Išoriniai vartai buvo apkalti vario juostomis, viduriniai sutvirtinti geležimi, o vidiniai tviskėjo aukso akimis. Jie vėrėsi Dani artėjant. Jojant ant sidabrinės kumelės į miestą, maži vaikiukai išbėgo barstyti jai po kojomis gėlių. Jie avėjo auksiniais sandalais ir buvo išsidažę ryškiomis spalvomis, be jokių drabužių.
Visos spalvos, kurių taip trūko Vais Tolore, dabar pražydo Kvarte. Aplinkui grūdosi pastatai, tarsi atkeliavę iš karštligės pagimdytų sapnų, dažyti rausvais, violetiniais, rusvais atspalviais. Ji prajojo po bronzine arka, išlieta kaip dvi besiporuojančios gyvatės, kurioms žvynus atstojo ploniausios nefrito, obsidiano, turkio plokštelės. Grakštūs bokštai kilo aukščiau, negu Dani kada teko regėti, kiekvienoje aikštėje tryško nuostabiausi fontanai, vaizduojantys grifus, drakonus ir mantikoras.
Kvartiečiai stovėjo susirinkę gatvėse, stebėjo iš dailių balkonėlių, regis, tokių trapių, kad tuojau lūš nuo svorio. Aukšti, blyškiaodžiai, apsivilkę lino, šilko drabužiais, tigrų kailiais — Dani akimis, visi jie atrodė tikri lordai ir ledi. Moterys vilkėjo sukneles, apnuoginančias vieną krūtį, vyrai dėvėjo karoliukais siuvinėtus šilko sijonus. Jodama pro juos su savo liūto kailio apsiaustu ir juoduoju Drogonu ant peties, Dani jautėsi nuskurusi, tikra dykumų valkata. Jos dotrakiai kvartiečius dėl blyškios odos vadino „pieno žmonėmis“, o chalas Drogas svajojo kada nors nusiaubti didžius rytų miestus. Ji žvilgtelėjo į savo kraujo raitelius, jų neįskaitomas tamsias migdolų pavidalo akis. Nejaugi jie regi tik grobį? — mąstė ji. Kokie laukiniai mes tikriausiai atrodome šitiems kvartiečiams.
Pijatas Prėjus mažutį jos chalasarą nuvedė per didžiulės arkados vidurį, kur ant balto ir žalio marmuro kolonų stovėjo miesto senovės didvyrių statulos, trigubai didesnės už juos pačius. Jie prajojo klaidų turgaus pastatą su gausybe takų ir užkaborių, po kurio ažūriniais skliautais plasnojo tūkstančiai margaplunksnių paukščių. Sienos kilo terasomis, ant jų žaliavo medžiai ir žydėjo gėlės, o apačioje, ant prekystalių, regėjos, gali pirkti visa, ką dievai sukūrė šiame pasaulyje.
Prijojus pirklių kunigaikščiui Ksarui Ksoanui Daksui, jos sidabrinė kumelė sunerimo; Dani jau anksčiau pastebėjo, kad arkliai nemėgsta būti arti kupranugarių.
— Jeigu išvystumėte čia ką nors trokštama, o gražiausioji iš moterų, tik tarkite žodį, ir tai bus jūsų! — šūktelėjo Ksaras nuo aukšto, puošnaus, ragais pasišiaušusio balno.
— Pats Kvartas jau priklauso jai, kam gi tie žaisliukai, — mėlynomis lūpomis pragydo šalia jos Pijatas Prėjus. — Chalise, visa bus, kaip žadėjau. Keliaukime drauge į Nemirtingųjų namus, ir patenkinsite tiesos bei išminties troškulį.
— Kam jai tavieji Dulkių rūmai, jeigu aš galiu suteikti saulės šviesos, gardžiausio vandens ir šilko patalų miegoti? — tarė Ksaras žyniui. — Trylika uždės jai ant dailiosios galvutės juodo nefrito karūną su ugniniais opalais.
— Vieninteliai rūmai, kurių trokštu — Raudonoji pilis Karaliaus Uoste, milorde Pijatai, — žynys Dani jau buvo įkyrėjęs; magė Miri Maz Dur atgrasė ją nuo tų, kurie nevengia kerėti. — O jeigu Kvarto galingieji norėtų mane apdovanoti, Ksarai, tegu parūpina man laivų ir kalavijų, kad turėčiau kuo atsikovoti tai, kas teisėtai man priklauso.
— Kaip įsakysite, chalise, — mėlynos Pijato lūpos grakščia šypsena išsirietė į viršų. Jis nujojo šalin, svyruodamas sulig kupranugario žingsniu ir plevėsuodamas ilgais karoliukų prisiuvinėtais skvernais.
