Nors varnai kasdien išskrisdavo ir parskrisdavo, pats lordas Taivinas beveik ištisomis dienomis leisdavo laiką užsidaręs su karo taryba. Retkarčiais Arija pastebėdavo jį, bet visada tik šmėkštelint tolumoje — kartą lordas Taivinas vaikštinėjo ant sienų lydimas trijų meisterių ir storojo belaisvio vešliais ūsais, kitą kartą jojo su savo lordais apžiūrėti stovyklos, bet dažniausiai jis stovėdavo dengtoje galerijoje ir pro arką žiūrėdavo, kaip apačioje, kieme, vyrai mankštinasi. Laikydavo rankas sudėjęs ant auksinės kalavijo buoželės. Žmonės kalbėjo, kad lordas Taivinas labiausiai mėgsta auksą; net jo naktipuodis būna pilnas aukso, anot vieno pašaipaus ginklanešio. Lordas Lanisteris pagal amžių atrodė tvirtas, šiurkščiomis auksinėmis žandenomis ir plika galva. Jo veidas Arijai kažkuo priminė tėvą, nors jie buvo visiškai nepanašūs. Jo veidas kaip tikro lordo, ir tiek, kalbėjo ji sau. Prisiminė girdėjusi, kaip motina sakė tėvui — dabar nutaisyk tikro lordo veidą ir sutvarkyk tą reikalą. Tėvas tik pasijuokė iš tokio patarimo. Kad lordas Taivinas iš ko nors juoktųsi, Arija visiškai negalėjo įsivaizduoti.
Vieną popietę, laukdama su kibiru eilės pasisemti iš šulinio vandens, ji išgirdo dejuojant rytinių vartų vyrius. Po pakeltomis grotomis neskubėdamas jojo vyrų būrys. Įžiūrėjusi per vado skydą ropojančią mantikorą, Arija giliai viduje pajuto dilgtelint neapykantą.
Dienos šviesoje seras Eimoris Lorčas neatrodė toks baugus, kaip liepsnojant deglams, bet savo mažomis akutėmis vis tiek priminė paršą. Viena moterų pasakė, kad jo vyrai, vaikydamiesi Beriką Dondarioną ir kapodami maištininkus, apjojo visą ežerą. Mes juk nebuvome maištininkai, galvojo Arija. Mes buvome Nakties sargyba, ji nestoja nė į vieną pusę. Tačiau paskui serą Eimorį jojo mažiau vyrų, negu Arija atsiminė, daugelis buvo sužeisti. Tegu jų žaizdos supūliuoja. Tegu jie visi numiršta.
Tada ji būrio gale pamatė tuos tris.
Rordžas buvo užsidėjęs juodą pusšalmį su plačiu nosies kyšuliu, tad beveik nebuvo matyti, kad jis neturi nosies. Greta jo Kandžius sunkiai lingavo ant arklio, kuris, regis, turėjo tuoj pat susmukti nuo jo svorio. Atrodė dar atgrasesnis dėl gausybės nuo nudegimų likusių, jau apgijusių pūslių.
Bet Džakenas Hagaras tebesišypsojo. Vilkėjo vis tais pačiais purvinais skarmalais, tačiau buvo spėjęs išsiplauti ir susišukuoti plaukus. Raudoni ir balti, tviskantys, jie krito bangomis iki pečių, ir Arija nugirdo kikenant susižavėjusias merginas.
Reikėjo palikti juos sudegti. Gendris taip ir sakė, verčiau būčiau jo paklausiusi. Jeigu nebūtų sviedusi jiems kirvio, visi būtų žuvę. Ji staiga nusigando, bet ta trijulė prajojo visiškai abejingai. Tik Džakenas Hagaras tarsi metė akį Arijos pusėn, jo žvilgsnis nuslydo tiesiai per ją. Neatpažino manęs, pagalvojo ji. Aris buvo mažas smarkus berniūkštis su kalaviju, o aš — tik pilka pelytė su kibiru.
Tą dieną ji iki pat vėlumos gremžė laiptus Raudų bokšte. Vakare jai delnai peršėjo ir kraujavo, o rankos taip įskaudo, kad tempiant kibirą į rūsį nesuvaldomai drebėjo. Jautėsi tokia pavargusi, kad nepajėgė net valgyti, todėl atsiprašė Vyzės ir, nuropojusi ant savo šiaudų, užmigo.
— Vyzė, — žiovaudama sušnibždėjo, — Dunsenas, Čizvikas, Poliveris, Rafas Meilutis. Kutulis ir Skalikas, Seras Gregoris, seras Eimoris, seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.
Galbūt prie šitos maldos vertėjo pridurti ir dar tris vardus, bet Arija buvo per daug pavargusi, kad dabar nuspręstų.
Arija sapnavo vilkus, kurie kaip pašėlę lėkė per girią, kai stipri ranka tarsi lygus šiltas akmuo, tvirtas ir neįveikiamas, užgulė jai burną. Ji tučtuojau pabudo raitydamasi ir priešindamasi.
