Выбрать главу

— Geležiniame soste dabar sėdi berniukas, — tarė seras Džora.

— Sostas priklauso karaliui Džofriui, — sutiko Kuhuru Mo, — tačiau valdo Lanisteriai. Roberto broliai iš Karaliaus Uosto pabėgo. Kalbama, kad jie ketina atsiimti karūną. Krito ir ranka — lordas Starkas, karaliaus Roberto draugas. Jį sučiupo už išdavystę.

— Nedas Starkas — išdavikas? — prunkštelėjo seras Džora. — Na jau nė už ką. Kol tasai pamins savo taip branginamą garbę, nesulauksi nė Ilgosios vasaros.

— Kokią garbę gali jis turėti? — atkirto Dani. — Jis išdavė tikrąjį karalių, kaip ir tie Lanisteriai.

Jai buvo malonu girdėti, kad Grobiko šunys kaunasi vieni su kitais, nors ji nė kiek nenustebo. Tas pat nutiko, kai mirė Drogas ir didis jo chalasaras išsidraskė į gabalus.

— Mano brolis Viseiris, teisėtas karalius, taip pat negyvas, — pasakė ji juodajam jūreiviui. — Mano lordas vyras chalas Drogas nužudė jį, karūnavęs išlydytu auksu.

Ar jos brolis būtų buvęs išmintingesnis, jei būtų žinojęs, kad kerštas, kurio taip troško, jau visai čia pat?

— Tada liūdžiu dėl jūsų, Drakonų Motina, ir dėl kraujuojančio Vesteroso, kuris neteko teisėto karaliaus.

Po švelniais Dani pirštais žaliasis Reigalas spoksojo į tą svetimšalį lydyto aukso akimis. Jam pravėrus burną, tarsi juodos adatėlės žybtelėjo dantys.

— Kada jūsų laivas, kapitone, grįžta į Vesterosą?

— Bijau, kad ne anksčiau negu po metų, o gal ir dar vėliau. Iš čia „Cinamono vėjas“ plauks į rytus prekijų ratu aplink Nefrito jūrą.

— Aišku, — nusivylusi atsiliepė Dani. — Tuomet tegu vėjai jums būna palankūs ir prekyba sėkminga. Įteikėte man išties brangią dovaną.

— Ir gavau už tai dosnų atlygį, didžioji karaliene.

— Koks gi jis? — suglumo ji.

— Išvydau drakonus, — jo akys sublizgo.

Dani nusijuokė.

— Tikiuosi, kad ateis laikai, kai matysi juos dar ne kartą. Ateik pas mane į Karaliaus Uostą, kai sėdėsiu savo tėvo soste, tada tavęs lauks iš tiesų didis atlygis.

Juodasis kapitonas pažadėjo būtinai atvykti ir atsisveikindamas lūpomis palietė jos pirštų galiukus. Jį išlydėjo Džiki, o seras Džora Mormontas pasiliko.

— Chalise, — tarė riteris, kai jie liko vieni, — jumis dėtas, nekalbėčiau taip atvirai, ką ketinat daryti. Dabar tas žmogus, kur tik nukeliavęs, šnekės apie tai.

— Tegu šneka, — atsakė Dani. — Tegu visas pasaulis žino, koks mano tikslas. Grobikas negyvas, dabar nebesvarbu.

— Ne viskas tiesa, ką pasakoja jūreiviai, — atsargiai pertarė seras Džora. — Net jeigu Robertas tikrai miręs, vietoj jo valdo sūnus. Iš tiesų niekas nepasikeitė.

— Viskas pasikeitė. — Dani ryžtingai atsistojo. Jos drakonai klykaudami išsitiesė ir išskėtė sparnus. Drogonas suplasnojo ir nutūpęs įsikabino nagais į atbrailą virš durų arkos. Kiti nušvytravo per grindis, sparnų galiukais skrebendami akmenis. — Anksčiau Septynios Karalystės buvo kaip mano Drogo chalasaras, šimtas tūkstančių, jo jėgos sujungtas į vieną kumštį. Dabar jos subyrėjo, lygiai kaip chalasaras po mano chalo mirties.

— Aukštieji lordai niekada nesiliauja kovoję. Pasakykite, kas laimėjo, o aš pasakysiu, ką tai reiškia. Chalise, Septynios Karalystės nenukris jums į glėbį tarsi krūva prinokusių persikų. Jums prireiks laivyno, aukso, kariuomenės, sąjungininkų…

— Žinau visa tai. — Dani suėmė jo delnus ir pažvelgė į tamsias susirūpinusias akis. Kartais apie mane jis galvoja kaip apie vaiką, kurį reikia globoti, kartais — kaip apie moterį, kurią norėtų matyti savo guolyje, bet ar kada nors regi mane kaip savo karalienę? — Nesu ta išsigandusi mergaitė, kurią kadaise sutikote Pentose. Taip, suskaičiavau dar tik penkiolika savo vardo dienų… tačiau, Džora, esu tokio pat amžiaus, kaip tos senės doš chalyne, ir tokia pat jauna, kaip mano drakonai. Jau pagimdžiau kūdikį, sudeginau chalą, perėjau raudonąją dykumą ir Dotrakių jūrą. Mano gyslomis teka drakonų kraujas.

