— Šitie visada būna baisiai ištroškę, — niurnėjo jis. — Kiaune, užlipk viršun ir paklausk, ar reikia jiems taisyti kokius drabužius. Atsiųsiu moterų, kurios tuo pasirūpins.
Arija užbėgo pačios gerai nušveistais laiptais. Jai įžengus niekas nekreipė nė menkiausio dėmesio. Čizvikas sėdėjo prie ugnies su alaus ragu rankoje ir pasakojo vieną savo juokingų istorijų. Įsiterpti Arija nedrįso, nenorėdama vėl vaikščioti prakirsta lūpa.
— Tai nutiko po Rankos turnyro, dar iki karo, — kalbėjo Čizvikas. — Keliavome atgal į vakarus, septyniese su seru Gregoriu. Be manęs, dar buvo Rafas ir jaunasis Džosas Stilvudas, turnyre jis serui tarnavo ginklanešiu. Na, pasiekėme tą prasmirdusią upę, vanduo po lietaus pakilęs. Nėra kaip keltis į kitą krantą, lieka ilsėtis. Seras prikelia tenykštį aludarį ir liepia jam žiūrėti, kad mūsų ragai būtų pilni, kol vanduo nuslūgs. Reikėjo matyti to žmogėno kiaulės akis, kaip jos sutvisko išvydusios sidabrą. Taigi tempia jis mums alų, neša kartu su dukterimi, prastas ten buvo gėralas, visai skystas, rudas šlapimas, ir tiek, nė kiek nemušė į galvą nei man, nei juo labiau serui. O tas aludaris visą laiką nesiliauja kartojęs, kaip jis džiaugiasi mūsų sulaukęs, mat dėl to lietaus žmonių beveik nėra. Tikras kvailys, niekaip neužsičiaupia, nors seras nesako nė žodžio, tik mąsto apie tą Žiedelių riterį ir jo kiaulystes. Lūpos kietai sučiauptos, paniuręs, tai mes su vaikinais suprantame, stengiamės tyliau, bet tas aludaris vis pliurpia, net klausinėja, kaip milordui sekėsi turnyre. Seras tik dėbtelėjo į jį šitaip, — Čizvikas sukikeno, sriūbtelėjo alaus ir atgalia ranka nusišluostė putas. — Tuo tarpu ta jo duktė vis nešioja, pilsto, storuliukė tokia, gal kokių aštuoniolikos…
— Jau greičiau trylikos, — nutęsė Rafas Meilutis.
— Na, gal ir taip, nebuvo ten į ką labai žiūrėti, bet Egonas jau įgėręs bando pačiupinėti, gal ir aš kartais čiuptelėjau, o Rafas ir sako jaunajam Stilvudui — tempkis tą mergą aukštyn, tapk pagaliau vyru, taigi drąsina tą vaikiną. Galų gale Džosas kyšteli ranką jai po sijonu, ta kad suspiegs, išmeta ąsotį ir sprunka į virtuvę. Na, tuo gal viskas ir būtų pasibaigę, bet spėkite, ką tas senas kvailys daro — eina pas serą ir prašo, kad lieptų mums nebelįsti prie jo mergaitės, juk seras esąs pateptasis riteris ir panašiai. Seras Gregoris nekreipė dėmesio, kuo mes ten užsiimame, bet dabar jau pakėlė akis, žinai, koks būna jo žvilgsnis, ir liepia atvesti tą mergą. Taigi seniui tenka traukti ją iš virtuvės, bet nėra ko skųstis, pats dėl visko kaltas. Seras nužvelgia ją ir sako: „Tai čia ta kekšė, kuria taip rūpiniesi?“, o tas kuoktelėjęs senas kvailys Gregoriui pareiškia: „Mano Laina — visai ne kekšė, sere.“ Seras nė nemirkteli, tik sako: „Klysti, seni“, švysteli jam dar vieną sidabrinį, nuplėšia mergai suknelę ir paima ją čia pat ant stalo tėtušio akyse, besiblaškančią, spurdančią tarsi koks triušis ir klykiančią visa gerkle. Žvilgtelėjau tam seniui į veidą, tai užsikvatojau taip, kad alus per nosį trykšti pradėjo. Visą tą šurmulį išgirdęs, iš rūsio atlėkė vaikinukas, matyt, koks sūnus, tai Rafui teko bakstelti jam durklu į pilvą. Seras tuo metu jau baigė, grįžo prie savo alaus, paliko mums visiems padirbėti. Tobotas, žinote, kaip jis mėgsta, tuoj apvertė ją ant pilvo ir varo iš kito galo. Kai atėjo mano eilė, mergelė jau buvo nurimusi, gal pagaliau nusprendė, kad jai patinka, nors, tiesą sakant, man būt buvę net smagiau, jei būtų šiek tiek pasispardžiusi. Bet geriausia — pabaiga… kai viskas jau buvo atlikta, seras tam seniui ir sako — atiduok grąžą. Neverta, sako, tavo merga sidabrinio… ir ką jūs manote, po galais, tas seniokas jau velka pilną saują variokų, maldauja milordo atleidimo ir dėkoja už apsilankymą!
