O šitą moterį myliu. Be galo myliu.
Arija
Jei Harenas Juodasis ir buvo davęs kokius vardus savo pilies bokštams, jie seniai pasimiršo. Dabar žmonės kalbėjo apie Siaubo, Našlių, Raudų, Vaiduoklių bokštus ir apie Karaliaus Laužą. Arija miegodavo tamsiuose rūsiuose po Raudų bokštu, negilioje nišoje ant šiaudų. Turėjo vandens nusiprausti kada panorėjusi ir gabalėlį muilo. Dirbti buvo sunku, bet ne sunkiau, negu kasdien pėdinti daugelį mylių. Kiaunei nebereikėjo rinkti kirminų ir vabalų, kad pavalgytų, kaip anksčiau Ariui; ji kasdien gaudavo duonos, miežinės košės su morkų ir ropių gabalėliais, o kartą per porą savaičių — ir kąsnelį mėsos.
Pyragėlis maitinosi dar geriau; jis įsitaisė ten, kur buvo jo vieta, — virtuvėje, apvaliame mūriniame pastate su kupolu, visiškai atskirame pasaulyje. Arija valgydavo prie lentinio stalo rūsyje su Vyze ir kitais jo globotiniais, bet kartais ją siųsdavo atnešti visiems maisto, ir jai pavykdavo ištaikyti valandėlę pasišnekėti su Pyragėliu. Jis niekaip negalėjo įsidėmėti, kad dabar ji — Kiaunė, ir toliau vadino ją Ariu, nors ir žinojo, kad ji — mergaitė. Kartą mėgino jai įbrukti karšto obuolių pyrago, bet padarė taip negrabiai, kad viską matė du virėjai. Jie atėmė tą pyragą ir prikūlė jį dideliu mediniu samčiu.
Gendris dirbo kalvėje, Arija matydavo jį retai. Tų, su kuriais dirbo pati, ji nenorėjo nė vardų žinoti, nes jiems mirštant tada būdavo dar skaudžiau. Dauguma buvo vyresni ir ja nesidomėjo.
Harenholas buvo milžiniškas, didžioji jo dalis stovėjo apleista. Anksčiau tą pilį Tulių giminės vardu valdė ledi Vent, bet iš penkių bokštų naudojo tik dviejų bokštų apatinius trečdalius, visa kita buvo palikta irti. Dabar ji pabėgo, o nedidelis jos tarnų būrelis nepajėgė rūpintis visais tais riteriais, lordais ir aukštakilmiais belaisviais, kuriuos atsivedė lordas Taivinas, tad Lanisteriams teko ne tik šiaip ieškoti grobio bei maisto, bet ir gaudyti apylinkėse tarnus. Žmonės kalbėjo, esą lordas Taivinas ketina atgaivinti buvusią Harenholo šlovę ir, pasibaigus karui, čia įkurti savo naująją buveinę.
Vyzė siuntinėdavo Ariją su pranešimais, liepdavo nešioti vandenį, maistą, kartais patarnauti prie stalo Kareivinių menėje virš ginklinės, kur valgydavo kariai. Bet daugiausia jai tekdavo valyti kambarius. Apatiniame Raudų bokšto aukšte buvo sandėliai ir aruodai, virš jų per du aukštus gyveno įgula, tačiau toliau visi viršutiniai aukštai stovėjo tušti jau aštuoniasdešimt metų. Dabar lordas Taivinas įsakė juos sutvarkyti, kad vėl būtų tinkami gyventi. Reikėjo atgremžti grindis, nuplauti purvą nuo langų, išnešti sulaužytas kėdes ir sutrūnijusias lovas. Pačiame viršutiniame aukšte visur akis badė didžiulių šikšnosparnių lizdai — tuos paukščius Ventų giminė buvo pasirinkusi savo ženklu. Rūsiuose veisėsi pulkai žiurkių… ir, pasak kalbų, vaiduokliai, Hareno Juodojo ir jo sūnų dvasios.
Arijos galva, tai buvo kvaila. Harenas ir jo sūnūs mirė Karaliaus Laužo bokšte, todėl jis taip ir vadinosi, tai kodėl jie turėtų keliauti per kiemą jos persekioti? Raudų bokštas raudodavo tik pakilus vėjui iš šiaurės, tą garsą sukeldavo oras, pučiamas pro akmenyse nuo karščio atsiradusius plyšius. Jeigu Harenhole buvo kokių vaiduoklių, Arijai jie niekada nekėlė rūpesčių. O štai gyvųjų reikėjo bijoti — Vyzės, sero Gregorio Kligeino ir paties lordo Taivino Lanisterio, gyvenusio Karaliaus Laužo bokšte, kuris tebebuvo aukščiausias ir galingiausias iš visų, nors ir palinkęs nuo apsilydžiusių akmenų svorio, todėl priminė didžiulę pusiau ištirpusią juodą žvakę.
Arija vis pagalvodavo, kaip pasielgtų lordas Taivinas, jeigu ji žengtų artyn ir prisipažintų esanti Arija Stark, tačiau puikiai suvokė, kad jai niekada nepavyktų prieiti taip arti, jog galėtų su juo pasikalbėti. Be to, net jeigu ir pasikalbėtų, jis nė už ką nepatikėtų, o Vyzė paskui ją sumuštų iki kraujo.
