— Lorčas tą vyrą nudėjo prie Srauniųjų Krioklių, o Kalnas jį nudobė net du kartus. Statau sidabrinį elnią, kad ir šį kartą jis vis dar gyvas.
Arija nesuprato, kas tie Kruvinieji Juokdariai, kol po poros savaičių į Harenholą atvyko būrys, už kurį keistesnio ji dar nebuvo mačiusi. Iškėlę vėliavą su juodu ožiu kruvinais ragais, pro vartus jojo vario spalvos žmonės, susipynę plaukus kaselėmis ir įsirišę į jas skambalėlių. Ietininkai ant juodai ir baltai dryžuotų arklių, lankininkai pudruotais skruostais, kresni plaukais apžėlę vyrai su gauruotais skydais, rudaodžiai žmonės plunksnomis apkaišytais apsiaustais, liesutis, žaliais ir rausvais keturkampiais išsimarginęs kvailys, kalavijais ginkluoti kariai neįtikėtinomis dvišakomis, žaliai, tamsiai raudonai ir sidabru dažytomis barzdomis, dar kitokie kariai su spalvotais randais ant skruostų, grakštus vyras septono apdaru, kitas — rimtas tarsi tėvas pilkais meisterio rūbais, o dar vienas — geibus žmogėnas odiniu apsiaustu, apkraštuotu ilgomis šviesių plaukų sruogomis.
Jų priešakyje jojo liesas tarsi lazda ir labai aukštas vyras pailgo, išsekusio veido, kurį dar paryškino juoda susivėlusi, nuo smailaus smakro iki pat juosmens nutįsusi barzda. Prie balno kabojo juodo plieno šalmas, vaizduojantis ožio galvą. Ant kaklo turėjo grandinę iš įvairaus dydžio skirtingų metalų monetų, o jo žirgas buvo vienas iš tų keistų juodai ir baltai dryžuotų padarų.
— Kiaune, nuo šitų laikykis atokiau, — įspėjo Vyzė pamatęs ją spoksant į vyrą su ožio šalmu. Kartu su Vyze sėdėjo du jo draugai girtuokliai, tarnaujantys kareiviais pas lordą Lefordą.
— Kas jie tokie? — paklausė Arija.
— Patarnautojai, mergyte, — nusijuokė vienas tų kareivių. — Ožkanagiai. Lordo Taivino Kruvinieji Juokdariai.
— Ei, vištagalvi, jeigu jai nudirs odą, tuos prakeiktus laiptus gremžti galėsi pats, — atsiliepė Vyzė. — Tai samdiniai, Kiaune. Patys save jie vadina Smarkiaisiais Vyrukais. Jiems girdint, kitaip ir nesakyk, nes jie tavęs nepagailės. Tas su ožio šalmu — jų kapitonas, lordas Vargas Houtas.
— Koks jis tau lordas, — įsiterpė antrasis kareivis. — Girdėjau serą Eimorį taip sakant. Paprasčiausias samdinys, tik daug mala liežuviu ir labai jau gerai apie save galvoja.
— Taigi, — sutiko Vyzė, — bet ji verčiau tegu vadina lordu, bus sveikesnė.
Arija dar kartą pažvelgė į Vargą Houtą. Kiekgi pabaisų turi lordas Taivinas?
Smarkieji Vyrukai apsistojo Našlių bokšte, tad Arijai jiems patarnauti nereikėjo. Ji tuo džiaugėsi. Tą patį vakarą, vos atvykę, tie samdiniai įsivėlė į peštynes su Lanisterių žmonėmis. Sero Hario Svifto ginklanešys krito nudurtas, du Kruvinieji Juokdariai buvo sužeisti. Kitą rytą lordas Taivinas juos abu pakorė prie vartų kartu su vienu lordo Lideno lankininku. Vyzė sakė, kad tas lankininkas viską ir pradėjęs, erzinęs samdinius dėl Beriko Dondariono. Kai pakaruoklių kojos liovėsi trūkčioti, Vargas Houtas ir seras Haris apsikabino, pasibučiavo ir, stebint lordui Taivinui, prisiekė vienas kitam amžiną draugystę. Arijai pasirodė kvaila, kad Vargas Houtas taip jausmingai seilėjasi, bet jai užteko proto nenusijuokti.
Kruvinieji Juokdariai Harenhole ilgai neužsibuvo, tačiau dar jiems neiškeliavus Arija vieną jų nugirdo sakant, kad Ruzo Boltono vedama šiauriečių kariuomenė užėmė raudonąją Trišakio brastą.
— Jeigu jis išdrįs persikelti, lordas Taivinas vėl jį sutriuškins kaip anksčiau prie Žaliosios Šakos, — kalbėjo Lanisterių lankininkas, tačiau kiti kareiviai jį suniekino.
— Boltonas nė už ką nesikels, kol Jaunasis Vilkas neatžygiuos iš Riverano su laukinių šiauriečių būriais ir visais savo vilkais.