Vyrai griausmingai nusikvatojo, o Čizvikas — garsiausiai iš visų. Jis taip juokėsi iš savo paties pasakojimo, kad sau į nušiurusią juodą barzdą iš nosies pritaškė snarglių. Arija stovėjo laiptų šešėlyje ir stebėjo jį. Netarusi nė žodžio ji nusėlino atgal į savo rūsį. Vyzė, sužinojęs, kad ji taip ir nepaklausė apie drabužius, nutraukė jai kelnes ir mušė lazda, kol per šlaunis pradėjo varvėti kraujas, bet Arija užsimerkė ir mintyse kartojo visus iš Sirijaus išmoktus žodžius, tad beveik nieko nejuto.
Po dviejų dienų Vyzė pasiuntė ją į Kareivinių menę patarnauti prie stalo. Vaikštinėdama su ąsočiu rankoje ir pilstydama vyną, Arija kitapus perėjimo pastebėjo prie lėkštės parimusį Džakeną Hagarą. Prikandusi lūpą, ji atsargiai apsidairė, ar kur nors netoliese nesisukioja Vyzė. Baimė kerta giliau už kalaviją, tarė ji sau.
Žengė vieną žingsnelį, paskui kitą, kaskart pasijusdama vis drąsesnė, jau nebe maža pelytė. Iš lėto slinko palei suolą, pildama vyną į taures. Smarkiai apgirtęs Rordžas sėdėjo Džakeno dešinėje, bet jos nepastebėjo. Arija pasilenkė kuo arčiau ir sušnibždėjo Džakenui į ausį:
— Čizvikas.
Loratietis niekuo neišsidavė ką nors išgirdęs.
Kai ąsotis ištuštėjo, Arija nuskubėjo žemyn į rūsį įsipilti vyno iš statinės ir tuoj pat grįžo prie stalo. Tuo tarpu niekas ten iš troškulio nenumirė, valgytojai nė nepastebėjo, kad ji buvo valandėlei dingusi.
Rytojaus dieną nieko nenutiko, ramiai praėjo ir dar viena diena, bet trečią dieną, nuėjusi su Vyze į virtuvę parsinešti maisto, ji išgirdo, kaip Vyzė pasakė vienai virėjai:
— Vienas Kalno vyrų šiąnakt nukrito nuo sienos ir nusisuko savo kvailą sprandą.
— Girtas? — pasidomėjo moteris.
— Ne daugiau negu visada. Kai kas kalba, esą jį nuo sienos nustūmė Hareno šmėkla. — Vyzė prunkštelėjo parodydamas, ką mano apie tokias šnekas.
Tai ne Harenas, norėjo šūktelti Arija, tai aš. Šnibžtelėjusi ji nužudė Čizviką ir nužudys dar du. Aš esu Harenholo šmėkla, mąstė ji. Tą vakarą neapykantai liko vienu vardu mažiau.
Ketlina
Susitikimas turėjo įvykti vešlioje pievoje, kur tarp žolių pūpsojo blyškiai pilki grybai ir ką tik nukirstų medžių kelmai.
— Atvykome pirmieji, miledi, — tarė Halis Molenas, kai jie sustojo tarp baltuojančių strampų, vieniši dviejų kariuomenių apsuptyje. Ant jo laikomos ieties galo pliaukšėdama plevėsavo Starkų giminės vėliava su didvilkiu. Iš čia jūros nebuvo matyti, tačiau Ketlina jautė, kad ji visai netoli. Jos artumą liudijo sūrūs rytų vėjo gūsiai.
Medžius katapultoms ir apsiausties bokštams nukirto Stanio Barateono kareiviai. Ketlina susimąstė, kiek laiko augo šita giria, ar buvo joje poilsio sustojęs Nedas, kai vedė kariuomenę į pietus pralaužti paskutinės Vėtrų Gūžtos apgulties. Tą dieną jis laimėjo didžią pergalę, ypač nuostabią tuo, kad buvo pasiekta be kraujo.
Dievai, suteikite man malonę atlikti tą patį, meldėsi Ketlina. Jos žmonės manė, kad net atvykti čionai buvo beprotybė.
— Tai ne mūsų kova, miledi, — aiškino seras Vendelis Manderlis. — Esu tikras, karalius nepageidautų, kad jo motina statytų save į tokį pavojų.
— Visi esame pavojuje, — gal pernelyg aštriai atšovė jam Ketlina. — Nejaugi manote, sere, kad trokštu čia būti? — Mano vieta Riverane greta mirštančio tėvo, Vinterfele greta sūnų. — Robas pasiuntė mane į pietus kalbėti jo vardu, tad jo vardu ir kalbėsiu.
Ketlina žinojo, kad rasti būdą šitiems broliams sutaikyti bus anaiptol nelengva, tačiau dėl krašto gerovės reikėjo išmėginti viską.
Tolumoje, už įmirkusių nuo lietaus laukų ir uolėtų keterų, ji matė didžią Vėtrų Gūžtos tvirtovę, įsirėžusią į dangų ant neregimos jūros kranto. Po tuo galingu blyškiai pilko akmens kalnu jį apsupusi lordo Stanio Barateono kariuomenė atrodė maža ir menkutė, tarsi pelyčių būrys su vėliavomis.