— Mielai.
Vynas pasirodė labai prastas, palyginti su tais Arboro vynais, kurių Čataja siūlydavo anksčiau.
— Turite mums atleisti, milorde, — teisinosi Čataja, — pastaruoju metu gero vyno nerandu už jokius pinigus.
— Bijau, kad ne jūs viena.
Čataja valandėlę guodėsi jam, paskui atsiprašė ir nupleveno į šalį. Graži moteris, mąstė Tirionas žiūrėdamas jai pavymui. Kažin ar jam buvo pasitaikiusi kita tokia elegantiška ir ori kekšė. Nors, tiesą sakant, save ji laikė tarsi kokia žyne. Gal čia paslaptis ir glūdi. Svarbu ne tai, ką darome, svarbu, kodėl tai darome. Taip pagalvojus, jam tarsi tapo smagiau.
Iš kitų lankytojų daugelis šnairavo į jį. Kai jis paskutinį kartą buvo išsiruošęs į miestą, vienas vyras jį apspjovė… na, taikėsi apspjauti. Bet pataikė į Broną, tad ateityje dabar jam teks spjaudyti be dantų.
— Gal milordas liūdi nemylimas? — Densė užšoko jam ant kelių ir lūpomis brūkštelėjo ausį. — Galiu šitą ligą pagydyti.
Tirionas šypsodamasis papurtė galvą.
— Mieloji, tu tokia graži, kad man trūksta žodžių, tačiau jau esu pratęs prie Alajajos vaistų.
— Bet juk nesate bandęs manųjų. Milordas visada renkasi tik Jają. Ji puiki, bet aš dar geresnė. Negi nenorėtumėt pamėginti?
— Na, gal kitą kartą.
Tirionas neabejojo, kad Densei smarkumo nepristigtų. Ji buvo riestanosė, žvali ir lanksti, visa nusėta strazdanomis, o vešlūs raudoni plaukai tarsi liūto karčiai bangavo net žemiau juosmens. Tačiau mieste jo laukė Šaja.
Mergina kikendama kyštelėjo ranką jam tarp šlaunų ir per kelnes suspaudė jo daiktą.
— Man regis, jis nenori laukti kito karto, — garsiai paskelbė ji. — Jis mėgina ištrūkti laukan ir, atrodo, norėtų suskaičiuoti, kiek iš viso turiu strazdanų.
— Dense, — tarpduryje stovėjo Alajaja žalio perregimo šilko suknia, tamsi ir rami, — milordas atėjo aplankyti manęs.
Tirionas švelniai išsivadavo iš kitos merginos glėbio ir atsistojo. Densė, regis, neatlyžo.
— Iki kito karto, — priminė ji ir, įsikišusi į burną pirštą, ėmė čiulpti.
Vesdama jį laiptais į viršų, juodaodė mergina tarė:
— Vargšė Densė. Dar turi dvi savaites, kad įkalbėtų milordą ją pasirinkti. Kitaip savo juoduosius perlus turės atiduoti Marėjai.
Tą Marėją — santūrią, pablyškusią, gležną merginą — Tirionas buvo vieną ar du kartus matęs. Žalios akys, balta kaip porcelianas oda, ilgi sidabro atspalvio plaukai — nepaprastai graži, bet labai jau rimta.
— Būtų labai nemalonu, jei ta vargšelė dėl manęs netektų savo perlų.
— Tai kitą kartą veskitės ją aukštyn.
— Gal taip ir padarysiu.
Ji šyptelėjo:
— Manau, kad ne, milorde.
Ji teisi, pagalvojo Tirionas, nenusivesiu. Galbūt Šaja — tik šiaip kekšė, bet aš jai savaip ištikimas.
Bokštelio kambaryje, pravėręs spintos duris, jis smalsiai pažvelgė į Alajają.
— Ką tu veiki, kol manęs nebūna?
Mergina iškėlė rankas ir pasirąžė lyg grakšti juoda katė.
— Miegu. Kai pradėjote pas mus lankytis, milorde, kur kas geriau pailsiu. O Marėja moko mus skaityti, gal netrukus galėsiu leisti laiką su knyga.
— Miegas — puikus dalykas, — atsiliepė Tirionas, — o knygos — dar geresnis.
Jis pakštelėjo jai į skruostą ir nėrė žemyn į tunelį.
Sėdęs ant savojo keršio, Tirionas išgirdo kažkur virš stogų plevenantį muzikos aidą. Buvo malonu suvokti, kad žmonės, net ir kamuojami karo, kęsdami badą, dar kartais linksminasi. Pažįstami garsai tarsi išstūmė visas mintis, akimirksniu jam pasirodė, kad girdi Tišą dainuojant kaip kadaise, prieš pusę gyvenimo. Timptelėjęs vadeles sustojo paklausyti. Melodija atrodė klaidinga, žodžiai skambėjo taip toli, kad negalėjo jų pagauti. Matyt, ne ta daina, ir ko čia stebėtis? Jo nuostabioji nekaltoji Tiša buvo melas nuo pradžios iki pabaigos, kekšė, jo brolio Džeimio pasamdyta, kad padarytų jį vyru.
