— Ir ką gi, nebeturime ką sakyti? Kaip dabar su įspėjimais, sere?
— Jūs tučtuojau atsiimsite šiuos šlykščius kaltinimus arba…
— Na, prašyčiau. Ar kada pagalvojai, ką padarys Džofris, kai jam papasakosiu, kad nužudei jo tėvą, norėdamas sugulti su jo motina?
— Tai netiesa, viskas buvo kitaip, — persigandęs puolė prieštarauti Lanselis.
— Tikrai? O kaip, meldžiu pasakyti?
— Stipriojo vyno man davė karalienė! Jūsų paties tėvas lordas Taivinas, skirdamas mane karaliaus ginklanešiu, įsakė visur jai paklusti.
— Ar įsakė ją dar ir dulkinti? — Tik pažiūrėkite į jį. Mažesnio ūgio, veido bruožai ne tokie dailūs, plaukai smėlio, o ne aukso spalvos, bet vis dėlto… matyt, net ir prasta Džeimio kopija — geriau negu tuščia lova. — Manau, kad ne.
— Aš tikrai nenorėjau… tik dariau, kas man buvo liepiama, aš…
— …kankinausi nuo pirmos iki paskutinės akimirkos — ar norėtum, kad šituo patikėčiau? Aukšta padėtis dvare, riterystė, vakare prasiskečiančios mano sesers šlaunys — iš tiesų, visa tai tave nepaprastai iškamavo. — Tirionas sunkiai atsistojo. — Lauk čia. Jo malonybė būtinai norės šią žinią išgirsti.
Visas Lanselio pasipūtimas išgaravo akimirksniu. Jaunasis riteris krito ant kelių tarsi išsigandęs berniukas.
— Pasigailėkite, milorde, maldauju.
— Palik tai Džofriui. Jis mėgsta, kai žmonės karštai maldauja.
— Milorde, taip liepė jūsų sesuo, karalienė, kaip jūs ir sakėte, bet jo malonybė… jis niekada nesupras…
— Nejaugi norėtum, kad aš nuslėpčiau nuo karaliaus tiesą?
— Pasigailėkite mano tėvo! Aš išvyksiu iš miesto, tarsi niekada nieko nebūtų buvę. Baigsiu tuojau pat…
Žiūrint į jį, buvo sunku susitvardyti nesijuokus.
— Manau, kad ne.
Dabar vaikinas galutinai sutriko.
— Milorde?
— Teisingai išgirdai. Mano tėvas liepė tau paklusti mano seseriai? Puiku, klausyk jos. Laikykis kuo arčiau jos, būk jos patikėtinis, teik jai malonumų, kai tik ji pageidaus. Niekas nieko nesužinos… kol būsi man ištikimas. Noriu žinoti, ką Sersėja veikia. Kur ji eina, su kuo susitinka, apie ką kalba, kokius kuria planus. Viską. O tu juk man apie tai pasakysi, ar ne?
— Taip, milorde, — nė akimirkos nedvejojęs atsakė Lanselis. Tirionui tai patiko. — Būtinai. Prisiekiu jums. Vykdysiu visus jūsų paliepimus.
— Kelkis, — Tirionas pripylė antrą taurę ir atkišo jam. — Išgerkime už tai, kad suprantame vienas kitą. Užtikrinu, kad pilyje, kiek man žinoma, nėra nė vieno šerno. — Lanselis pakėlė taurę ir išgėrė, nors vis dar įsitempęs. — Nusišypsok, pusbroli. Mano sesuo — graži moteris, ir visa tai — karalystės labui. Ilgainiui galėtum gauti neprastos naudos sau. Riterystė — niekai. Jei būsi protingas, kada nors, gal ir greitai, padarysiu tave lordu. — Tirionas suko vyną savo taurėje. — Mums reikia, kad Sersėja visiškai tavimi pasikliautų. Grįžk ir pranešk, kad meldžiu jos atleidimo. Pasakyk, kad prigąsdinai mane, kad nenoriu pyktis, tad nuo šiol nieko nesiimsiu be jos pritarimo.
— Bet… ji reikalauja…
— Ak, atiduosiu jai Paiselį.
— Tikrai? — Lanselis apstulbo.
— Paleisiu jį rytoj rytą, — šyptelėjo Tirionas. — Galėčiau prisiekti, kad jam nė plaukas nuo galvos nenukrito, bet tai nevisiškai atitiktų tikrovę. Šiaip ar taip, jis laikosi neblogai, nors dėl jo sveikatos nesilažinčiau. Tamsieji požemiai — ne itin sveika vieta tokio amžiaus žmogui. Sersėja galės jį laikyti kaip kambarinį šuniuką ar išsiųsti prie Sienos, man nesvarbu, tačiau taryboje jo nebebus.
— O kaip su seru Džeislinu?
— Pasakyk seseriai, kad manai galįs jį nuo manęs nuvilioti, tik tam reikia daugiau laiko. Kol kas ji turėtų nusiraminti.
— Kaip įsakysite, — Lanselis baigė gerti vyną.