— Jaunoji karalienė išmintinga ne pagal savo metus, — nuo aukšto balno jai sumurmėjo Ksaras Ksoanas Daksas. — Kvarte žmonės sako — žynio namai suręsti iš kaulų ir melų.
— Tuomet kodėl tie žmonės, vos prabilę apie Kvarto žynius, ima kalbėti tyliau? Visose rytų žemėse gerbiama jų galia ir išmintis.
— Kadaise jie buvo iš tiesų galingi, — sutiko Ksaras, — bet dabar atrodo tokie pat nevykėliai, kaip paliegę seni kareiviai, besigiriantys mokėjimu valdyti ginklą, nors nebeturi nei jėgų, nei įgūdžių. Jie skaito rankose yrančius ritinius, geria „vakaro šešėlį“, kol jiems pamėlynuoja lūpos, ir vis užsimena apie stulbinančias galias, tačiau jie tėra tuščias lukštas, palyginti su jų pirmtakais. Pijato Prėjaus dovanos jūsų rankose, įspėju, virs dulkėmis.
Jis pliaukštelėjo kupranugariui rimbu ir sparčiai nujojo.
— Juokiasi puodas, kad katilas juodas, — burbtelėjo seras Džora bendrąja Vesteroso kalba. Riteris tremtinys kaip visada jojo jai iš dešinės. Prieš įžengiant į Kvartą, jis nusivilko dotrakiškus drabužius ir vėl apsitaisė šarvais, žiedmarškiniais ir vilnoniu apsiaustu, kaip įprasta kitame pasaulio krašte likusiose Septyniose Karalystėse. — Protingiausia, jūsų malonybe, būtų nesusidėti nė su vienu iš jų.
— Jie padės man atgauti karūną, — atsiliepė ji. — Ksaras be galo turtingas, o Pijatas Prėjus…
— …dedasi esąs galingas, — šiurkščiai pridūrė riteris. Ant jo tamsiai žalio apsiausto Mormontų giminės lokys stovėjo iškėlęs priekines letenas, juodas ir įnirtęs. Džora, žvelgdamas į turguje knibždančią minią, atrodė toks pat rūstus. — Ilgai čia negaiščiau, karaliene. Jau vien šios vietos kvapas man nepatinka.
— Tikriausiai užuodžiate kupranugarius. Patys kvartiečiai mano nosiai kvepia gana maloniai.
— Malonių kvapų kartais prireikia, norint paslėpti bjauriuosius.
Mano didysis lokys, galvojo Dani. Esu jo karalienė, bet visada liksiu ir jo meškiukas, jis visada mane globos. Ji pasijuto saugesnė, bet drauge ir nuliūdo. Jai buvo gaila, kad negali jo mylėti kitaip.
Ksaras Ksoanas Daksas pasiūlė Dani, viešint mieste, apsigyventi jo svetinguose namuose. Ji tikėjosi ten išvysti šį tą didinga, bet nesitikėjo rūmų, didumu lenkiančių nemažus miestus. Šalia jų magistro Ilyrijaus būstas Pentose — tik kiauliaganio trobelė, galvojo ji. Ksaras tikino, kad jo namuose puikiausiai sutilps visi jos žmonės ir arkliai; iš tiesų tie namai juos tiesiog prarijo. Dani buvo skirtas visas tų rūmų sparnas. Ji turėjo atskirą sodą, marmuru išklotą ir plaukioti skirtą baseiną, pranašysčių bokštą ir stebuklingą labirintą. Vergai buvo pasiruošę tenkinti bet kokį jos norą. Jos kambariuose grindys švytėjo žaliu marmuru, sienas puošė spalvingi šilkai, kurie mirguliavo ir žibėjo vos vėjeliui papūtus.
— Esate per daug dosnus, — tarė ji Ksarui Ksoanui Daksui.
— Drakonų Motinai nė viena dovana nebus per didelė. — Ksaras buvo geibus puošeiva plika galva ir didžiule kumpa nosimi, visas apsikarstęs rubinais, opalais ir nefrito žvynais. — Rytoj bus puota, kur skanausite povų bei vyturių liežuvėlių ir klausysitės muzikos, derančios gražiausiajai iš moterų. Jūsų pagerbti ateis Trylika ir visi Kvarto didžiūnai.
Visi Kvarto didžiūnai ateis pasižiūrėti mano drakonų, pagalvojo Dani, bet atsisveikindama padėkojo Ksarui už jo gerumą. Išėjo ir Pijatas Prėjus pažadėjęs išrūpinti priėmimą pas Nemirtinguosius.
— Tokia garbė ypač reta, kaip sniegas vasarą.