Branas pradėjo kapanotis, mėgindamas pasiekti artimiausią medį. Stebėti, kaip jis raitosi ir velka savo kūną, buvo nemalonu, tačiau, Mirai žengus jam padėti, Branas pasipriešino:
— Ne, nekelk manęs.
Jis nevikriai stūmėsi, ritosi ir šliaužė atbulas, prisitraukdamas rankomis, kol galų gale nugara atsirėmė į aukštą uosį.
— Matai, juk sakiau tau.
Vasara padėjo galvą jam ant kelių.
— Dar nebuvau matęs, kad kas nors kautųsi tinklu, — tarė jis Mirai, kasydamas didvilkiui tarpuausį. — Šito tave išmokė kovų meistras?
— Mane išmokė tėvas. Pilkuosiuose Vandenyse riterių nėra. Nei ginklininkų, nei meisterių.
— O kas prižiūri jūsų varnus?
Mira nusišypsojo.
— Varnai neranda Pilkųjų Vandenų sargybos. Neranda ir priešai.
— Kodėl?
— Nes ji kilnojasi.
Iki šiol Branas nebuvo girdėjęs apie keičiančias vietą pilis. Jis pažvelgė į Mirą abejodamas, bet negalėjo suprasti — šaiposi ji ar ne.
— Norėčiau ją pamatyti. Kaip manai, ar jūsų lordas tėvas leistų man jus aplankyti, kai karas baigsis?
— Būtum labai laukiamas, prince. Ir tada, ir dabar.
— Dabar? — Branas visą gyvenimą nebuvo iškeliavęs iš Vinterfelo. Jis troško pamatyti tolimesnius kraštus. — Galėčiau paprašyti sero Rodriko, kai grįš.
Senasis riteris buvo išvykęs į rytus, nes reikėjo užgesinti ten kilusius vaidus. Viską pradėjo Ruzo Boltono Mergvaikis, kuris pagrobė ledi Hornvud, vos jai grįžus iš derliaus šventės, ir tą patį vakarą su ja susituokė, nors amžiumi tiko jai į sūnus. Tada lordas Manderlis užėmė jos pilį. Esą, kaip pats rašė, norėdamas apsaugoti Hornvudų valdas nuo Boltonų, tačiau seras Rodrikas ant jo niršo ne menkiau negu ant Mergvaikio.
— Galbūt seras Rodrikas leis man keliauti. Meisteris Luvinas nė už ką neleistų.
Sėdėdamas sukryžiuotomis kojomis po burtmedžiu, Džodženas Ridas rimtai žvelgė į jį.
— Būtų gerai, Branai, jeigu išvyktum iš Vinterfelo.
— Tikrai?
— Taip. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
— Mano brolis turi žaliaregystės dovaną, — tarė Mira. — Jis sapnuoja tai, ko niekada nebuvo, bet kartais jo sapnai išsipildo.
— Mira, ne kartais, — jiedu susižvalgė. Džodženo akys buvo liūdnos, Miros — atkaklios.
— Papasakok, kas įvyks ateityje, — susidomėjo Branas.
— Gerai, — atsiliepė Džodženas, — jeigu tu papasakosi savo sapnus.
Dievų giraitė nuščiuvo. Branas girdėjo, kaip šiurena medžių lapai, kaip toli, prie šiltų šaltinių, pūškuoja Hodoras. Pagalvojo apie auksinį vyrą ir triakę varną, prisiminė, kaip traška kaulai tarp dantų ir koks varį primenantis kraujo skonis.
— Aš nesapnuoju. Meisteris Luvinas duoda man migdančio gėrimo.
— Padeda?
— Kartais.
— Branai, visi Vinterfele žino, — įsiterpė Mira, — kad tu prabundi naktį išpiltas prakaito, šaukdamas. Moterys apie tai kalba prie šulinio, sargybiniai — savo kambaryje.
— Papasakok, kas tave taip gąsdina, — tarė Džodženas.
— Nenoriu. Vis tiek tai tik sapnai. Meisteris Luvinas sako, kad sapnai gali ką nors reikšti, o gali būti visai beprasmiai.
— Mano brolis sapnuoja kaip ir kiti berniukai, tokie sapnai gali ir nieko nereikšti, — tarė Mira. — Tačiau žalieji sapnai — kas kita.
Džodženo akys buvo samanų spalvos, ir kartais jam žiūrint atrodydavo, kad jis regi kažką kita. Kaip dabar.
— Sapnavau sparnuotą vilką, prikaustytą pilko akmens grandinėmis, — prabilo jis. — Tai buvo žalias sapnas, tad žinojau — jis tikras. Varna mėgino sukapoti grandines, bet akmuo buvo per daug kietas ir ji snapu pajėgė atskelti tik menkus trupinius.
— Ta varna turėjo tris akis?
Džodženas linktelėjo.
