Tą patį Branas pakartojo ir Mirai Rid, atėjusiai pas jį temstant, kai Branas sėdėjo prie lango stebėdamas, kaip pilyje žiebiasi žiburiai.
— Labai atsiprašau, kad taip nutiko su vilkais. Vasarai nederėjo pulti Džodženo, tačiau ir Džodženas neturėjo taip kalbėti apie mano sapnus. Varna melavo sakydama, esą galiu skraidyti, melavo ir tavo brolis.
— Bet ir tavo meisteris gali klysti.
— Ne, jis teisus. Jo patarimais remdavosi net mano tėvas.
— Aišku, jis jų išklausydavo, nė kiek tuo neabejoju. Tačiau galų gale nuspręsdavo pats. Branai, ar galėčiau papasakoti tau sapną, kurį Džodženas regėjo apie tave ir tavo įbrolius?
— Valderiai man — jokie įbroliai.
Mira tarsi nė negirdėjo tų žodžių.
— Tu sėdėjai prie vakarienės stalo, bet valgius nešė ne tarnas, o meisteris Luvinas. Jis atrėžė tau patį geriausią kepsnio gabalą — sultingos, dar su krauju mėsos ir taip gardžiai kvepiančios, kad visi aplinkui ėmė varvinti seilę. O Frėjams padavė senstelėjusios, papilkėjusios ir apdžiūvusios. Tačiau jie vakariene liko labiau patenkinti negu tu.
— Nesuprantu.
— Brolis sako, kad dar suprasi. O tada vėl pasikalbėsime.
Tą vakarą Branas net bijojo vakarieniauti, tačiau galų gale atsidūręs prie stalo prieš save pamatė pyragą su balandiena. Tą patį valgį gavo ir visi kiti, Valderiams paduotas maistas atrodė nė kiek ne prastesnis negu jo. Meisteris Luvinas teisus, tarė jis sau. Nieko bloga Vinterfele nenutiko, kad ir ką būtų sakęs Džodženas. Branas lengviau atsikvėpė… bet kartu šiek tiek nusivylė. Jeigu burtai veikia, gali atsitikti bet kas. Gali vaikštinėti vaiduokliai, prabilti medžiai, o luoši berniukai išaugti puikiais riteriais.
— Bet ne, — pratarė jis į tamsą balsu, gulėdamas savo lovoje, — burtų nėra, visa tai tik pasakos.
Ir jis niekada negalės nei vaikščioti, nei skristi, nei būti riteriu.
Tirionas
Nendrės jam badė basų kojų padus.
— Na, pusbrolis vizitui rado keistą laiką, — pasakė Tirionas užsimiegojusiam Podrikui Peinui, kuris, aišku, neabejojo gerokai gausiąs į kailį už tai, kad drįso jį budinti. — Įleisk jį į mano svetainę ir pasakyk, kad netrukus ateisiu.
Lauke buvo visiškai tamsu, matyt, gerokai po vidurnakčio. Gal Lanselis manė tokiu metu mane užklupsiąs mieguistą ir nesusigaudantį? — svarstė Tirionas. Ne, Lanselis apskritai nieko nemano, tai Sersėjos darbas. Bet seseriai teks nusivilti. Net ir atsigulęs jis iki paryčių ką nors veikdavo — skaitydavo mirguliuojančioje žvakės šviesoje, nagrinėdavo Veirio šnibždėtojų pranešimus, gilindavosi į Mažojo Piršto sąskaitų knygas, kol įskausdavo akys ir skaičių stulpeliai imdavo lietis.
Iš dubens, padėto šalia lovos, jis tekštelėjo sau ant veido drungno vandens ir neskubėdamas ilgokai patupėjo išvietėje, jausdamas, kaip vėsus nakties oras šaldo nuogą kūną. Seras Lanselis buvo šešiolikmetis ir kantrybe negarsėjo. Tegu palaukia, labiau susierzins belaukdamas. Sulaukęs malonios tuštumos viduriuose, Tirionas susisupo į naktinį apsiaustą ir pirštais pašiaušė skystus gelsvus plaukus, kad atrodytų ką tik atsikėlęs iš lovos.
Lanselis žingsniavo pirmyn atgal priešais išblėsusių pelenų pilną židinį, apsivilkęs iškarpytu raudono aksomo švarku su juodu šilku pamuštomis rankovėmis, ant diržo pasikabinęs brangakmeniais apsodintą durklą ir kalaviją paauksuotoje makštyje.
— Pusbroli, — pasveikino jį Tirionas, — taip retai pas mane lankaisi. Kuo nusipelniau tokio netikėto malonumo?
