— Mano ponia mėgsta, kai mano kraujas karštas.
— Nesuklyskite, jei eunuchas jums į ausį pašnibžda vieną paslaptį, tai apie septynias kitas nutyli. O Mažasis Pirštas apskritai…
— Apie lordą Petirą žinau viską. Jis beveik toks pat nepatikimas kaip ir jūs. Šiaga, nukirsk jam vyriškumą ir sušerk ožkoms.
Šiaga pasvėrė ant rankos didžiulį dvipusį kirvį.
— Pusvyri, ožkų čia nėra.
— Imkis darbo.
Užbaubęs Šiaga puolė pirmyn. Paiselis suspigo ir apsišlapino, purkšdamas šlapimą į visas puses, nes iš paskutiniųjų mėgino rėplioti tolyn, kur nepasiektų Šiagos gniaužtai. Tyržmogis pastvėrė jį už banguotos baltos barzdos ir vienu kirvio švystelėjimu nušniojo tris jos ketvirčius.
— Timetai, kaip tau atrodo, gal mūsų draugas bus sukalbamesnis, kai nebegalės slėptis už tų žandenų?
Paklodės galu Tirionas nusišluostė ant batų užtiškusį šlapimą.
— Jis greitai pasakys tiesą, — tuščia išdegusi Timeto akiduobė niūriai juodavo. — Jaučiu, kaip dvokia jo baimė.
Šiaga sviedė ant grindų plaukų kuokštą ir čiupo už barzdos likučių.
— Meisteri, sėdėkite ramiai, — paragino Tirionas. — Kai Šiaga supyksta, jam dreba rankos.
— Šiagai rankos niekada nedreba, — pasipiktinęs atšovė milžinas, kišdamas didžiulius pusmėnulio pavidalo ašmenis Paiseliui po tirtančiu smakru ir nurėždamas dar vieną kuokštą.
— Nuo kada šnipinėjate mano seseriai? — paklausė Tirionas.
Paiselis alsavo tankiai švogždamas.
— Visa, ką dariau, buvo tik Lanisterių giminės labui. — Didelis jo kaktos kupolas buvo visas išrasojęs smulkiais prakaito lašeliais, prie raukšlėtos odos prikibusios laikėsi baltų plaukų sruogos. — Visada… daugelį metų… jūsų lordas tėvas, galite jo paklausti, visada buvau jam ištikimas tarnas… juk aš paraginau Eirį atidaryti vartus…
Šitai išgirdęs Tirionas nustebo. Kai miestas krito, jis, neišvaizdus berniukas, dar tebegyveno Kasterlių Uoloje.
— Vadinasi, esate prikišęs nagus ir prie Karaliaus Uosto nusiaubimo?
— Dėl valstybės! Žuvus Reigarui, karas buvo baigtas. Eiris pamišęs, Viseiris per daug jaunas, princas Eigonas — tik žindomas kūdikis, o kraštui reikėjo karaliaus… Meldžiausi, kad juo taptų jūsų gerasis tėvas, bet Robertas buvo labai jau stiprus, o lordas Starkas veikė labai greitai…
— Bandau suskaičiuoti, kiek žmonių esate išdavęs. Eiris, Edardas Starkas, aš… Taip pat ir karalius Robertas? Lordas Arinas, princas Reigaras? Kurgi buvo pradžia, Paiseli?
Kur bus pabaiga, jis jau žinojo.
Kirvis nugremžė Paiseliui gerklės obuoliuką ir, braukdamas paskutinius likusius plaukus, glostė minkštą virpančią odą po žandikauliu.
— Jūsų… čia nebuvo, — gergždė jis, ašmenims nuslinkus per skruostus. — Robertas… jo žaizdos… jeigu būtumėt jas matęs, užuodęs… nekiltų jokių abejonių…
— Ak, taip, žinau, už jus pasistengė šernas… bet jeigu būtų sustojęs pusiaukelėje, tą darbą būtumėt užbaigęs jūs.
— Jis buvo niekam tikęs karalius… tuščiagarbis, girtaujantis, ištvirkęs… būtų nustūmęs jūsų seserį, savo karalienę, į šalį… prašau… Renlis rezgė sąmokslą į dvarą atvesti merginą iš Haigardeno, suvilioti brolį… dievai mato, tai tikra tiesa…
— O ką rezgė lordas Arinas?
— Jis žinojo, — pratarė Paiselis, — apie… apie…
— Žinau, ką jis žinojo, — nukirto Tirionas, visai nenorėjęs, kad sužinotų ir Šiaga su Timetu.
— Jis išsiuntė savo žmoną atgal į Lizdą, o sūnų — auklėti į Drakono Uolą… jis ketino veikti.
— Tad, ilgai nelaukęs, jį nunuodijote.
— Ne, — Paiselis krustelėjo mėgindamas ištrūkti. Šiaga suurzgė ir čiupo jį už galvos. Laukinio plaštaka buvo tokia didelė, kad jei būtų suspaudęs, tai meisterio kaukolė būtų sutrupėjusi kaip kiaušinio lukštas.
Tirionas tik palingavo galvą.
