— Branai, sustabdyk jį.
— Džodženas jį pykdo.
Mira vėl išsitraukė savo tinklą.
— Branai, tai tavo pyktis, — tarė jos brolis. — Tavo baimė.
— Ne, aš ne vilkas.
Tačiau naktį jis staugė kartu su jais ir vilkiškuose sapnuose ragavo kraujo.
— Dalis tavęs — tai Vasara, o dalis Vasaros — tu. Juk pats šitai žinai, Branai.
Vasara puolė, bet Mira užstojo jam kelią ir atkišo trišakę ietį. Vilkas šoktelėjo į šalį, nusėlino iš kitos pusės. Mira vėl atsisuko.
— Branai, pasišauk jį.
— Vasara! — riktelėjo Branas. — Vasara, pas mane!
Jis pliaukštelėjo delnu sau per šlaunį. Ranką skaudžiai dilgtelėjo, bet negyva koja nieko nepajuto.
Didvilkis vėl puolė, ir Miros ietis vėl smigo priekin. Vasara atšoko, žengė žingsnį į šoną. Sušnarėjo krūmai, iš kitos burtmedžio pusės pasirodė juodas, grakštus, dantis iššiepęs žvėris. Kvapas buvo stiprus, ir brolis užuodė jo įniršį. Branas pajuto, kaip jam nugara perbėgo šiurpas. Mira stovėjo greta brolio, vilkai artinosi iš abiejų pusių.
— Branai, sustabyk juos.
— Negaliu!
— Džodženai, lipk į medį.
— Nebūtina. Šiandien ne ta diena, kai mirsiu.
— Greičiau! — suriko ji, ir brolis, kabindamasis už kamiene išraižyto veido, užsiropštė burtmedžiu ant šakos. Didvilkiai buvo jau čia pat. Mira metė žemėn ietį ir tinklą, tada pašokusi rankomis įsikibo į šaką virš galvos. Gauruočius kaukštelėjo žandikauliais jai ties kulkšnimis, bet ji prisitraukė ir užšoko ant šakos. Vasara atsitūpė ant užpakalinių kojų ir sustaugė, o Gaurašunis puolė dantimis tampyti ir purtyti tinklą.
Tik tada Branas prisiminė, kad jie ne vieni. Sudėjęs rankas piltuvėliu prie burnos, šūktelėjo:
— Hodorai! Hodorai!
Jam buvo iš tiesų baisu ir kažkodėl gėda.
— Hodoro jie nelies, — Branas patikino medyje tupinčius draugus.
Tik po valandėlės pasigirdo nesklandus niūniavimas. Hodoras atėjo pusnuogis, apsitaškęs purvu iš karštųjų šaltinių, tačiau Branas dar niekada taip nesidžiaugė jį pamatęs.
— Hodorai, padėk man, nuvyk vilkus. Nuvyk juos šalin.
Hodoras džiugiai ėmėsi šito darbo — puolė moti rankomis, trypti didžiulėmis pėdomis ir šūkauti: „Hodoras, Hodoras!“ — tai vienam, tai kitam vilkui. Pirmasis, dar kartą urgztelėjęs, į lapiją spruko Gauruočius. Likęs vienas, Vasara netrukus nurimo, grįžo pas Braną ir atsigulė greta jo.
Mira, vos tik nušokusi, tuoj pastvėrė savo ietį ir tinklą. Džodženas nenuleido akių nuo Vasaros.
— Mes būtinai dar pasikalbėsime, — pažadėjo jis Branui.
Aš juk nieko nedariau, čia tik vilkai. Jis nesuprato, ko jie taip pasiuto. Gal meisteris Luvinas elgiasi teisingai, laikydamas juos dievų giraitėje.
— Hodorai, — paliepė jis, — nunešk mane pas meisterį Luviną.
Branas labai mėgo meisterio bokštelį su varnų pastoge viršuje. Luvino kambariai visada stebino beviltiška netvarka, tačiau sujauktos knygos, ritiniai, buteliukai atrodė tokie pat pažįstami ir mieli, kaip nuplikęs meisterio viršugalvis ir plevėsuojančios pilkų plačių jo apdarų rankovės. Patiko Branui ir varnai.
Luviną jis rado tupintį ant aukštos kėdutės prie stalo ir rašantį. Išvykus serui Rodrikui, visi pilies reikalai užgriuvo meisterio pečius.
— Mano prince, — Hodorui įžengus, tarė jis, — iki pamokų dar daug laiko.
Kiekvieną popietę meisteris kelias valandas mokydavo Braną, Rikoną ir abu Valderius Frėjus.
— Hodorai, stovėk ramiai.
Branas abiem rankomis įsikibo į sieninę žvakidę ir, prisitraukdamas prie jos, išlindo iš krepšio. Šitaip pakabėjo ant rankų, kol Hodoras nunešė jį iki krėslo.
— Mira sako, kad jos brolis žaliaregis.
Meisteris Luvinas rašomąja plunksna pasikasė nosies šoną.
— Tikrai?
Branas linktelėjo.
— Kažkada pasakojote, kad žaliaregiai buvo miškavaikiai. Gerai atsimenu.
