Giesmėse buvo pasakojama, kad Vėtrų Gūžtą senovėje pastatė Diuranas, pirmasis Vėtrų karalius, laimėjęs gražiosios Elenėjos, jūrų dievo dukters ir vėjo deivės, meilę. Jų vestuvių naktį Elenėja savo mergystę paaukojo mirtingojo meilei ir šitaip nulėmė sau mirtingosios likimą, o sielvarto prislėgti jos tėvai visą rūstybę nukreipė į Diurano tvirtovę ir pasiuntė vėjus ir bangas jos daužyti. Jo brolius, draugus, vestuvių svečius sutraiškė griūvančios sienos, kitus vandens srautai nubloškė į jūrą, bet Elenėja apglėbė Diuraną, ir šis liko sveikas. Kai pagaliau išaušo diena, Diuranas paskelbė dievams karą ir prisiekė viską vėl atstatysiąs.
Jis surentė dar penkias tvirtoves, kiekvieną vis didesnę ir stipresnę už anksčiau stovėjusią, tačiau kaskart atūždavo per Laivadūžių įlanką vėtros, stumdamos vandenis tartum sieną, ir jo akyse viskas subyrėdavo į gabalus. Lordai meldė Diuraną verčiau statyti pilį toliau sausumoje, šventikai aiškino, kad jis turįs palenkti dievus į savo pusę ir grąžinti Elenėją jūrai. Net ir prastuomenė maldavo karalių nusileisti. Šis nė už ką nesutiko. Ir pastatė septintąją pilį, didžiausią iš visų. Kalbėta, esą jam talkino miškavaikiai, burtais tašę uolų luitus; kiti sakė, kad patarimų, kur ir kaip statyti, Diuranas gaudavo iš mažo berniuko, kuris išaugęs tapo Branu Statytoju. Sakmės pasakojo skirtingai, bet pabaiga visų buvo ta pati. Nors įtūžę dievai metė prieš tvirtovę vieną audrą po kitos, septintoji pilis stūksojo išdidi, ir Diuranas Dievskriaudys su gražiąja Elenėja gyveno ten iki savo dienų galo.
Dievai nieko neužmiršta, tad nirtulingos vėtros ir toliau nesiliovė slinkusios nuo Siaurosios jūros. Tačiau Vėtrų Gūžta, skirtingai nuo kitų pilių, laikėsi šimtus ir tūkstančius metų. Jos didinga išorinė siena kilo į šimto pėdų aukštį, to mūro neardė jokie vartai ar šaudymo angos: jis buvo visur lygus, užapvalintas, dailiai besisukantis, akmenys suleisti taip gudriai, kad niekur neliko nė menkiausio kampo, plyšelio ar užkaborio vėjui įsisukti. Žmonės kalbėjo, kad siauriausioje vietoje ta siena turėjo keturiasdešimt pėdų storio, o jūros pusėje — net aštuoniasdešimt, ir buvo sudėta iš dviejų akmenų sluoksnių, tarp kurių pripilta smėlio ir skaldos. Tokia galinga užtvara nuo vėjų ir bangų patikimai gynė vidinius kiemus, virtuves, arklides. Bokštas pilyje stovėjo tik vienas, milžiniškas, apvalus, iš jūros pusės be langų, toks didžiulis, kad jame nesunkiai tilpo ir sandėliai, ir kareivinės, ir lordo būstas. Jo stogą tarsi karūna puošė galinga dantyta viršūnė, iš toli atrodanti lyg dygliuotas kumštis ant aukštyn iškeltos rankos.
— Miledi, — šūktelėjo Halis Molenas. Nuo nedidelės tvarkingos stovyklos pilies sienos papėdėje atsiskyrė du raiteliai, kurie neskubėdami jojo Ketlinos būrelio pusėn. — Tai tikriausiai karalius Stanis.
— Žinoma, — Ketlina jau žvelgė į artėjančius karius. Tikrai turėtų būti Stanis, bet vėliava — ne Barateonų. Ji švietė ryškiai geltona spalva, o ne sodriu Renlio auksu, ženklas ant jos buvo raudonas, nors pavidalo atpažinti Ketlina dar negalėjo.
Renlis turėjo pasirodyti paskutinis. Jai išjojant taip ir sakė. Liepė balnoti jo žirgą tik tada, kai brolis bus gerokai nujojęs iki susitikimo vietos. Atvykęs anksčiau turi laukti kitų, o Renlis laukti neketino. Čia toks karalių žaidimas, tarė sau Ketlina. Na, ji pati — ne karalienė, tad žaisti neprivalėjo. Buvo pratusi laukti.
