Susiruošęs eiti, jis blyškiai mėlynomis lūpomis pabučiavo jos basas kojas ir įspraudė į rankas dovaną — ąsotį su tepalu, kuris leisiąs, kaip jis prisiekė, pamatyti oro dvasias. Paskutinė iš trijų lankytojų atsisveikino Kveitė, šešėlių užkalbėtoja. Iš jos Dani sulaukė tik įspėjimo.
— Pasisaugok, — tarė raudona blizgančia kauke prisidengusi moteris.
— Ko?
— Visų. Jie eis dieną ir naktį žiūrėti vėl pasaulį aplankiusio stebuklo, o pamatę ims jo geisti. Nes drakonai — tai įsikūnijusi ugnis, o ugnis — tai galia.
Kveitei išėjus, Džora tarė:
— Ji sako teisybę, karaliene… nors man ji nepatinka lygiai taip pat, kaip ir kiti.
— Nesuprantu jos.
Pijatas ir Ksaras, vos išvydę drakonus, apipylė Dani pažadais, skelbėsi esą jos ištikimiausi tarnai, bet iš Kveitės ji išgirdo tik retą slaptingą žodį. Be to, ją trikdė, kad taip niekada ir nematė tos moters veido. Atmink Miri Maz Dur, sakė ji sau. Atmink klastą. Ji atsigręžė į kraujo raitelius.
— Kol čia gyvensime, sargybiniai turi būti mūsų. Be mano leidimo į šitą rūmų pusę niekas negali įžengti, ir pasirūpinkite, kad drakonai visada būtų gerai saugomi.
— Bus atlikta, chalise, — tarė Agas.
— Iki šiol Kvarte pamatėme tik tai, ką Pijatas Prėjus norėjo, kad pamatytume, — kalbėjo ji toliau. — Racharai, eik ir apžiūrėk visa kita, grįžęs man papasakosi. Pasiimk su savimi gerų vyrų — ir moterų, kad galėtų patekti ten, kur vyrams eiti draudžiama.
— Padarysiu, kaip liepėte, mano chalise, — atsiliepė Racharas.
— Sere Džora, suraskite uostą, pažiūrėkite, kokie čia stovi laivai. Jau pusę metų negirdėjau žinių iš Septynių Karalysčių. Galbūt dievai atpūtė čionai kokį malonų kapitoną iš Vesteroso, ir jo laivas galėtų mus nuplukdyti namo.
— Nieko gera iš to nebūtų, — susiraukė riteris. — Sosto grobikas jus tučtuojau nužudytų, galvą guldau. — Mormontas užkišo nykščius už kalavijo diržo. — Mano vieta — šalia jūsų.
— Mane saugoti gali ir Džogas. Jūs mokate daugiau kalbų negu mano kraujo raiteliai, be to, dotrakiai nemėgsta jūros ir tų, kurie joje plaukioja. Čia pasitarnauti man galite tik jūs. Pavaikštinėkite tarp laivų, pakalbėkite su jūreiviais, sužinokite, iš kur jie, kur rengiasi keliauti ir kas jiems vadovauja.
— Kaip įsakysite, karaliene, — nenoriai linktelėjo tremtinys.
Visiems vyrams išėjus, tarnaitės nuvilko jos kelionėje apdulkėjusius šilkus, ir Dani atsargiai nutipeno prie portiko, kur pavėsyje tyvuliavo marmurinis baseinas. Vanduo buvo maloniai vėsus, jame zujo daugybė mažų auksinių žuvyčių, kurios taip juokingai gnaibė jai odą, kad Dani neištvėrusi sukikeno. Nuostabus jausmas — užsimerkti ir plūduriuoti žinant, kad gali ilsėtis kiek nori. Kažin ar Eigono Raudonojoje pilyje yra toks baseinas ir tokie kvapnūs, levandų ir mėtų pilni sodai. Tikriausiai yra, Viseiris nuolat kartojo, kad už Septynias Karalystes nieko gražesnio pasaulyje nėra.
Pagalvojusi apie namus, ji sunerimo. Jeigu jos saulė ir žvaigždė būtų gyvas, vestų chalasarą per nuodinguosius vandenis ir nušluotų jos priešus, bet jo jėgos pasaulyje nebėra. Liko jos kraujo raiteliai, prisiekę jai iki mirties, įgudę kautis ir žudyti, tačiau tik pagal raitųjų valdovų papročius. Dotrakiai nevaldo miestų ir karalysčių, jie juos siaubia ir plėšia. Dani visiškai netroško paversti Karaliaus Uosto apanglėjusiais griuvėsiais su ramybės nerandančiais vaiduokliais. Ašarų ji jau buvo prisiragavusi ikvaliai. Noriu, kad mano karalystė būtų graži, kad joje gyventų stambūs vyrai, dailios moterys, kad krykštautų vaikai. Noriu, kad žmonės šypsotųsi man jojant pro šalį, kaip jie šypsodavosi mano tėvui, pasak Viseirio.
Bet pirma Dani privalo ją užkariauti.