Arija nemanė, kad brolis taip arti. Riveranas buvo kur kas arčiau negu Vinterfelas, nors ji nesusigaudė, kurioj pusėj nuo jų yra Harenholas. Galėčiau kaip nors sužinoti, tikrai galėčiau, jeigu tik pavyktų ištrūkti. Pagalvojus, kad galbūt vėl išvystų Robo veidą, Arijai teko prikąsti lūpą. Ir Joną norėčiau pamatyti, ir Braną su Rikonu, ir motiną. Net ir Sansą… pabučiuočiau ją ir kaip tikra ledi paprašyčiau man atleisti, jai tai patiktų.
Iš kalbų kieme ji sužinojo, kad Siaubo bokšto viršutiniuose kambariuose gyvena bent trys tuzinai belaisvių, sučiuptų per kažkurį mūšį prie Žaliosios Trišakio Šakos. Dauguma, pasižadėję, kad nemėgins bėgti, galėjo laisvai vaikštinėti po pilį. Jie prisiekė nebėgti, tarė sau Arija, bet padėti man išsigelbėti jiems neuždrausta.
Belaisviai valgydavo prie atskiro stalo Šimto Židinių menėje, pilyje jų sutikti galėjai dažnai. Keturi broliai kasdien mankštindavosi Apsilydžiusių Akmenų kieme, kaudamiesi ilgomis lazdomis ir mediniais skydais. Trys jų buvo Frėjai iš Perkėlos, ketvirtasis — jų pavainikis brolis. Tačiau pilyje jie ilgai negyveno; vieną rytą su taikos vėliava ir skrynute aukso atkeliavo dar du broliai ir išpirko juos iš nelaisvės. Visi šeši Frėjai iškeliavo kartu.
Bet už šiauriečius išpirkos siųsti niekas neskubėjo. Vienas storulis lordas, kaip pasakojo Pyragėlis, vis landžiodavo į virtuvę taikydamasis nustverti atliekamą kąsnelį. Jo ūsai buvo tokie vešlūs, kad burnos net nebuvo matyti; apsiaustą jis susegdavo sidabriniu, safyru papuoštu trišakiu. Jis buvo lordo Taivino belaisvis, tuo tarpu barzdotas nuožmaus žvilgsnio jaunuolis, mėgstantis vienišas vaikštinėti sienos viršuje ir turintis juodą, baltomis saulėmis išsiuvinėtą apsiaustą, priklausė kažkokiam pakelės riteriui, kuris ketino iš tokio belaisvio praturtėti. Sansa būtų tuojau pasakiusi, kas jis toks ir kuo vardu anas storulis, tačiau Arija niekada per daug nesidomėjo titulais ir ženklais. Vos septonė Mordeina prabildavo apie vienos ar kitos giminės istoriją, Arijos mintys nuklysdavo kažkur toli, ji užsisvajodavo ir tik nekantraudavo sulaukti pamokos galo.
Tačiau lordą Serviną ji atsiminė. Jo žemės driekėsi netoli nuo Vinterfelo, tad jis su sūnum Klėjum čia lankydavosi dažnai. Bet likimas lėmė, kad lordas Servinas buvo vienintelis belaisvis, kuris niekur nesirodydavo, tik gulėjo lovoje bokšto kambarėlyje, mat turėjo pasveikti po sužeidimo. Ištisomis dienomis Arija stengėsi sugalvoti, kaip prasmukti pro sargybinius prie durų ir susitikti su juo. Jeigu ją pažintų, garbė reikalautų padėti. Lordas, aišku, turi aukso, visi jie jo turi; galbūt jis sumokėtų kuriems nors lordo Taivino samdiniams, kad palydėtų ją į Riveraną. Tėvas visada sakydavo, kad dauguma samdinių išduotų bet ką, svarbu tik pasiūlyti jiems pakankamai aukso.
Bet netrukus vieną rytą Arija pastebėjo tris moteris — tyliąsias seseris pilkais apsiaustais su gobtuvais, jos į savo vežimą kėlė lavoną. Palaikai buvo užsiūti į ploniausio šilko įkapes, išsiuvinėtas kovos kirvio ženklais. Pasiteiravus, kas ten toks, vienas sargybinis Arijai pasakė, kad mirė lordas Servinas. Išgirdusi tuos žodžius, ji pasijuto tarsi gavusi spyrį į pilvą. Vis tiek jis man nebūtų padėjęs, mąstė ji žiūrėdama, kaip seserys stumia vežimą pro vartus. Jis net ir sau padėti nepajėgė, kvaila tu pele.
Paskui ji vėl šveitė grindis ir laiptus, lakstė su paliepimais ir klausėsi prie durų. Paaiškėjo, kad lordas Taivinas netrukus puls Riveraną. O gal suks į pietus, į Haigardeną, šito iš jo niekas nesitiki. Ne, jis privaląs ginti Karaliaus Uostą, nes didžiausia grėsmė — tai Stanis. Gregoris Kligeinas ir Vargas Houtas gavo užduotį sunaikinti Ruzą Boltoną ir ištraukti tą durklą lordui Taivinui iš nugaros. Į Lizdą plasnojo varnai: jis ketino vesti ledi Lisą Arin ir perimti savo valdžion Slėnį. Nupirko tūkstantį svarų sidabro, iš kurio turėjo būti kalami stebuklingi kalavijai Starko pabaisoms žudyti. Parašė laišką ledi Stark siūlydamas taiką, kad Karalžudys greičiau atgautų laisvę.