— Buvo tokių, kurie teigė turį šitą galią. Žaliaregiais jie vadino savo išminčius.
— Ar tai burtai?
— Jeigu nėra tinkamesnio žodžio, galima sakyti ir taip. Bet iš esmės tai buvo tiesiog kitokios žinios.
— Kokios?
Luvinas padėjo plunksną.
— Niekas iš tiesų nežino, Branai. Miškavaikių šiame pasaulyje seniai nebėra, su savimi jie išsinešė ir turėtą išmintį. Manoma, kad su jais kažkaip susiję medžių kamienuose išraižyti veidai. Pirmieji Žmonės tikėjo, kad žaliaregiai mato burtmedžių akimis. Todėl, kai tik pradėdavo su miškavaikiais karą, visada puldavo kirsti burtmedžius. Dar kalbama, esą žaliaregiams paklusdavo miško žvėrys ir paukščiai. Net ir žuvys. Ridų berniukas teigia turįs tokių galių?
— Ne, nemanau. Bet Mira sako, kad jis sapnuoja sapnus, kurie kartais išsipildo.
— Visiems mums kartais pasitaiko, kad sapnas išsipildo. Atsimeni, kaip sapnavai lordą tėvą kriptoje, nors dar nežinojome, kad jis nebegyvas?
— Šitai sapnavo ir Rikonas. Mums prisisapnavo tas pats sapnas.
— Gali, jei nori, tai vadinti žaliaregyste… bet nepamiršk ir tų dešimčių tūkstančių savo ir Rikono sapnų, kurie neišsipildė. Gal dar atsimeni, ką jums pasakojau apie grandinę, kurią ant kaklo nešioja kiekvienas meisteris?
Branas valandėlę mąstė stengdamasis prisiminti.
— Meisteris sau grandinę nukala Senmiesčio Citadelėje. Grandinė reiškia, kad jis prisiekia tarnauti, ji pagaminta iš skirtingų metalų, nes jis prisiekia tarnauti kraštui, o krašte — daugybė skirtingų žmonių. Kaskart ko nors išmokęs jis gauna dar vieną grandį. Geležinę — už išmanymą, kaip prižiūrėti varnus, sidabrinę — už gydymą, auksinę — už skaičiavimą. Visų neprisimenu.
Luvinas pakišo pirštą sau po apykakle ir po truputį ėmė sukti savo grandinę. Nors neaukšto ūgio, bet buvo storasprandis, tad grandinė laikėsi ant kaklo standžiai, bet vis dėlto kelis kartus trūktelėjęs jis apsuko ją visu ratu.
— Tai Valyrijos plienas, — tarė jis, kai priekyje atsidūrė tamsiai pilko metalo grandis. — Tokią grandį nešioja tik vienas iš šimto meisterių. Ji reiškia, kad mokiausi to, kas Citadelėje vadinama aukštesniosiomis paslaptimis — paprasčiau sakant, burtų. Be galo įdomus užsiėmimas, tačiau menkai pritaikomas, todėl tik vienas kitas meisteris gaišta šiam mokslui laiką. Bet visi, kurie gilinasi į aukštesniąsias paslaptis, ir patys anksčiau ar vėliau išmėgina burtus. Turiu prisipažinti, kad susigundžiau jais ir aš. Na, buvau tuo metu dar berniukas, o kuris berniukas slapta netrokšta atrasti savyje slaptų galių? Man pavyko ne daugiau negu tūkstančiams berniukų iki manęs ir po manęs. Gaila, tačiau burtai neveikia.
— Kartais veikia, — užginčijo Branas. — Tą sapną mačiau ir aš, ir Rikonas. O rytuose yra burtininkų ir žynių…
— Tiksliau, yra žmonių, kurie vadina save burtininkais ir žyniais, — tarė meisteris Luvinas. — Citadelėje turėjau draugą, kuris tau iš ausies galėjo ištraukti rožę, tačiau jis buvo ne didesnis burtininkas negu aš. Ak, žinoma, yra gausybė dalykų, kurių nesuprantame. Prabėga šimtai ir tūkstančiai metų, o kiek gyvenimo regi paprastas žmogus — vos kelias vasaras ir kelias žiemas? Žvelgiame į kalnus ir sakome, kad jie amžini, nes mums taip atrodo, bet laikui slenkant kalnai kyla ir smunka, upės keičia vagą, žvaigždės krinta iš dangaus, o didingus miestus praryja jūros gelmės. Regis, miršta net ir dievai. Viskas keičiasi. Galbūt kadaise burtai buvo galinga šio pasaulio jėga, bet tie laikai seniai praėjo. Tai, kas iš jų liko, tėra tik menkas dūmelis, besisklaidantis išblėsus didelio laužo liepsnai. Valyrija buvo paskutinė jo žarija, bet Valyrijos nebėra. Nebėra ir drakonų, milžinai išmirė, miškavaikiai užmiršti kartu su visa jų išmintimi. Tad, mano prince, turiu atsakyti tau — ne. Džodženas Ridas galbūt susapnuoja vieną ar kelis sapnus, kurie, jo nuomone, išsipildo, tačiau žaliaregystės gebėjimo jis neturi. Tokios galios neturi nė vienas gyvas žmogus.