Bronas griebė serą Aliserį už alkūnės ir stumte išstūmė iš menės.
Didysis meisteris Paiselis jau buvo išdūmęs, bet Veiris su Mažuoju Pirštu stebėjo viską nuo pradžios iki galo.
— Milorde, negaliu liautis jumis žavėjęsis, — prisipažino eunuchas. — Vienu staigiu mostu Starkų berniuką pamaloninate tėvo kaulais, o iš sesers atimate jos gynėjus. Duodate juodajam broliui jam reikalingų žmonių, išvaduojate miestą nuo kelių alkanų burnų, bet viską pateikiate su pašaipa, tad niekas negalės sakyti, esą neūžauga bijo dvasių ir šmėklų. Na, mikliai, išties mikliai.
Mažasis Pirštas glostėsi barzdą.
— Lanisteri, ar tikrai ketinate išsiųsti visus savo sargybinius?
— Ne, ketinu išsiųsti visus sesers sargybinius.
— Karalienė niekada šito neleis.
— Ak, manau, dar ir kaip leis. Esu jos brolis, tad, kai geriau mane pažinsite, neabejosite, kad visada darau tai, ką sakau.
— Net tada, kai meluojate?
— Ypač tada, kai meluoju. Lorde Petirai, nujaučiu, kad esate manimi nepatenkintas.
— Myliu jus taip pat kaip anksčiau, milorde. Nors nesijaučiu smagiai, kai mane kvailina. Jeigu Mirsela ištekės už Tristano Martelio, juk jai vargu ar pavyks susituokti su Robertu Arinu?
— Nebent sukeltų milžinišką kivirčą, — sutiko Tirionas. — Apgailestauju dėl nedidelės savo gudrybės, lorde Petirai, tačiau tuo metu, kai kalbėjomės, negalėjau žinoti, kad Dornas priims mano pasiūlymą.
Mažasis Pirštas nenurimo.
— Nemėgstu, kai man meluoja, milorde. Kitą kartą, sumanęs apgaulę, malonėkite manęs į ją nevelti.
Tik tuo atveju, jeigu ir pats taip elgsiesi, pagalvojo Tirionas, žvilgtelėjęs į durklą makštyje, kybantį Mažajam Pirštui prie šono.
— Labai apgailestauju, jeigu jus įžeidžiau. Visi žino, kaip mes jus mylime, milorde. Ir koks esate mums reikalingas.
— Pasistenkite šitai prisiminti, — tai taręs Mažasis Pirštas nuėjo.
— Palydėkite mane, Veiri, — pasakė Tirionas.
Jie nužingsniavo pro karaliaus duris už sosto, eunucho šlepetėms tyliai čiūžčiojant per akmenines grindis.
— Žinote, lordas Beilišas šiuo atžvilgiu teisus. Karalienė niekada nesutiks, kad jos sargyba iškeliautų.
— Sutiks. Ir jūs tuo pasirūpinsite.
Putnias Veirio lūpas nušvietė šypsena.
— Tikrai?
— Ak, žinoma. Jūs atskleisite jai, kad tai dalis mano sumanymo išvaduoti Džeimį.
Veiris pasiglostė pudruotą skruostą.
— Be abejo, čia prireiks tų keturių vyrų, kurių jūsiškis Bronas taip uoliai ieškojo visose Karaliaus Uosto landynėse. Vagies, nuodytojo, apsimetėlio ir žudiko.
— Apvilkite juos tamsiai raudonais apsiaustais ir šalmais su liūtais, ir jie niekuo nesiskirs nuo kitų sargybinių. Jau senokai galvojau, kaip jie turėtų prasmukti į Riveraną, kol supratau, kad geriausia slėptis ten, kur visi mato. Jie įjos pro pagrindinius vartus iškėlę Lanisterių vėliavas paskui lordo Edardo palaikus, — Tirionas šelmiškai šyptelėjo. — Į keturis raitelius smigtų visų akys. Tarp šimto kitų keturi ištirps. Tad turiu siųsti daug tikrų sargybinių ir vieną kitą apgaviką. Šitai mano seseriai ir išdėstysite.
— Ir savo mylimo brolio labui ji sutiks nepaisyti galimų grėsmių. — Jie žingsniavo tuščia galerija tarp kolonų. — Vis dėlto, netekusi savo raudonųjų apsiaustų, ji tikrai jausis nejaukiai.
— Man patinka, kai jai nejauku, — atsiliepė Tirionas.
Seras Kleosas Frėjus, lydimas Vilaro ir šimto Lanisterių sargybinių raudonais apsiaustais, iškeliavo tą pačią popietę. Prie Karaliaus vartų ilgam žygiui į vakarus prie jų prisijungė Robo Starko siųsti vyrai.
Timetą Tirionas rado kareivinėse žaidžiantį kauliukais su savo Apdegėliais.
— Vidurnaktį ateik pas mane į menę.