Dabar nuo Tišos išsivadavau, galvojo jis. Ji persekiojo mane pusę gyvenimo, bet dabar man jos nebereikia, kaip nereikia nei Alajajos, nei Densės, nei Marėjos, nei šimtų kitų, su kuriomis gulėjau per daugelį metų. Dabar turiu Šają. Šają.
Namo vartai buvo uždaryti ir tvirtai užremti. Tirionas beldė, kol tarkštelėjusi prasivėrė puošni bronzinė akutė.
— Tai aš.
Jį įleidęs žmogėnas buvo vienas dailesnių iš Veirio parinktųjų — galvažudys iš Bravoso su kiškio lūpa ir viena užkritusiu voku akimi. Tirionas nepageidavo, kad aplink Šają kasdien sukiotųsi jauni išvaizdūs sargybiniai.
— Suraskite man senų, bjaurių, randuotų, geriausia — su moterimis jau nepajėgių vyrų, — aiškino jis eunuchui. — Tokių, kurie mėgsta berniukus. O dar geriau — mėgstančių avis.
Avių mėgėjų Veiriui nepasitaikė, bet jis rado eunuchą smaugiką ir porą dvokiančių ibeniečių, be savo kirvių neįsivaizduojančių gyvenimo. Kiti samdiniai, vienas už kitą baisesni, būtų galėję papuošti bet kurį kalėjimą. Veiriui juos išrikiavus, Tirionas nusigandęs pamanė, kad to jau gal per daug, bet Šaja niekada nė vienu žodžiu nesiskundė. Ir ko gi jai skųstis? Ji nesiskundžia dėl manęs, o aš atgrasesnis už visus jos sargus, kartu sudėtus. Gal ji to bjaurumo nė nesuvokia.
Vis dėlto Tirionas būtų mieliau namui saugoti skyręs ką nors iš savo laukinių kalniečių — gal Čelos Juodaausius ar Mėnulio Brolius. Jų geležine ištikimybe ir garbe jis pasitikėjo kur kas labiau negu samdinių godumu. Tačiau tai buvo per daug pavojinga. Visas Karaliaus Uostas žinojo, kad tie laukiniai yra jo. Jeigu būtų atsiuntęs čia Juodaausius, netrukus mieste būtų pasklidusi žinia, kad karaliaus ranka turi sugulovę.
Vienas ibeniečių paėmė arklį.
— Pažadinai ją?
— Ne, milorde.
— Gerai.
Miegamajame ugnis nebedegė, iš jos liko tik kelios žarijos, tačiau kambaryje tebebuvo šilta. Šaja miegojo nuspardžiusi antklodes. Ji nuoga gulėjo tiesiai ant čiužinio, jauno kūno apvalumai švelniai ryškėjo vos žioruojančio židinio atšvaituose. Tirionas stovėjo tarpduryje negalėdamas nuo to vaizdo atitraukti akių. Jaunesnė už Marėją, saldesnė už Densę, gražesnė už Alajają — nieko man nereikia, tik jos. Kaip gali kekšė atrodyti tokia nekalta, tyra, miela, stebėjosi pats sau Tirionas.
Jis nenorėjo jos žadinti, tačiau susijaudino vien pažvelgęs. Paskubomis numetęs drabužius ant grindų, užsiropštė ant lovos, švelniai praskyrė jos kojas ir pabučiavo tarp šlaunų. Šaja per miegus kažką sumurmėjo. Jis vėl priglaudė lūpas, tada lyžtelėjo jos slaptą saldžiąją vietelę, paskui dar ir dar kartą, kol permirko ir jo barzda, ir jos plaukai. Jai tyliai sudejavus ir krūptelėjus, Tirionas užsigulė, įsibrovė jos vidun ir sprogo vos ne tą pačią akimirką.
Šaja gulėjo atsimerkusi. Ji nusišypsojo, paglostė jam galvą ir sušnibždėjo:
— Ką tik susapnavau nuostabų sapną, milorde.
Tirionas palietė lūpomis mažą standų jos spenelį ir padėjo galvą jai ant peties. Nesitraukė iš jos, būtų galėjęs likti šitaip amžinai.
— Tai ne sapnas, — patikino ją. Viskas tikra, mąstė jis, karai, klastos, didis kruvinas žaidimas, ir aš jo sūkuryje… aš, nykštukas, pabaisa, kurį visi niekino, iš kurio tyčiojosi, bet dabar viskas mano rankose — ir valdžia, ir miestas, ir šita mergina. Taip, esu šitam sutvertas, ir teatleidžia man dievai, bet man tai tikrai patinka…