— Toks pat kraujas tekėjo ir Viseirio kūne, — atšovė jis užsispyręs.

— Aš — ne Viseiris.

— Tikrai ne, — sutiko seras Džora. — Man regis, jūs — labiau Reigaras, bet net ir Reigaras gali žūti. Prie Trišakio Robertas tai įrodė vien su savo kūju. Net ir drakonai gali mirti.

— Drakonai miršta, — ji pasistiebė ir švelniai priglaudė lūpas prie jo neskusto skruosto. — Tačiau miršta ir drakonžudžiai.

Branas

Mira atsargiai judėjo ratu, kairėje rankoje laikydama palaidą tinklą, dešinėje — smūgiui iškeltą grakščią trišakę varlių ietį. Vasara sukdamasis sekė ją auksinėmis akimis, aukštai iškėlęs standžią, įsitempusią uodegą. Sekė nė akimirkai nenuleisdamas žvilgsnio…

— Hei! — riktelėjo mergina ir dūrė ietimi. Vilkas kryptelėjo kairėn ir šoko į priekį, kol ietis dar smigo pirmyn. Mira švystelėjo tinklą, jo klostės išsiskleidė prieš ją. Vasara pataikė tiesiai į jį ir su visu tinklu griuvo Mirai ant krūtinės, blokšdamas ją ant nugaros. Ietis ištrūko jai iš rankos ir vartydamasi nuskriejo į šalį. Drėgna žolė suminkštino smūgį, bet Mira vis tiek trumpam prarado kvapą. Vilkas liko gulėti ant jos.

— Pralaimėjai! — džiugiai klyktelėjo Branas.

— Ji laimėjo, — tarė jos brolis Džodženas. — Vasara supančiotas.

Branas matė, kad jis teisus. Urgzdamas ir blaškydamasis tinkle, mėgindamas ištrūkti, Vasara tik dar labiau įsipainiojo. Perkąsti to tinklo taip pat nepajėgė.

— Išleisk jį.

Juokdamasi Mira abiem rankomis apkabino įstrigusį vilką ir kartu su juo pasirito į šalį. Vasara gailiai kiauktelėjo, visomis keturiomis kojomis spardydamas varžančias virves. Mira atsiklaupė, vienur atmazgė kilpą, kitur timptelėjo kampą, truktelėjo dar kelias virvutes, ir staiga didvilkis jau šokinėjo laisvas.

— Vasara, pas mane, — išskėtė rankas Branas. — Žiūrėkite, — tarstelėjo jis viena akimirka anksčiau, negu vilkas atsitrenkė į jį. Branas čiupo jį ir laikė, kiek turėjo jėgų, o vilkas įsispyręs stengėsi nuvilkti jį per žolę. Jie susikibę raitėsi ir vartėsi, vienas urgzdamas ir amsėdamas, kitas kvatodamas. Galų gale Branas atsidūrė viršuje, o purve išsivoliojęs didvilkis — apačioje.

— Geras vilkas, — sunkiai alsuodamas pagyrė jis. Vasara lyžtelėjo jam ausį.

Mira papurtė galvą.

— Negi jis niekada neįniršta?

— Tik ne ant manęs. — Branas čiupo vilką už ausų, Vasara grėsmingai kaukštelėjo dantimis, bet aiškiai žaisdamas. — Kartais jis sudrasko man drabužius, bet niekada neįkanda.

— Nori pasakyti — neįkanda tau. Jeigu būčiau nepataikiusi mesti tinklo…

— Jis nebūtų tavęs sužeidęs. Žino, kad tu man patinki.

Visi kiti lordai ir riteriai, po derliaus šventės pabuvę dieną ar dvi, iškeliavo, o Ridai pasiliko ir susidraugavo su Branu. Džodženas buvo toks rimtas, kad senoji auklė vadino jį „mažuoju seneliu“, tuo tarpu Mira Branui priminė seserį Ariją. Ji nebijojo išsipurvinti, lakstė, pešėsi ir mėtė akmenis ne prasčiau už berniukus. Tiesa, už Ariją buvo vyresnė, beveik šešiolikos, jau suaugusi moteris. Abu jie buvo vyresni už Braną, nors devintoji jo vardo diena pagaliau atėjo ir praėjo; tačiau jie niekada su Branu nesielgė kaip su mažiuku.

— Geriau vietoj Valderių mūsų globotiniai būtumėt jūs.