Timetas niauriai žvilgtelėjo vienintele akimi ir sausai linktelėjo. Ilgų kalbų jis nemėgo.
Tą vakarą Tirionas Mažojoje menėje iškėlė puotą Akmeninėms Varnoms ir Mėnulio Broliams, bet pats vyno vengė. Norėjo išlaikyti kuo aiškesnį protą.
— Šiaga, koks dabar mėnulis?
Šiaga galvodamas susiraukė ir tapo baisiai rūstus.
— Man regis, juodas.
— Vakaruose tokį vadina išdaviko mėnuliu. Pasistenk šiandien nepasigerti ir žiūrėk, kad tavo kirvis būtų aštrus.
— Akmeninių Varnų kirviai visada aštrūs, o Šiagos — iš visų aštriausias. Kartą vienam nukirtau galvą, bet jis nepastebėjo, kol nepamėgino susišukuoti. Tada ji nusirito.
— Ar dėl to tu pats niekada nesišukuoji?
Akmeninės Varnos prapliupo kvatoti ir trypti kojomis, o Šiaga žvengė garsiau už visus.
Vidurnaktį pilis jau buvo tamsi ir nurimusi. Žinoma, keli auksiniai apsiaustai nuo sienų matė juos išeinančius iš Rankos bokšto, bet visi tylėjo. Jis buvo karaliaus ranka ir galėjo vaikščioti kur ir kada panorėjęs.
Po Šiagos spyrio plonos medinės durys griausmingai sutraškėjo, į vidų pabiro lūženos, kambaryje persigandusi aiktelėjo moteris. Šiaga trimis kirvio smūgiais sukapojo duris į gabalus ir, išspardęs juos į šalis, žengė vidun, jam įkandin — Timetas. Paskutinis, atsargiai keldamas kojas per lūžgalius, įėjo Tirionas. Židinyje jau žioravo vos kelios žarijos, miegamąjį gaubė tamsūs šešėliai. Timetui nubloškus sunkią lovos užuolaidą, į juos išplėstomis baltomis akimis žvelgė nuoga tarnaitė.
— Milordai, prašau, — maldavo ji, — nelieskite manęs.
Ji baimingai gūžėsi ir traukėsi nuo Šiagos, visa išraudusi, delnais dangstydama savo grožybes, bet vienos rankos vis pritrūkdama.
— Eik iš čia, — tarė jai Tirionas, — mums tavęs nereikia.
— Šiaga nori šitos moters.
— Šitame kekšių mieste Šiaga nori kiekvienos kekšės, — pasipiktino Timetas, Timeto sūnus.
— Taip, — nesutrikęs atsiliepė Šiaga. — Šiaga jai įtaisytų sveiką vaiką.
— Kai jai prireiks sveiko vaiko, žinos, kur kreiptis, — tarė Tirionas. — Timetai, išvesk ją… ir malonėk elgtis švelniai.
Apdegėlis ištraukė merginą iš lovos ir vos ne tempdamas nuvarė per kambarį. Šiaga nusiminęs tarsi šunytis žiūrėjo jai į nugarą. Klupinėdama ant durų nuolaužų, tarnaitė, padedama ryžtingos Timeto rankos, išpuolė į koridorių. Kažkur aukštai virš galvų kranksėjo varnai.
Tirionas nutraukė nuo lovos minkštą antklodę, po ja pasirodė didysis meisteris Paiselis.
— Nagi, meisteri, kaip Citadelė žiūri į jūsų gulinėjimą su tarnaitėmis?
Senis buvo nuogas kaip ir ana mergina, nors žiūrėti į jį nelabai buvo smagu. Šį kartą jo šiaip sunkių vokų dengiamos akys žvelgė plačiai atsimerkusios.
— K-ką visa tai reiškia? Aš senas žmogus, jūsų ištikimas tarnas…
Tirionas užsiropštė ant lovos.
— Toks ištikimas, kad Doranui Marteliui pasiuntėte tik vieną mano laišką. Kitą atidavėte mano seseriai.
— N-ne, — suinkštė Paiselis. — Ne, tai melas, prisiekiu, tai ne aš. Veiris, čia tik Veiris, Voras, juk įspėjau jus…
— Negi visi meisteriai taip prastai meluoja? Veiriui pasakiau atiduodąs princui Doranui auginti savo sūnėną Tomeną. Mažajam Pirštui papasakojau, kad ketinu Mirselą ištekinti už lordo Roberto iš Lizdo. Apie tai, kad Mirselą siūlau Dornui, niekam nesakiau — ši tiesa buvo surašyta tik laiške, kurį patikėjau jums.
Paiselis sugniaužė antklodės kampą.
— Paukščiai pražuvo, laiškai pavogti, o gal parduoti… tai Veiris, apie tą eunuchą galėčiau papasakoti tokių dalykų, kad jums kraujas gyslose stings…