Kadaise Vinterfele ji su motina melsdavosi dievų giraitėje, tačiau kelyje į Harenholą dievų nebuvo ir tie vardai tapo vienintelė malda, kurią jai rūpėjo įsiminti.
Jie ėjo kasdien ir Arija kas vakarą vardijo juos visus, kol pagaliau medžiai praretėjo, pro juos atsivėrė įvairesnis kraštas — banguojančios kalvos, tarp jų išsiraitę upokšniai, saulės nutvieksti laukai, kuriuose tarsi išgedę dantys styrojo juodi sudegusių sodybų griaučiai. Praėjo dar viena žygio diena, kol tolumoje šalia mėlynų ežero platybių iškilo niūrūs Harenholo bokštai.
Pasiekus Harenholą, bus geriau, vienas kitam kalbėjo belaisviai, bet Arija tuo abejojo. Ji atsiminė senosios auklės pasakojimus apie tą baugią pilį. Statydamas ją, Harenas Juodasis į skiedinį maišė žmonių kraujo, sakydavo senoji auklė negarsiai, kad vaikai, stengdamiesi išgirsti, pasilenktų arčiau, tačiau Eigono drakonų ugnyje tuose milžiniškuose mūruose iškepė ir Harenas, ir jo sūnūs. Žingsniuodama pūslėtomis kojomis, Arija kramtė lūpą. Jau nebeilgai, sakė ji sau, iki tų bokštų ne daugiau kaip kelios mylios.
Tačiau jie ėjo visą rytojaus dieną ir dar beveik vieną dieną, kol pagaliau priėjo į vakarus nuo pilies sudeginto miesto liekanose įsikūrusios lordo Taivino kariuomenės stovyklos pakraščius. Atstumą iki Harenholo atspėti buvo sunku, nes jis buvo milžiniškas. Ežero pakrantėje kilo galingos priešakinės sienos, stačios ir neprieinamos tarsi kalnų uolos, o jų viršuje eilėmis surikiuotos svaidyklės atrodė mažutės tarsi vabalėliai.
Labai greitai atsklido Lanisterių kariaunos smarvė; tuo metu Arija dar niekaip negalėjo įžiūrėti ženklų vėliavose, kurių daugybė, iškeltos ant vakariečių palapinių, kyšojo palei ežero krantą. Sprendžiant iš dvoko, pagalvojo Arija, lordas Taivinas čia stovyklauja jau senokai. Stovyklą supančios išvietės buvo sklidinos, aplink jas zvimbė musių spiečiai. Ant daugelio stovyklą saugančių išaštrintų kuolų Arija pastebėjo jau susikaupusių žalių apnašų.
Harenholo vartų bokštas, dydžiu prilygstantis visai Vinterfelo Didžiajai piliai, stulbino ne tik galia, bet ir karo randais, sutrūkinėjusiais, spalvą praradusiais akmenimis. Stovint prie sienų, iš išorės buvo matyti tik penkių pilies bokštų viršūnės. Pats mažiausias buvo bent dvigubai aukštesnis už aukščiausią Vinterfelo bokštą, bet jie nesistiebė į viršų taip, kaip visi bokštai. Arijai pasirodė, kad tie bokštai primena susisukusius, gumbuotus seno žmogaus pirštus, mėginančius pastverti pralekiantį debesį. Senoji auklė pasakojo, kaip akmenys tirpo, kaip tas skystas srautas tekėjo lyg žvakių vaškas per laiptus ir langus grėsmingai ir svilinančiai raudonas, ieškodamas pasislėpusio Hareno. Dabar Arija tikėjo kiekvienu tada išgirstu žodžiu: visi bokštai dunksojo vienas už kitą keistesni, klaikiai šleivi, išsiklaipę, suskilinėję, išraižyti kreivų vagų.
— Nenoriu tenai, — suinkštė Pyragėlis, prieš juos atsivėrus Harenholo vartams. — Ten yra vaiduoklių.
Jo žodžius nugirdo Čizvikas, bet šį kartą tik šyptelėjo:
— Kepėjuk, gali rinktis. Eini pas vaiduoklius arba pats juo tampi.
Pyragėlis žengė vidun kartu su visais.
Juos suvarė į aidžią pirtį, pastatytą iš mūro ir rąstų, ten belaisvius privertė nusirengti, kruopščiai nusiprausti ir nusišveisti kūną iki raudonumo karšto, vos ne verdančio vandens kubiluose. Viską prižiūrėjo dvi smarkios senės, kurios nesivaržydamos aptarinėjo juos lyg kokius ką tik įsigytus asilus. Kai atėjo Arijos eilė, tetulė Amabelė pasibjaurėjo jos pėdomis, o tetulė Hara bečiupinėdama aptiko nuospaudas ant pirštų, kurias paliko ilgos pratybų su Adata valandos.
— Spėju, daug mušei sviesto, — pareiškė ji. — Matyt, būsi kokio valstiečio mergiotė. Na, nesvarbu, šičia gali palypėti aukščiau, bet reikia uoliai darbuotis. O jei dirbsi ne taip uoliai, gausi mušti. O kaip tave šaukia?
Arija nedrįso sakyti savo tikrojo vardo, bet ir Aris netiko, tai buvo berniuko vardas, o dabar jau visi matė, kad ji — ne berniukas.
— Kiaunė, — tarė ji, prisiminusi pirmą į galvą atėjusią mergaitę. — Lomis mane vadindavo Kiaune.