— Jos malonybė karalienė regentė atsiuntė mane, kad perduočiau jos įsakymą paleisti didįjį meisterį Paiselį. — Lanselis parodė tamsiai raudono pergamento juostą su Sersėjos antspaudu — į auksinį vašką įspaustu liūtu. — Štai jos raštas.
— Matau, — atsainiai mostelėjo ranka Tirionas. — Tikiuosi, mano sesuo ne per daug save vargina, juk ji ką tik smarkiai sirgo. Būtų gaila, jeigu liga vėl paūmėtų.
— Jos malonybė visiškai atsigavusi, — šaltai tarė Lanselis.
— Tavo žodžiai — tikra muzika mano ausims.
Nors man labiau tiktų kitokia melodija. Reikėjo tų miltelių jai duoti daugiau. Tirionas tikėjosi turėsiąs dar kelias dienas be Sersėjos kišimosi, tačiau per daug nenustebo, kad ji jau pasveiko. Juk galų gale ji — Džeimio sesuo dvynė. Jis pasistengė maloniai nusišypsoti.
— Podai, užkurk mums ugnį, nemėgstu tokio šalto oro. Išgersi taurę su manimi, Lanseli? Pastebiu, kad pašildytas vynas man padeda užmigti.
— Aš ir be vyno miegu puikiai, — pareiškė Lanselis. — Atvykau jos malonybės pavedimu, o ne gerti su jumis, Kipše.
Tapęs riteriu berniukas išdrąsėjo, pagalvojo Tirionas; pasipūtimo pridėjo ir jo apgailėtinas vaidmuo nužudant karalių Robertą.
— Vynas slepia savų pavojų, — nusišypsojo pildamas į taurę. — O dėl didžiojo meisterio Paiselio… jeigu mano sesuo taip juo rūpinasi, tai, mano manymu, galėjo ateiti pati. Vis dėlto ji siunčia tave. Kaip turėčiau tai suprasti?
— Supraskite kaip norite, bet kalinį privalote paleisti. Didysis meisteris — ištikimas karalienės regentės draugas, jos asmeniškai globojamas. — Lanselio lūpose šmėkštelėjo nežymi pašaipa; jam buvo smagu. — Jos malonybė niekada nepritars tokiam akibrokštui. Ji primena jums esanti Džofrio regentė.
— O aš — Džofrio ranka.
— Ranka tarnauja, — nerūpestingai pranešė jaunasis riteris. — Regentė valdo, kol karalius sulauks pilnametystės.
— Ko gero, jums vertėtų šitai užrašyti, kad geriau įsiminčiau, — ugnis židinyje jau linksmai spragsėjo. — Podai, gali eiti.
Tik Podui uždarius duris, Tirionas atsigręžė į Lanselį.
— Tikriausiai dar kažkas?
— Taip. Jos malonybė liepė pranešti, kad seras Džeislinas Baivoteris nepakluso karaliaus vardu duotam įsakymui.
Vadinasi, Sersėja jau liepė Baivoteriui paleisti Paiselį, tačiau gavo atkirtį.
— Štai kaip.
— Ji reikalauja, kad tas žmogus būtų tuoj pat nušalintas nuo pareigų ir suimtas už išdavystę. Įspėju…
Tirionas stumtelėjo taurę į šalį.
— Vaikine, neketinu klausyti jokių tavo įspėjimų.
— Sere, — šaltai prabilo Lanselis dėdamas ranką ant kalavijo rankenos, tikriausiai norėdamas priminti Tirionui nešiojąs ginklą. — Prašau neužsimiršti, kai šnekate su manimi, Kipše.
Be abejo, jis stengėsi, kad jo žodžiai skambėtų grėsmingai, tačiau viską gadino tie nevykę pūkeliai vietoj ūsų.
— Ak, kalaviją geriau palik ramybėje. Užteks man šūktelėti, į vidų įpuls Šiaga ir nudės tave. Kirviu, o ne vynmaišiu.
Lanselis išraudo; nejaugi jis buvo toks kvailas, kad įsivaizdavo, jog liks nepastebėta, kaip jis prisidėjo prie Roberto mirties.
— Aš — riteris…
— Turėjau progą pastebėti. Norėčiau žinoti, ar Sersėja pakėlė tave į riterius po to, kai pasiguldė į savo lovą, ar dar prieš tai.
Žalios Lanselio akys žybtelėjo — Tirionui kitokio prisipažinimo ir nereikėjo. Vadinasi, Veiris sakė tiesą. Na, bent jau niekas negali mano sesers kaltinti, kad ji nemyli savo šeimos.