseriu — seni draugai. Drauge vaikštinėjome ant Sienos.
— Mielasis sere Aliseri, — sumurmėjo Veiris, — neturėtumėte mūsų labai griežtai teisti. Gausybė žmonių siekia Džofrio malonės šiais neramiais ir sunkiais laikais.
— Ką gi jūs išmanote apie neramumus, eunuche?
— Į akis vadiname jį lordu eunuchu, — vyptelėjo Mažasis Pirštas.
— Kaip galėtume jums padėti, gerasis broli? — ramindamas įsiterpė didysis meisteris Paiselis.
— Lordas vadas siuntė mane pas jo malonybę karalių, — atšovė Tornas. — Reikalas per daug rimtas, kad tiktų svarstyti tarnams.
— Karalius žaidžia su savo nauju arbaletu, — tarė Tirionas. Atsikratyti Džofrio buvo labai lengva — pakako tik nedailaus arbaleto iš Myro, kuris gali leisti tris strėles iš karto, ir jokios kliūtys negalėjo sutrukdyti Džofriui tučtuojau jį išbandyti. — Galite rinktis — kalbėti su tarnais ar toliau tylėti.
— Kaip įsakysite, — labai nepatenkintas atsiliepė seras Aliseris. — Esu atsiųstas jums pranešti, kad radome du seniai dingusius žvalgus. Jie buvo negyvi, tačiau, pargabenti atgal prie Sienos, naktį lavonai prisikėlė. Vienas nugalabijo serą Džeremį Raikerį, o antrasis mėgino nužudyti lordą vadą.
Menės gilumoje Tirionas išgirdo kažką kikenant. Gal jis tokiomis kvailystėmis sumanė iš manęs pasityčioti? Tirionas neramiai krustelėjo ir metė žvilgsnį apačion, kur sėdėjo Veiris, Mažasis Pirštas ir Paiselis — ar nebus čia kuris iš jų prikišęs nagus. Neūžaugos orumas — be galo trapus dalykas. Jeigu dvaras ir karalystė imtų iš jo juoktis, jam — galas. Bet vis dėlto… vis dėlto…
Tirionas prisiminė šaltą naktį po žvaigždėmis, kaip jie su tuo vaikinu Jonu Snou ir jo didžiuliu baltu vilku stovėjo ant Sienos pačiame pasaulio pakraštyje ir žvelgė į toliau plytinčią bežadę tamsą. Tada kažką pajuto — ką? — na, tikrai kažką, lyg siaubą, geliantį tarsi žvarbus šiaurės vėjas. Vilkas užstaugė į nakties dangų, ir nuo to garso visą kūną nusmelkė šiurpas.
Nebūk kvailys, tarė jis sau. Vilkas, vėjas, tamsus miškas — visa tai niekai. Bet vis dėlto… Lankydamasis Juodojoje pilyje, jis pamėgo senąjį Džeorą Mormontą.
— Tikiuosi, kad Senasis Lokys po to užpuolimo liko gyvas?
— Taip.
— O jūsų broliai nudėjo tuos, na, negyvėlius?
— Taip.
— Ir esate įsitikinęs, kad šį kartą jie nebegyvi? — atsargiai paklausė jis. Bronas prunkštelėjęs užgniaužė juoką, ir Tirionui pasidarė aišku, kaip kalbėti toliau. — Tikrai tikrai negyvi?
— Jie buvo negyvi ir pirmą kartą, — plykstelėjo seras Aliseris. — Išblyškę, atšalę, juodomis rankomis ir kojomis. Atvežiau Džeiferio ranką, ją nuo lavono nuplėšė mergvaikio vilkas.
— Tai kurgi tas nuostabus įrodymas? — įsikišo Mažasis Pirštas.
Pasijutęs nepatogiai, seras Aliseris susiraukė.
— Kol laukiau, kad mane priimtų ir išklausytų, ta ranka… visiškai sutrūnijo. Neturiu ko parodyti, tik kaulus.
Menė sukikeno garsiau.
— Lorde Beilišai, — kreipėsi Tirionas į apačioje sėdintį Mažąjį Pirštą, — nupirkite mūsų narsiajam serui Aliseriui šimtą kastuvų, tegu jis juos parsigabena prie Sienos.
— Kastuvų? — seras Aliseris įtariai prisimerkė.
— Jeigu savo negyvėlius palaidosite, jie daugiau nebevaikštinės, — paaiškino jam Tirionas, o dvaras juokėsi jau atvirai. — Kastuvai leis užbaigti jūsų vargus, bet su sąlyga, kad nepritrūksite kasėjų. Sere Džeislinai, pasirūpinkite, kad gerasis brolis pamatytų miesto požemius.
— Klausau, milorde, bet kalėjimas beveik tuščias. Visus tinkamesnius jau susirinko Jorinas.
— Tuomet suimkite naujų, — atšovė Tirionas. — Arba paskleiskite gandą, kad prie Sienos duoda duonos ir ropių, tuoj atsiras savanorių.
Mieste valgyti norinčių burnų buvo gerokai per daug, o Nakties sargybai nuolat trūko žmonių. Tirionui davus ženklą, šauklys paskelbė, kad priėmimas baigtas, ir žmonės ėmė skirstytis.
Tačiau serą Aliserį užčiaupti nebuvo taip paprasta. Tirionui nulipus žemyn, jis laukė Geležinio sosto papėdėje.
— Gal manote, kad nuo pačios Rytų pajūrio sargybos keliavau tik tam, kad iš manęs pasišaipytų tokie kaip jūs? — niršo jis, užstojęs kelią. — Tai visiškai ne pokštas. Viską mačiau savo akimis. Sakau jums dar kartą, tie mirusieji vaikščiojo.
— Pasistenkite užmušti juos rūpestingiau. — Tirionas žengė tolyn nepaisydamas juodojo brolio. Seras Aliseris mėgino pastverti jį už rankovės, bet Prestonas Grynfildas nustūmė jį atgaclass="underline"
— Sere, nesiartinkite.
Tornui užteko proto nesusikibti su karaliaus sargybos riteriu.
— Kipše, jūs — tikras kvailys, — riktelėjo jis Tirionui pavymui.
Neūžauga atsigręžė į jį.
— Aš — kvailys? Iš tiesų? Bet kažin kodėl tada jie visi juokėsi iš jūsų? — šyptelėjo jis. — Juk atkeliavote vyrų, ar ne taip?
— Kyla šaltas vėjas. Privalome išlaikyti Sieną.
— O jai išlaikyti jums reikia vyrų. Daviau jų, tikiuosi, pastebėjote šitai, jeigu jūsų ausys pajėgia išgirsti ne vien įžeidimus. Imkite juos, sakykite „ačiū“ ir keliaukite, kol neprivertėte manęs vėl durti jums krabų šakute. Perduokite šilčiausius linkėjimus lordui Mormontui… taip pat ir Jonui Snou.