— Mergaitė nieko nekalba, — prie pat ausies pasigirdo šnabždesys. — Mergaitė tyli užsičiaupusi, niekas negirdi, ir draugai gali slapčia pasikalbėti. Taip?
Arija besidaužančia širdimi sugebėjo vos vos linktelėti.
Džakenas Hagaras atitraukė ranką. Rūsyje buvo tamsu, nors į akį durk, jo veido ji nematė, nors jautė jį čia pat. Tačiau aiškiai užuodė: jo oda kvepėjo muilu ir švara, nuo plaukų sklido malonus aromatas.
— Berniukas virto mergaite, — sumurmėjo jis.
— Visada buvau mergaitė. Maniau, kad nepastebėjai manęs.
— Žmogus mato. Žmogus pažįsta.
Arija prisiminė jo nekenčianti.
— Išgąsdinai mane. Dabar esi vienas iš tų, geriau būčiau palikusi tave sudegti. Ką čia veiki? Eik šalin, kitaip pašauksiu Vyzę.
— Žmogus grąžina skolas. Žmogus skolingas tris.
— Tris?
— Raudonasis dievas turi gauti, kas jam priklauso, mieloji mergyte, už gyvybę galima sumokėti tik mirtimi. Šita mergaitė pasiėmė tris, kurie jam buvo skirti. Šita mergaitė turi jų vieton duoti kitus tris. Sakyk vardus, visa kita žmogus padarys pats.
Jis nori man padėti, staiga suvokė Arija, pajutusi svaiginančią vilties bangą.
— Palydėk mane į Riveraną, tai netoli nuo čia, jei pavogtume kelis arklius, būtų galima…
Džakenas prispaudė pirštą jai prie lūpų.
— Gausi iš manęs tris gyvybes. Nei daugiau, nei mažiau. Trys, ir būsime atsiskaitę. Tad mergaitė tegu pagalvoja, — jis švelniai palietė lūpomis jos plaukus. — Bet ne per ilgai.
Kai Arija pagaliau uždegė savo žvakigalį, aplinkui tvyrojo tik vos juntamas kvapas — silpnutis imbiero ir gvazdikėlių dvelksmas. Gretimoje įduboje moteris ant savo šiaudų kūlio apsivertė ant kito šono burbėdama, kad žvakė šviečia jai į akis. Arija tuoj pat užpūtė liepsnelę. Užsimerkusi išvydo prieš akis plūduriuojančius veidus. Džofris ir jo motina, Ilinas Peinas ir Merinas Trentas, ir Sandoras Kligeinas… tačiau jie visi — Karaliaus Uoste, už šimtų mylių nuo čia, o seras Gregoris pilyje praleido vos kelias dienas ir vėl patraukė į apylinkes, su savimi išsivesdamas ir Rafą, ir Čizviką, ir Kutulį. Bet seras Eimoris niekur neišvyko, o jo Arija nekentė beveik taip pat karštai. Iš tiesų? Arija nebuvo tikra. Na, bet Vyzė buvo nuolat šalia.
Kitą rytą pabudo neišsimiegojusi ir žiovaudama, tad Vyzė tuoj pat priminė apie save.
— Kiaune, — sumurkė jis, — kitą kartą pamatęs tave šitaip išsižiojusią, išrausiu tau liežuvį ir sušersiu savo kalei.
Suspaudęs pirštais, Vyzė nusuko jai ausį, kad būtų tikras, jog ji išgirdo, ir liepė vėl šveisti laiptus — vakare turį būti švarūs iki trečiojo aukšto.
Dirbdama Arija mąstė apie žmones, kuriems linkėjo mirties. Įsivaizdavo matanti jų veidus ant laiptelių ir dar smarkiau gremžė, stengdamasi juos nutrinti. Starkai kariavo su Lanisteriais, o ji — iš Starkų, todėl turėtų nužudyti kuo daugiau Lanisterių, taip kare įprasta. Bet Arija nežinojo, ar galima pasitikėti Džakenu. Turėčiau juos nužudyti pati. Jos tėvas, pasmerkęs kokį žmogų myriop, visada pats atlikdavo tą darbą Ledu, savo didžiuoju kalaviju.
— Jeigu atimi žmogui gyvybę, privalai pažvelgti jam į veidą ir išklausyti jo paskutinius žodžius, — kartą ji girdėjo tėvą sakant Robui ir Jonui.
Rytojaus dieną, o paskui ir kitą dieną Arija vengė Džakeno Hagaro. Tai nebuvo sunku. Ji tokia mažutė, o Harenholas toks didelis, jame — daugybė vietų, tinkamų pelytei slapstytis.
O paskui anksčiau negu tikėtasi grįžo seras Gregoris, šį kartą vietoj būrio belaisvių varydamas ožkų bandą. Žmonės kalbėjo, kad per vieną naktinį Beriko Dondariono antpuolį jis neteko keturių vyrų, bet Arijos nekenčiamieji grįžo sveiki ir įsitaisė Raudų bokšte, antrame aukšte. Vyzė rūpinosi, kad jie nepristigtų gerti.