Vėliavai nešti Renlis taip pat pasirinko moterį, nors Brienė veidą ir kūną slėpė po šarvų plokštėmis, tad įžvelgti jos lytį buvo sunku. Ji laikė dvylikos pėdų ietį, kurios viršuje, nuo jūros atlėkusiam vėjui plaikstant audeklą, išdidžiai žengė karūnuotas elnias, juodas auksiniame lauke.
Jo brolis atsiliepė šiurkščiai:
— Lorde Renli.
— Karaliau Renli. Stani, ar tikrai čia tu?
Stanis susiraukė.
— Kas galėtų būti kitas?
Renlis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.
— Išvydęs tą vėliavą, suabejojau. Kieno ženklą turi čia iškėlęs?
— Tai mano paties ženklas.
— Karalius savo ženklu pasirinko Šviesos Valdovo liepsnojančią širdį, — įsiterpė raudonai vilkinti šventikė.
Renliui šitai, matyt, pasirodė juokinga.
— Taip net geriau. Jeigu abu turėtume tokias pat vėliavas, mūšyje kiltų didžiausia sumaištis.
— Tikėkimės, kad mūšio neprireiks, — tarė Ketlina. — Turime bendrą priešą, kuris graso sunaikinti mus visus.
Stanis įdėmiai ir niūriai pažvelgė į ją.
— Geležinis sostas teisėtai priklauso man. Visi, kurie tai neigia, yra man priešai.
— Brolau, tai neigia visas kraštas, — tarė Renlis. — Neigia ir priešmirtinių traukulių tampomi seniai, ir dar negimę kūdikiai iš motinų įsčių. Neigia ir Dorne, ir ant Sienos. Labai apgailestauju, bet niekas nenori, kad taptum karalium.
Stanio žandikauliai kaukštelėjo.
— Prisiekiau neturėsiąs su tavim jokių reikalų, kol nešioji tą išdaviko karūną. Gaila, kad netesėjau tos priesaikos.
— Tai kvailystė, — griežtai įsiterpė Ketlina. — Lordas Taivinas sėdi Harenhole su dvidešimčia tūkstančių kalavijų. Karalžudžio kariuomenės likučiai vėl susibūrė prie Auksinio Danties, Kasterlių Uolos paunksmėje telkiasi dar viena Lanisterių kariuomenė, o Sersėja su sūnumi laiko Karaliaus Uostą ir jūsų trokštamą Geležinį sostą. Jūs abu pasivadinote karaliais, bet kraštas plūsta krauju ir niekas nesirengia pakelti kalavijo jam ginti, išskyrus mano sūnų.
— Jūsų sūnus laimėjo keletą mūšių, — gūžtelėjo pečiais Renlis, — aš laimėsiu karą. Lanisteriai gali lukterėti.
— Jei ketini ką nors siūlyti, tai siūlyk, — stačiokiškai metė Stanis, — nes apsisuksiu ir josiu atgal.
— Puiku, — atšovė Renlis, — siūlau tau nulipti nuo arklio, priklaupti ir prisiekti man ištikimybę.
Stanis vargais negalais suvaldė įniršį.
— To nesulauksi niekada.
— Juk tarnavai Robertui, kodėl negalėtum tarnauti man?
— Robertas buvo vyresnis brolis. Tu — jaunesnis.
— Jaunesnis, drąsesnis ir kur kas gražesnis…
— …be to, vagis ir grobikas.
Renlis vėl gūžtelėjo pečiais.
— Targarienai grobiku vadino Robertą. Regis, jis pajėgė ištverti tą gėdą. Matyt, ir aš ištversiu.
Taip nieko nebus.
— Tik įsiklausykite, ką kalbate! Jei būtumėt mano sūnūs, sudaužčiau jus kaktomis ir užrakinčiau miegamajame, tupėtumėte ten, kol prisimintumėt esą broliai.
Stanis susiraukęs pažvelgė į ją.
— Per daug sau leidžiate, ledi Stark. Esu teisėtas karalius, o jūsų sūnus — ne menkesnis išdavikas už čia esantį mano brolį. Tačiau ateis eilė ir jam.
Atviras grasinimas pakurstė jos įniršį.
— Milorde, nesvyruodamas vadinate kitus išdavikais ir grobikais, bet ar pats esate kitoks? Tvirtinate, kad vienintelis galite būti teisėtas karalius, tačiau man regis, jog Robertas turėjo du sūnus. Pagal visus Septynių Karalysčių įstatymus, teisėtas įpėdinis yra princas Džofris, po jo seka Tomenas… o mes visi — išdavikai, kad ir kokių svarbių sugalvotume priežasčių.