— Nieko nuostabaus, — purkštelėjo tetulė Amabelė. — Su šitais plaukais esi tikra baidyklė, ten tikra utėlių perykla. Juos nukirpsime, o tada keliausi į virtuvę.
— Aš verčiau prižiūrėčiau arklius.
Arija mėgo arklius, be to, atsidūrusi arklidėse, galėtų pačiupti kokį žirgą ir pabėgti.
Tetulė Hara tėškė jai per veidą taip, kad ištinusi Arijos lūpa vėl apsipylė krauju.
— Ir prikąsk tą savo liežuvį, nes bus blogai. Tavo norų niekas neklausia.
Kraujas burnoje buvo sūraus metalo skonio. Arija nuleido akis ir nieko neatsakė. Jeigu turėčiau Adatą, ji nedrįstų manęs mušti, niūriai pagalvojo ji.
— Lordo Taivino ir jo riterių arklius prižiūri arklininkai ir ginklanešiai, tokių kaip tu jiems nereikia, — paaiškino geroji tetulė Amabelė. — Virtuvėje jauku, švaru, visada kūrenasi ugnis, gali šiltai išsimiegoti ir visada būtum pavalgiusi. Tau ten būtų buvę gerai, bet matau, kad mažai turi proto. Hara, man atrodo, atiduokim šitą Vyzei.
— Gal ir gerai sakai, Amabele.
Jos davė jai pilkos šiurkščios vilnos suknelę, porą netinkamo dydžio batų ir liepė eiti šalin.
Vyzė buvo jaunesnysis Raudų bokšto prižiūrėtojas, kresnas vyras mėsinga raudona nosimi ir krūvele ryškiai raudonų spuogų prie vieno putlių lūpų kampo. Jam atsiuntė šešis naujokus, tarp jų ir Ariją. Vyzė nužvelgė juos skvarbiomis akimis.
— Lanisteriai dosnūs tiems, kurie dorai tarnauja. Tokios garbės jūs nė vienas nenusipelnėte, tačiau karo metu tenka verstis su tuo, ką gauni. Dirbkite uoliai, neišsišokite, ir galbūt vieną dieną iškilsite taip aukštai kaip aš. Bet jei manote naudotis lordo gerumu, žiūrėkite, nes lordo vieną dieną gali nebelikti, o aš čia būsiu visada ir jūsų lauksiu.
Jis žingsniavo prieš juos pirmyn atgal aiškindamas, kad jie privalo niekada nežiūrėti aukštakilmiams į akis, nekalbėti, kol jų nepaklaus, ir nesipainioti lordui po kojomis.
— Mano nosis niekada nemeluoja, — gyrėsi jis, — užuodžiu neklusnumą, pasipūtimą, panieką. Jei tik pajusiu menkiausią tokios smarvės kvapelį, jums teks už tai atsiimti. Nenoriu užuosti nieko kito, tik baimę.
Daneiris
Sveikindami ją ateinant, ant Kvarto sienų žmonės mušė būgnus, pūtė keistus ragus, kurie vijosi aplink pūtėjo kūną tarsi didžiulė bronzinė gyvatė. Pro vartus išnėrė kupranugarių virtinė — tai artinosi jos garbės sargyba. Raiteliai vilkėjo žvyninius vario šarvus ir smailius šalmus su varinėmis iltimis bei ilgomis juodo šilko plunksnomis. Jie sėdėjo aukštuose, rubinais ir granatais nusagstytuose balnuose. Kuprius dengė šimtais atspalvių margintos gūnios.
— Kvartas — didingiausias iš visų buvusių ir būsimų miestų, — dar tarp Vais Toloro kaulų jai sakė Pijatas Prėjus. — Tai pasaulio vidurys, vartai tarp šiaurės ir pietų, tiltas tarp rytų ir vakarų, žmonių atmintis nežino, kur jo pradžia, jis toks nuostabus, kad Saatas Išmintingasis, pirmą kartą jį išvydęs, išsidūrė akis, nes suprato, kad visa, ką vėliau pamatys, bus, palyginti su juo, purvina ir nyku.
To žynio žodžius Dani išklausė neimdama už gryną pinigą, bet didžiojo miesto grožį nuneigti buvo sunku. Kvartą juosė trys storos sienos su puikiais raižiniais. Išorinė buvo sudėta iš raudono smiltainio, trisdešimties pėdų aukščio, ją puošė gyvūnų atvaizdai — rangėsi gyvatės, sklandė aitvarai, plaukiojo žuvys, tarp jų lakstė raudonųjų tyrų vilkai, dryžuoti arkliai, vaikščiojo siaubūnai drambliai. Vidurinioji siena, iškilusi keturiasdešimt pėdų, buvo iš pilko granito, jos raižiniai vaizdavo karą — iškeltus kalavijus, skydus, ietis, skriejančias strėles, karžygius mūšyje, žudomus kūdikius, ant laužų deginamus lavonus. Vidinė siena buvo penkiasdešimties pėdų, iš juodo marmuro, o pamačius jos raižinius Dani skruostus išmušė raudonis, kol pati savęs nesubarė. Juk tai kvaila, ji — ne kokia mergelė, jei galėjo žvelgti į pilkosios sienos žudynių vaizdus, tai kodėl dabar turėtų nusukti akis nuo vyrų ir moterų, teikiančių vienas kitam malonumą?