— Kutulis priverčia staugti taip, kad žmogus tuoj apsišlapina, — paaiškino jiems sukumpęs senis Čizvikas. Jis buvo tasai, kuriam Arija mėgino įkąsti ir kuris pavadino ją pasiutusia, o paskui šarvuotu kumščiu trenkė į galvą. Kartais Kutuliui padėdavo jis, kartais kiti. Seras Gregoris Kligeinas tik stovėdavo nejudėdamas, stebėdavo ir klausydavo, kol auka mirdavo.
Klausimai visada buvo tie patys. Ar yra kaime aukso? Sidabro, brangakmenių? Ar yra daugiau maisto? Kur lordas Berikas Dondarionas? Kurie iš kaimiečių jam talkino? Į kurią pusę išjojo? Kiek jis turi žmonių? Kiek riterių, lankininkų, kiek ginkluotų vyrų? Kaip jie ginkluoti? Kiek raitelių? Kiek sužeistųjų? Kokių dar priešų pasitaikė? Kiek jų? Kada? Kokias vėliavas turėjo iškėlę? Kur jie pasuko? Ar yra kaime paslėpta aukso? Sidabro, brangakmenių? Kur lordas Berikas Dondarionas? Kiek su juo vyrų? Trečią dieną Arija jau būtų galėjusi klausinėti pati.
Jie rado truputį aukso, truputį sidabro, didelį maišą variokų ir sulankstytą, granatais aptaisytą taurę, dėl kurios du kareiviai vos nesusipešė. Sužinojo, kad su lordu Beriku ėjo dešimt valkatų, o gal šimtas raitų riterių, kad jis pasuko į vakarus, į šiaurę arba į pietus, kad persikėlė per ežerą valtimi, kad buvo stiprus kaip stumbras ar iki kraujo nusividuriavęs. Kutulio tardymo neištvėrė niekas, nei vyrai, nei moterys, nei vaikai. Atspariausi išgyvendavo iki vakaro. Jų lavonus pakabindavo toliau nuo laužų vilkams.
Pagaliau pajudėjus į kelionę, Arija jau suprato, kad ji — visiškai ne vandens šokėja. Sirijus Forelis niekada nebūtų leidęs, kad jį parblokštų ir atimtų kalaviją, ir nebūtų stovėjęs, kai jie žudė Lomį Žaliarankį. Sirijus nebūtų tylutėliai tūnojęs toje daržinėje ir nebūtų klusniai pėdinęs kartu su kitais belaisviais. Starkų ženklas buvo didvilkis, bet Arija jautėsi tik avelė didelėje avių bandoje. Ji nekentė kaimiečių už tą gyvulišką nuolankumą, bet lygiai taip pat nekentė ir savęs.
Lanisteriai iš jos atėmė viską: tėvą, draugus, namus, viltį, drąsą. Vienas pasičiupo Adatą, kitas, triokštelėjęs sau ant kelio, perlaužė jos medinį kalaviją. Ji neteko net ir savo kvailos paslapties. Daržinė buvo gana didelė, jai pavykdavo niekam nematant nusėlinti kur nors į pakraštį ir nusišlapinti, tačiau keliaujant viskas buvo kitaip. Ji laikėsi kiek įmanydama, bet galų gale turėjo visų akivaizdoje nusimauti kelnes ir tūptelti po krūmu. Kitaip būtų apsišlapinusi. Pyragėlis išvertė akis kaip lėkštes, o kiti nė nepasuko galvos. Ėriukas ar avelė, berniukas ar mergelė — tai, regis, nerūpėjo nei serui Gregoriui Kligeinui, nei jo vyrams.
Jų pagrobėjai draudė bet kokias kalbas. Prakirsta lūpa Ariją pamokė, kad liežuvį reikia laikyti prikandus. Kiti niekaip nepasimokydavo. Vienas trejų metų berniukas niekaip nesiliovė šaukęsis tėvo, ir jie suknežino jam veidą dygliuota kuoka. Tada klykti ėmė jo motina, ir Meilutis Rafas ją nudėjo.
Arija žiūrėjo, kaip jie miršta, ir nedarė nieko. Kokia žmogui nauda iš to, kad jis drąsus? Viena tardyti išrinkta moteris mėgino būti drąsi, bet mirė klykdama, kaip ir visi kiti. Toje kelionėje drąsių nebuvo, tik įbauginti ir alkani. Dauguma — moterys ir vaikai. Nedaugelis vyrų buvo labai seni ar labai jauni, kiti liko kyboti kartuvėse ant grandinių vilkams ir varnoms. Vienintelio Gendrio pasigailėjo tik dėl to, kad jis prisipažino pats nukalęs raguotąjį šalmą; kalviai, net kalvių pameistriai buvo reikalingi, jų nevertėjo žudyti.
Juos vedė tarnauti lordui Taivinui Lanisteriui į Harenholą — taip jiems pasakė Kalnas.
— Esate maištininkai ir išdavikai, tad padėkokite savo dievams, kad lordas Taivinas suteikia jums tokią malonę. Iš visokių niekdarių to niekada nesulauktumėte. Klusniai tarnaukite ir liksite gyvi.