— Jūsų lentynose mačiau „Lyso ašaras“. O lordo Arino meisterį išsiuntėte, slaugėte jį pats, kad jis tikrai mirtų.
— Melas!
— Skusk jį švariau, — pasiūlė Tirionas. — Ir prie gerklės dar brūkštelk.
Kirvis vėl nuslydo žemyn, šiaušdamas odą. Drebančiam Paiseliui plona seilių plėvelė ant lūpų išsipūtė burbulu.
— Prisiekiu, stengiausi išgelbėti lordą Ariną…
— Šiaga, atsargiau, štai jau įpjovei.
— Dolfas gimdė karžygius, o ne kirpėjus, — suurzgė Šiaga.
Pajutęs kraują sruvenant per kaklą ir toliau ant krūtinės, senis krūptelėjo ir nebeteko paskutinių jėgų. Atrodė susitraukęs, dar mažesnis ir trapesnis negu jiems įpuolus į kambarį.
— Taip, — šniurkštelėjo jis, — taip, Koulmanas skatino jam viduriavimą, todėl išsiunčiau jį. Karalienei reikėjo, kad Arinas mirtų, ji taip nesakė, negalėjo sakyti, Veiris klausėsi, visada klausydavosi, tačiau pažvelgęs į ją viską supratau. Bet nuodų jam daviau ne aš, prisiekiu, — senis jau verkė. — Veiris jums patvirtins, tai buvo berniukas, jo ginklanešys, vardu Hugas, tikriausiai jis davė, klauskite savo sesers, jos klauskite.
Tirionui pasidarė koktu.
— Suriškite jį ir išveskite, — paliepė jis. — Įmeskite į vieną iš belangių.
Jie išvilko jį pro suskaldytas duris.
— Lanisteri, — vaitojo Paiselis, — juk viską dariau tik dėl Lanisterių…
Kai jį išvedė, Tirionas neskubėdamas apžiūrėjo kambarius ir susirinko kelis mažus ąsotėlius nuo lentynų. Besidarbuojant virš galvos nesiliovė krankčioję varnai, tas garsas keistai ramino. Reikės paieškoti, kas rūpintųsi paukščiais, kol Citadelė atsiųs Paiseliui pamainą.
Jis buvo vienas tų, kuriais maniau galįs pasitikėti. Veiris ir Mažasis Pirštas, jis įtarė, nė kiek ne patikimesni, tik gudresni, tad ir pavojingesni. Ko gero, verčiau reikėjo eiti tėvo keliu: pasikviesti Iliną Peiną, iškelti virš vartų tris galvas, ir baigta. Ir iš tiesų — juk būtų gražu pažiūrėti, mąstė jis.
Arija
Baimė kerta giliau už kalaviją, vis kartojo sau Arija, bet baimė nesitraukė. Ji tapo tokia pat įprasta, kaip sužiedėjusi duona ir pūslės ant kojų pirštų, visą dieną ėjus kietu, provėžų išraižytu keliu.
Ji manė žinanti, ką reiškia bijoti, bet tik toje daržinėje prie Dievo Akies suprato, kas yra tikra baimė. Ten prasėdėjo aštuonias dienas, kol Kalnas liepė žygiuoti, ir kasdien jos akyse kas nors mirdavo.
Papusryčiavęs Kalnas ateidavo į daržinę ir pasirinkdavo vieną belaisvį tardyti. Kaimo žmonės niekada nepakeldavo į jį akių. Gal jie manė, kad jei patys jo nematys, tai ir jis jų nepastebės… Bet jis pastebėdavo ir vieną kurį išsirinkdavo. Nei pasislėpsi, nei išsisuksi, nei išsigelbėsi.
Viena mergina tris naktis paeiliui miegojo su vienu kareiviu; Kalnas ją išsirinko ketvirtą dieną, o kareivis nutylėjo.
Geraširdis senis taisė jiems drabužius ir vis tauškė apie sūnų, Karaliaus Uoste tarnaujantį auksiniu apsiaustu.
— Jis karaliaus žmogus, — nesiliovė kartojęs tas siuvėjas, — gerojo karaliaus, kaip ir aš, mes visi už Džofrį.
Jis taip dažnai šitai sakė, kad kiti belaisviai, sargybiniams negirdint, ėmė vadinti jį „Visi-už-Džofrį“. Visi-už-Džofrį buvo pasirinktas penktą dieną.
Jauna motina su raupų subjaurotu veidu pati pasisiūlė papasakoti viską, ką žino, jeigu gaus pažadą, kad jos dukters nelies. Kalnas jos išklausė, bet kitą rytą išsirinko jos dukterį, kad nekiltų abejonių, ar ji kartais ko nors nenuslėpė.
Pasirinktuosius tardydavo kitų belaisvių akivaizdoje, kad jie matytų, kas laukia maištininkų ir išdavikų. Klausinėdavo žmogus, kitų vadinamas Kutuliu. Jo veidas atrodė toks paprastas, o drabužiai taip niekuo neišsiskiriantys, kad Arija būtų palaikiusi jį vienu iš kaimiečių, jeigu nebūtų mačiusi besidarbuojant.