— Ir dar vienas dalykas. Kadangi karalius Robertas negyvas, būtų nei šis, nei tas, jeigu sielvartaujanti jo našlė staiga taptų pilvota.
— Milorde, aš… mes… karalienė man liepė ne… — Jo ausys tapo tamsiai raudonos kaip Lanisterių herbas. — Išlieju sėklą jai ant pilvo, milorde.
— Žavus pilviukas, nėmaž neabejoju. Laistyk jį kada tik nori, bet žiūrėk — niekur kitur savo rasos netaškyk. Daugiau sūnėnų man nereikia — ar aišku?
Seras Lanselis šaltai nusilenkė ir išėjo.
Tirionas leido sau valandėlę to berniuko pagailėti. Dar vienas kvailys, be to, silpnakinkis, tačiau jis nenusipelno, kad Sersėja ir aš su juo taip elgtumės. Gerai, kad lordas Kevanas turi dar du sūnus — šitas vargu ar išgyvens iki metų galo. Vos tik sužinotų, kad jis ją šnipinėja, Sersėja lieptų jį čia pat nugalabyti, o jeigu dėl kokios dievų malonės ji taip nepasielgtų, Lanselis būtų nebegyvas jau kitą dieną, kai į Karaliaus Uostą grįžtų Džeimis Lanisteris. Lieka neaišku tik, kas nutiks pirmiau — iš pavydo įnirtęs Džeimis sukapos jį į gabalus ar Sersėja paskubės nužudyti, kad Džeimis nieko nesužinotų. Savo sidabrinį Tirionas būtų statęs už Sersėją.
Jausdamasis sudirgęs, Tirionas žinojo šiąnakt nebeužmigsiąs. Bent jau ne čia. Už svetainės durų radęs krėsle snaudžiantį Podriką Peiną, čiupo jį už peties ir papurtė.
— Pašauk Broną, paskui bėk į arklides, tegu pabalnoja du arklius.
Užsimiegojęs ginklanešys žvelgė padūmavusiomis akimis.
— Arklius?
— Tai tokie dideli rudo plauko gyvuliai, mėgstantys obuolius. Neabejoju, kad esi juos matęs. Su keturiomis kojomis ir uodega! Bet pirma Bronas.
Samdinys netruko pasirodyti.
— Kas pridergė tau į lėkštę? — pasidomėjo jis.
— Sersėja, kaip visada. Tikriausiai manai, kad jau turėčiau būti pratęs prie to skonio, bet nesvarbu. Švelnioji sesutė, matyt, painioja mane su Nedu Starku.
— Kiek žinau, jis buvo aukštesnis.
— Jau ne, kai Džofas nurėžė jam galvą. Verčiau būtum apsirengęs šilčiau, naktis vėsoka.
— Kur nors keliausime?
— Kažin ar visi samdiniai tokie pat protingi?
Miesto gatvėse buvo pavojinga, bet su Bronu Tirionas jautėsi saugus. Sargyba atidarė šiaurinės sienos vartus, ir jie nujojo Juodųjų Šešėlių gatve iki Eigono kalvos papėdės, tada pasuko Kiaulių skersgatviu. Abipus jo uždarytų langinių eilėmis rikiavosi aukšti rąstų ir mūro namai, viršutiniais aukštais taip palinkę į gatvę, kad beveik glaudėsi vienas su kitu. Mėnulis, regis, sekė dviem vėlyviems raiteliams iš paskos, lyg žaisdamas slėpynių tarp kaminų. Niekur nebuvo nė gyvos dvasios, tik pasitaikė vieniša senė, už uodegos tempianti negyvą katiną. Ji baimingai pažvelgė lyg išsigandusi, kad jie gali atimti jos grobį, ir netardama nė žodžio nėrė į šešėlį.
Tirionas mąstė apie tuos, kurie anksčiau buvo karaliaus rankos ir nepajėgė atsispirti sesers klastoms. Kaipgi jie būtų pajėgę? Tokie vyrai… per daug garbingi šitam gyvenimui, per daug kilnūs šitam mėšlui, tokius kvaišas Sersėja kasdien kremta pusryčiams. Vienintelis būdas įveikti sesutę — žaisti taip, kaip žaidžia ji, o šito lordai Starkas ir Arinas niekada nesugebėjo. Nenuostabu, kad jie abu jau negyvi, o Tirionas Lanisteris jaučiasi gyvesnis negu bet kada. Trumpos jo kojos galbūt visus juokina derliaus šventėje, bet šituose šokiuose jis tikrai moka suktis.
Nepaisant vėlaus laiko, viešnamyje buvo pilna žmonių. Juos maloniai pasveikino Čataja ir palydėjo į bendrąjį kambarį. Bronas tuoj patraukė aukštyn su tamsiaake mergina iš Dorno, bet Alajaja buvo užsiėmusi.
— Ji labai apsidžiaugs išgirdusi, kad apsilankėte, — tarė Čataja. — Pasirūpinsiu, kad kambarys bokštelyje būtų jums paruoštas. Gal milordas, kol laukia, pageidautų taurės vyno?