Sosto grobikas tave tučtuojau nužudys, galvą guldau, sakė Mormontas. Robertas nužudė jos narsųjį brolį Reigarą, vienas jo niekšų įveikė Dotrakių jūrą, kad nunuodytų ją ir jos negimusį sūnų. Robertas Barateonas esąs stiprus kaip jautis ir bebaimis mūšyje, jis karą mėgsta už viską labiau. O greta jo — didūs lordai, kuriuos jos brolis vadino Grobiko šunimis, Edardas Starkas šaltomis akimis ir ledine širdimi, auksiniai Lanisteriai, tėvas ir sūnus, be galo turtingi, galingi ir visada kupini klastos.
Kur jai rasti vilties nuversti tokius vyrus? Kol chalas Drogas buvo gyvas, žmonės drebėjo ir nešė jam dovanas, kad numaldytų jo rūstį. Kitaip jis atimdavo jų miestus, turtą, žmonas ir visa kita. Tačiau jo chalasaras buvo didžiulis, o jos — menkutis. Žmonės sekė paskui ją per raudonąją dykumą, kol ji vijosi savo kometą, jie plauks ir per nuodinguosius vandenis, bet jų nepakaks. Net ir drakonų nepakaks. Viseiris tikėjo, kad kraštas sukils paremdamas teisėtą karalių… tačiau Viseiris buvo kvailys, o kvailiai tiki kvailystėmis.
Nuo savo abejonių ji suvirpėjo. Vanduo staiga pasirodė šaltas, o odą gnaibančios žuvytės jau įkyrėjo. Atsistojusi Dani išlipo iš baseino.
— Iri! — šūktelėjo ji. — Džiki!
Kol tarnaitės ją šluostė ir supo į smėlinio šilko rūbą, Dani prisiminė tą trijulę, kuri susirado ją Kaulų mieste. Kraujuojanti Žvaigždė mane į Kvartą atvedė ne šiaip sau. Čia rasiu tai, ko man reikia, jei tik pakaks jėgų imti, kas siūloma, ir išminties vengti žabangų ir klastos. Jeigu dievai man lėmė užkariauti, jie manimi pasirūpins, atsiųs man ženklą, o jeigu ne… jeigu ne…
Jau vakarėjo ir Dani maitino drakonus, kai pro šilkines užuolaidas vidun įžengė Iri pranešti, kad iš uosto grįžo seras Džora… ir ne vienas.
— Tegu užeina, kad ir ką ten būtų atsivedęs, — apimta smalsumo tarė Dani.
Jiems pasirodžius, ji buvo įsitaisiusi ant pagalvių kalno, o aplink tupėjo drakonai. Mormonto atvestas vyras vilkėjo žalių ir geltonų plunksnų apsiaustą, jo oda buvo tarsi nušveistas juodasis gintaras.
— Jūsų malonybe, — tarė riteris, — atvedu jums Kuhuru Mo, „Cinamono vėjo“ kapitoną iš Aukštų Medžių miesto.
Juodasis vyras priklaupė.
— Man didžiulė garbė, karaliene, — prabilo jis, bet ne Vasaros salų kalba, kurios Dani nemokėjo, o sklandžia devynių laisvųjų miestų valyrietiška šneka.
— Taip pat ir man, Kuhuru Mo, — ta pačia kalba atsakė Dani. — Ar atvykote iš Vasaros salų?
— Tikrai taip, jūsų malonybe, bet anksčiau, ne daugiau kaip prieš pusmetį, lankėmės Senmiestyje. Iš ten turiu jums nuostabią dovaną.
— Dovaną?
— Ta dovana — tai žinia. Drakonų Motina, Audroje Gimusioji, sakau jums tikrai, kad Robertas Barateonas negyvas.
Už rūmų sienų Kvartą jau gaubė sutemos, bet Dani širdyje nušvito saulė.
— Negyvas? — pakartojo ji. Jai ant kelių juodasis Drogonas sušnypštė, ir blyškių dūmų kamuolys uždengė jos veidą tarsi šydas. — Tikrai žinote? Sosto grobikas negyvas?
— Taip kalbama ir Senmiestyje, ir Dorne, ir Lyse, ir visuose kituose uostuose, kur tik buvome užsukę.
Jis siuntė man užnuodyto vyno, tačiau aš gyva, o jo nebėra.
— Kaip jį ištiko mirtis?
Ant peties blyškusis Viseirionas plastelėjo šviesiai gelsvais sparnais, sukeldamas oro gūsį.
— Per medžioklę karališkojoje girioje buvo sudraskytas šerno siaubūno, bent taip man teko girdėti Senmiestyje. Kiti sako, esą jį išdavusi karalienė ar jos brolis, ar lordas Starkas, buvęs jo ranka. Bet visi pasakojimai aiškiai sutaria — karalius Robertas negyvas ir ilsisi žemėje.
Dani niekada nebuvo regėjusi Grobiko veido, tačiau retai pasitaikydavo diena, kad apie jį nepagalvotų. Milžiniškas jo šešėlis gožė ją nuo pat gimimo, kai siaučiant audrai ir liejantis kraujui ji atėjo į šį pasaulį, kuriame nebeturėjo vietos. O dabar šitas juodas svetimšalis tą šešėlį išsklaidė.