— Tai neteisybė, baisi neteisybė, — išgirdo ji sakant vieną suvytusią senę, kai visi taisėsi gulti nakčiai. — Niekada nieko neišdavėme, kiti atėjo ir pasiėmė viską, ko tik norėjo. Šita gauja tokia pat.
— Bet lordas Berikas mūsų nelietė, — sušnibždėjo jos draugė. — O tas raudonas šventikas, kur su juo, ką ėmė — už viską sumokėjo.
— Sumokėjo? Paėmė dvi vištas ir davė popieriaus skiautę su kažkokiu ženklu. Tai ir klausiu — gal man tą apdriskusį popierėlį suvalgyti? O gal jis padės kiaušinių? — Ji apsidairė, ar negirdi sargybiniai, ir tris kartus nusispjovė. — Čia Tuliams, o čia Lanisteriams, o čia Starkams.
— Vien gėda ir nuodėmė, — sušnypštė kažkoks senis. — Kol buvo gyvas senasis karalius, jis nebūtų leidęs šitaip elgtis.
— Karalius Robertas? — užsimiršusi paklausė Arija.
— Karalius Eiris, tegu dievai jam negaili malonių, — atsakė senis pernelyg garsiai. Jo užčiaupti palengva atžingsniavo sargybinis. Senis prarado paskutinius du dantis, ir tą vakarą kalbos baigėsi.
Kartu su belaisviais seras Gregoris vedėsi liesą melžiamą karvę, gabeno tuziną kiaulių, narvą vištų ir devynis vežimus sūdytos žuvies. Kalnas su savo vyrais jojo raiti, o visi belaisviai ėjo pėsčiomis, silpnuosius, nespėjančius su kitais, čia pat nužudydavo, taip pat ir sukvailiojusius bėgti. Sargybiniai naktį moteris vesdavosi į krūmus, daugelis, regis, tuo visai nesistebėjo ir gana nuolankiai paklusdavo. Viena gražesnė už kitas mergina buvo priversta kas naktį eiti su keturiais ar penkiais skirtingais vyrais, kol pagaliau neištvėrusi tvojo vienam akmeniu. Seras Gregoris privertė visus žiūrėti, kaip jis savo didžiuliu dvirankiu kalaviju vienu mostu nurėš jai galvą.
— Meskite lavoną vilkams, — baigęs paliepė jis ir padavė kalaviją ginklanešiui nuvalyti.
Arija akies krašteliu pažiūrėjo į Adatą, kurią makštyje prie šono turėjo pasikabinęs juodabarzdis, jau praplikęs ginklininkas, vardu Poliveris. Gerai, kad ją iš manęs atėmė, galvojo Arija. Kitaip būtų mėginusi nudurti serą Gregorį, ir jis būtų ją perkirtęs pusiau, tad ir Ariją būtų suėdę vilkai.
Poliveris buvo ne toks bjaurus, kaip kiti, nors ir pavogė Adatą. Tą naktį, kai Ariją sučiupo, Lanisterių vyrai buvo bevardžiai svetimšaliai vienodais veidais — tarsi šalmais su nosį saugančiu kyšuliu, bet dabar ji pažino juos visus. Reikėjo susigaudyti, kuris — tinginys ir kuris žiaurus, kuris sumanus ir kuris kvailas. Visa tai reikėjo žinoti jau vien todėl, kad tas, kurį jie vadino Mėšlaburniu, turėjo įprotį plūstis taip, kaip Arijai dar nebuvo tekę girdėti, tačiau paprašytas duodavo dar vieną riekę duonos, tuo tarpu linksmasis senukas Čizvikas ir švelniakalbis Rafas tik žiebdavo atgalia ranka.
Arija žiūrėjo, klausėsi ir vis šveitė savo neapykantą, kaip Gendris anksčiau raguotą šalmą. Tuos ragus dabar nešiojo Dunsenas, ir ji nekentė jo už tai. Poliverio nekentė už Adatą, taip pat ir senojo Čizviko, kuris save laikė pokštininku. Dar labiau ji nekentė Rafo Meilučio, suvariusio ietį Lomiui į gerklę. Nekentė sero Eimorio Lorčo už Joriną ir sero Merino Trento už Sirijų, nekentė Skaliko, nes jis nužudė mėsininko berniuką Miką, sero Ilino, princo Džofrio ir karalienės dėl tėvo, Storojo Tomo, Desmondo ir visų kitų ir net dėl Ledi, Sansos vilko. Kutulio nekęsti atrodė baisu. Kartais Arija net pamiršdavo, kad jis tebėra šalia; kai neklausinėdavo, būdavo paprasčiausias kareivis, už daugelį tylesnis, niekuo iš tūkstančių kitų žmonių neišsiskiriančiu veidu.
Kiekvieną vakarą Arija minėdavo jų vardus.
— Seras Gregoris, — šnibždėdavo ji akmeniui po galva. — Dunsenas, Poliveris, Čizvikas, Rafas Meilutis, Kutulis ir Skalikas, seras Eimoris, seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.