Vasara pakėlė galvą nuo Brano kelių ir tamsiai geltonomis akimis žvelgė į pelkių vaikį.
— Kai buvau visai mažas, vos nenumiriau nuo pilkosios karštinės. Štai tada ta varna mane ir aplankė.
— Pas mane ji atėjo po to, kai nukritau, — nesusiturėjo Branas. — Labai ilgai miegojau. Varna sakė, kad turiu skristi arba mirti, ir tada nubudau, tik buvau sulaužytas ir skristi nebegalėjau.
— Jei norėtum, galėtum, — pakėlusi tinklą, Mira išpurtė susiraizgiusius kampus ir ėmė jį dėstyti laisvomis klostėmis.
— Branai, sparnuotas vilkas esi tu, — pasakė Džodženas. — Kai tik atvykome, dar negalėjau suprasti, bet dabar tikrai žinau. Varna atsiuntė mus čionai, kad sutraukytume tavo grandines.
— O kur ta varna — Pilkuosiuose Vandenyse?
— Ne. Varna — šiaurėje.
— Prie Sienos?
Branas visada norėjo pamatyti Sieną. Dabar ten — jo pavainikis brolis Jonas, Nakties sargybos karys.
— Už Sienos, — Mira Rid pasikabino tinklą ant diržo. — Kai Džodženas papasakojo mūsų lordui tėvui ką sapnavęs, šis pasiuntė mus į Vinterfelą.
— O kaip galėčiau sutraukyti tas grandines, Džodženai? — paklausė Branas.
— Atmerk akį.
— Jos atmerktos. Negi nematai?
— Dvi atmerktos, — pastebėjo Džodženas. — Viena ir antra.
— Tik dvi ir turiu.
— Tris. Trečiąją davė varna, tačiau tu jos neatmerki, — jis turėjo įprotį kalbėti lėtai ir švelniai. — Dviem akimis matai mano veidą. Trimis gali matyti mano širdį. Dviem matai ana tą ąžuolą. Trimis gali matyti gilę, iš kurios tas ąžuolas išaugo, ir kelmą, kuriuo jis vieną dieną taps. Dviem akimis tavo žvilgsnis siekia tik iki sienų. Trimis žvelgsi į pietus iki pat Vasaros jūros ir į šiaurę tolyn už Sienos.
Vasara atsistojo.
— Man nereikia žiūrėti taip toli, — Branas nejaukiai nusišypsojo. — Pavargau nuo tų kalbų apie varnas. Pakalbėkime apie vilkus. Arba didžiuosius driežus. Mira, ar buvai kada jų sumedžiojusi? Pas mus jų nebūna.
Mira iš krūmų ištraukė savo trišakę ietį.
— Jie gyvena vandenyje. Nesrauniuose upeliuose, giliuose raistuose…
— Ar sapnavai didįjį driežą? — nutraukė ją Džodženas.
— Ne, — atsakė Branas, — juk sakiau, nebenoriu…
— O vilką sapnavai?
Jis jau pykdė Braną.
— Neprivalau tau pasakoti savo sapnų. Aš — princas. Vinterfelo Starkas.
— Ar tai buvo Vasara?
— Užsičiaupk.
— Tą vakarą po derliaus šventės sapnavai esąs Vasara dievų giraitėje, ar ne taip?
— Liaukis! — suriko Branas. Vasara atsliūkino prie burtmedžio ir iššiepė dantis.
Džodženas Ridas nieko nepaisė.
— Liesdamas Vasarą, pajutau tave jo viduje. Taip, kaip ir dabar tu esi jo viduje.
— Nieko tu negalėjai pajusti. Aš gulėjau lovoje. Miegojau.
— Buvai dievų giraitėje, visas pilkai apsitaisęs.
— Tai tiesiog buvo sunkus sapnas.
Džodženas atsistojo.
— Jaučiau tave. Jaučiau, kaip krinti. Ar šitai tave gąsdina — tas kritimas?
Kritimas, galvojo Branas, ir tas auksinis vyras, karalienės brolis, jis taip pat mane gąsdina, bet visų labiausiai kritimas. Balsu jis nieko nepasakė. Kaip būtų galėjęs? Nedrįso prisipažinti serui Rodrikui ar meisteriui Luvinui, tai negalėjo prasitarti ir Ridams. Jeigu apie tai nekalbės, gal viskas ir pasimirš. Prisiminti jis niekada nenorėjo. Ko gero, tai net ir nebūtų tikras prisiminimas.
— Branai, tu kiekvieną naktį krinti? — tyliai paklausė Džodženas.
Kažkur giliai Vasaros gerklėje pasigirdo duslus grėsmingas urzgimas, šį kartą jau visiškai rimtai. Jis nusėlino į priekį iššiepęs dantis, įniršio kupinomis akimis. Mira žengtelėjusi atsistojo tarp vilko ir brolio, laikydama rankoje ietį.