Staniui artinantis, ji pamatė, kad jis dėvi raudonojo aukso karūną su liepsnų pavidalo smaigaliais. Buvo užsijuosęs granatais ir geltonaisiais topazais nusagstytą diržą, jo kalavijo rankeną puošė didelis ketvirtainiškas rubinas. Šiaip vilkėjo paprastai: metalu nusagstyta odinė liemenė ant dygsniuoto dubleto, gerokai padėvėti batai, rudos šiurkščios vilnos kelnės. Jo geltona kaip saulė vėliava vaizdavo oranžinių liepsnų supamą raudoną širdį. Taip, ten buvo ir elnias su karūna… gerokai susitraukęs širdies vidury. Dar keisčiau atrodė jo vėliavininkas — visa raudonai apsitaisiusi moteris, slepianti veidą po ilgu raudono apsiausto gobtuvu. Raudonoji žynė, nusistebėjusi pagalvojo Ketlina. Šitas tikėjimas turėjo daug sekėjų ir galios laisvuosiuose miestuose ir tolimose rytų žemėse, bet Septyniose Karalystėse tokių nebuvo gausu.
— Ledi Stark, — prijojęs šaltai, bet mandagiai pasisveikino Stanis Barateonas. Jis linktelėjo galva, regis, dar labiau nuplikusia negu anksčiau.
— Lorde Stani, — atsiliepė Ketlina.
Po trumpai kirpta barzda kietai susispaudė jo stambūs žandikauliai, bet jis nepuolė kabinėtis dėl titulų. Ketlina mintyse jam už tai padėkojo.
— Nemaniau rasiąs jus Vėtrų Gūžtoje.
— Ir aš nemaniau čia atsidursianti.
Jo giliai įdubusios akys smigo į ją be gailesčio. Tas vyras nebuvo sutvertas mandagiems pašnekesiams.
— Apgailestauju dėl jūsų lordo vyro mirties, — tarė jis, — nors Edardas Starkas man niekada nebuvo draugas.
— Jis niekada nebuvo jūsų priešas, milorde. Kai lordai Tairelis ir Redvainas marindami badu laikė jus it kalinį šioje pilyje, ne kas kitas, o Edardas Starkas pralaužė apsiaustį.
— Mano brolio įsakymu, o ne iš meilės man, — atšovė Stanis. — Neneigsiu, lordas Edardas atliko savo pareigą. O ar aš jos neatlikau? Roberto ranka turėjau tapti aš.
— Toks buvo jūsų brolio noras. Nedas niekada šių pareigų netroško.
— Tačiau priėmė jas. Nors turėjo būti skirtos man. Vis dėlto duodu jums žodį, tas nužudymas susilauks atpildo.
Kaip jie mėgsta žadėti galvas, tie vyrai, besirengiantys būti karaliais.
— Tą patį man žadėjo ir jūsų brolis. Tačiau, tiesą sakant, verčiau susigrąžinčiau dukteris, o atpildas tegu lieka dievams. Sersėja tebelaiko mano Sansą, o apie Ariją nėra jokios žinios nuo tos dienos, kai mirė Robertas.
— Jeigu, man užėmus miestą, rasime jūsų vaikus, jie bus jums nusiųsti.
Gyvi ar mirę, — atrodė, taip skambėjo jo žodžiai.
— O kada tai nutiks, lorde Stani? Karaliaus Uostas visai netoli nuo jūsiškės Drakono Uolos, bet štai sutinku jus čia.
— Kalbate atvirai, ledi Stark. Puiku, taip pat atvirai jums ir atsakysiu. Miestui paimti man reikia tų pietų lordų jėgų, kurias matau kitapus lauko. Privalau jas atimti.
— Žmonės paklūsta savo nuožiūra, milorde. Tie lordai prisiekę ištikimybę Robertui ir Barateonų giminei. Jeigu jūs ir jūsų brolis pamirštų savo kivirčą…
— Su Renliu man nėra ko kivirčytis, jeigu jis deramai laikytųsi pareigos. Esu vyresnis brolis ir jo karalius. Reikalauju tik to, kas man teisėtai priklauso. Iš Renlio privalau sulaukti paklusnumo ir ištikimybės. Ketinu šitai gauti. Iš jo ir iš visų tų lordų. — Stanis tiriamai pažvelgė jai į veidą. — O kas jus atvedė į šį lauką, miledi? Starkų giminė susidėjo su mano broliu — ar taip turėčiau jus suprasti?
Šitas niekada nenusileis, pagalvojo ji, bet vis tiek reikia mėginti. Per daug pastatyta ant šitos kortos.
— Mūsų lordų ir visų žmonių valia mano sūnus valdo kaip Šiaurės karalius. Jis prieš nieką nesiklaupia, bet visiems tiesia draugystės ranką.
— Karaliai neturi draugų, — tiesiai rėžė Stanis, — tik pavaldinius ir priešus.
— Ir brolius, — linksmai suskambo balsas jai už nugaros. Grįžtelėjusi atgal, Ketlina pamatė lordo Renlio žirgą, atsargiai žengiantį tarp kelmų. Apsivilkęs žalio aksomo švarku ir voverių kailiukais apkraštuotu atlaso apsiaustu, jaunesnysis Barateonas atrodė nuostabiai. Jo smilkinius puošė aukso rožių karūna, virš kaktos kilo nefritinio elnio galva, ilgi juodi plaukai bangomis krito ant pečių. Kalavijo diržas buvo nusagstytas aštriais kampuotais juodaisiais deimantais, ant kaklo kybojo auksinė grandinė su smaragdais.