Tuose rūsiuose Vyzė savaip buvo beveik toks pat baisus kaip seras Gregoris. Kalnas galabijo žmones lyg muses, bet dažniausiai, regis, nė nežinojo, kad tos musės zyzia čia pat. Vyzė visada žinojo, kad tu esi čia, žinojo, ką veiki, o kartais net ką galvoji. Puldavo mušti už menkiausią prasižengimą. Ir turėjo šunį — bjaurią dėmėtą kalę, kuri dvokė šlykščiau už bet kokį šunį Arijos gyvenime. Kartą ji matė, kaip Vyzė tą kalę užsiundė ant išvietes valančio berniuko, kuris kažkuo jį supykdė. Kalė išplėšė didelį gabalą jam iš blauzdos, o Vyzė tik juokėsi.
Jau po trijų dienų Vyzė pelnė garbingą vietą vakarinėje Arijos maldelėje.
— Vyzė, — pradėdavo šnibždėti ji, — Dunsenas, Čizvikas, Poliveris, Rafas Meilutis. Kutulis ir Skalikas, seras Gregoris, seras Eimoris, seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.
Jei būtų nors vieną pamiršusi, kaip vėliau būtų galėjusi jį rasti ir nužudyti?
Pakeliui į Harenholą Arija jautėsi lyg avis, bet pilyje virto pelyte. Įlindusi į šiurkščios vilnos suknelę, ji buvo pilka tarsi pelė; lyg pelė ji tūnodavo užkampiuose, plyšiuose, tamsiuose pilies užkaboriuose, stengdamasi nesipainioti galingiesiems po kojomis.
Kartais jai dingodavosi, kad tarp šių storų sienų pelės yra visi, net riteriai ir didieji lordai. Milžiniškoje pilyje net ir Gregoris Kligeinas atrodydavo nedidukas. Harenholo plotas tris kartus viršijo Vinterfelą, o pastatai buvo tokie didžiuliai, kad netiko net lyginti. Arklidėse tilpo tūkstantis žirgų, dievų giraitė plytėjo per dvi dešimtis akrų, virtuvė dydžiu lenkė Vinterfelo Didžiąją menę, o paties Harenholo didžioji salė, skambiai vadinama Šimto Židinių mene, nors jų turėjo tik trisdešimt su trupučiu (Arija du kartus mėgino juos suskaičiuoti, bet vieną kartą išėjo trisdešimt trys, kitą — trisdešimt penki), buvo tokia erdvi, kad lordas Taivinas būtų galėjęs ten surengti pokylį visai savo kariuomenei, bet jis taip niekada nedarė. Sienos, durys, menės, laiptai — viskas buvo tokio nežmoniško dydžio, kad Arija vis prisimindavo senosios auklės pasakas apie milžinus, gyvenusius už Sienos.
Lordai ir ledi niekada nepastebėdavo aplink kojas zujančios mažos pilkos pelytės, tad Arija nė nesistengdama išgirsdavo visokiausių paslapčių, pakakdavo tik dirbant atidžiau klausytis. Gražuolė Pija iš maisto sandėlio pasirodė esanti tikra kekšė, gulėjusi su kiekvienu pilyje atsidūrusiu riteriu. Kalėjimo viršininko žmona laukėsi vaiko, bet tikrasis tėvas buvo arba seras Alinas Stakspyras, arba dainininkas, vardu Vatas Baltadantis. Lordas Lefordas prie stalo pokštaudavo apie vaiduoklius, bet šalia lovos visada statydavo degančią žvakę. Sero Dunaverio ginklanešys Džodžas per miegus varydavo į lovą. Virėjai niekino serą Harį Sviftą ir prispjaudavo į kiekvieną jam skirtą lėkštę. Kartą Arija net nugirdo meisterio Totmuro tarnaitę pasakojant broliui apie kažkokį laišką, kuriame pasakyta, esą Džofris — visai ne teisėtas karalius, o tik pavainikis. Ta mergina šnibždėjo, kad lordas Taivinas liepęs tą laišką sudeginti ir daugiau apie tokią bjaurastį neužsiminti.
Dar Arija sužinojo, kad į kovą stojo karaliaus broliai Stanis ir Renlis.
— Dabar abu jie — karaliai, — sakė Vyzė. — Krašte daugiau karalių negu žiurkių pilies rūsiuose.
Net ir Lanisterių žmonės abejojo, ar Džofriui pavyks ilgiau išlaikyti Geležinį sostą.
— Nieko tas vaikis neturi, jokios kariuomenės, tik tuos auksinius apsiaustus, o valdo jį eunuchas, neūžauga ir moteriškė, — burbėjo kažkoks lordas, apsikabinęs vyno taurę. — Kokia iš jų bus nauda, kai ateis laikas kautis?
Daugelis nuolat šnekėdavo apie Beriką Dondarioną. Storas lankininkas kartą sakė, kad jį nužudė Kruvinieji Juokdariai, bet kiti tik pasišaipė iš jo.