— Stani, — nusijuokė Renlis, — privalai atleisti ledi Ketlinai. Ji atvyko čionai nuo pat Riverano, tikrai tolimas kelias raitomis. Bijau, kad tavo laiškelio ji nematė.
— Džofris — ne mano brolio sėkla, — šiurkščiai tarė Stanis. — Tomenas taip pat. Visi jie pavainikiai. Įskaitant ir mergaitę. Visi trys — iš kraujomaišos gimusi bjaurastis.
Negi Sersėja būtų visiškai išprotėjusi? Ketlina neteko žado.
— Argi ne nuostabi istorija, miledi? — paklausė Renlis. — Lordas Tarlis gavo savąjį laišką, kai buvau stovykloje prie Rago Kalvos, ir turiu pripažinti, man užgniaužė kvapą, — jis nusišypsojo broliui. — Nė neįtariau, Stani, kad galėtum būti toks gudrus. Jeigu tai būtų tiesa, tikrai būtum Roberto įpėdinis.
— Jei būtų tiesa? Nori pasakyti, kad aš melagis?
— Ar turi įrodymą bent vienam žodžiui iš šitos pasakėlės?
Stanis grikštelėjo dantimis.
Robertas tikriausiai nieko nežinojo, mąstė Ketlina, kitaip Sersėja būtų akies mirksniu netekusi galvos.
— Lorde Stani, — kreipėsi ji, — jeigu žinojote, kad karalienė taip siaubingai nusikaltusi, kodėl tylėjote?
— Aš netylėjau, — pasišiaušė Stanis, — savo įtarimais pasidalijau su Jonu Arinu.
— Bet ne su savo broliu?
— Brolis su manim bendravo tik tiek, kiek reikalavo pareiga, — tarė Stanis. — Mano lūpose tokie kaltinimai būtų nuskambėję kvailai ir savanaudiškai, kaip priemonė man prasibrauti į įpėdinių eilės priekį. Maniau, kad Robertas bus labiau linkęs įsiklausyti, jeigu tuos kaltinimus išgirs iš Jono Arino, kurį mylėjo.
— Ak, — tarė Renlis, — vadinasi, turime negyvėlio liudijimą.
— Nejaugi manai, kad jo mirtis atsitiktinė, tu nenuovokus kvaily? Sersėja pasirūpino jį nunuodyti iš baimės, kad jis atskleis visą tiesą. Lordas Jonas buvo surinkęs tam tikrų įrodymų…
— …kurie, savaime suprantama, mirė kartu su juo. Labai patogu.
Ketlina pradėjo šį tą prisiminti, gretinti atskiras smulkmenas.
— Mano sesuo Lisa atsiuntė į Vinterfelą laišką, kuriame kaltino karalienę nužudžius jos vyrą, — pripažino ji. — Vėliau Lizde tą kaltinimą ji metė į akis karalienės broliui Tirionui.
— Jeigu užmini gyvačių lizdą, ar svarbu, kuri iš jų kirs pirma? — prunkštelėjo Stanis.
— Visos tos kalbos apie gyvates ir kraujomaišą labai įdomios, bet jos nieko nekeičia. Gal tavo pretenzijos ir pagrįstesnės, užtat mano kariuomenė didesnė.
Renlis kyštelėjo ranką po apsiaustu. Stanis pastebėjo tą judesį ir tuojau stvėrėsi kalavijo rankenos, bet, jam dar nespėjus išsitraukti ginklo, brolio rankoje atsirado… persikas.
— Gal norėtum paskanauti, broli? — šypsodamasis pasiteiravo Renlis. — Iš Haigardeno. Užtikrinu, tokio saldumo tau dar nėra tekę ragauti.
Jis suleido dantis. Per lūpų kamputį nuvingiavo sulčių srovelė.
— Atvykau čionai ne vaisių valgyti, — Stanis jau tūžo.
— Milordai! — prabilo Ketlina. — Privalome derinti mūsų sąjungos sąlygas, o ne svaidytis įžeidinėjimais.
— Žmogui nedera atsisakyti paragauti persiko, — švystelėjęs šalin kauliuką, pareiškė Renlis. — Gal daugiau tokia galimybė jam nepasitaikys. Stani, juk gyvenimas trumpas. Prisimink, ką skelbia Starkai. Artėja žiema.
Jis atgalia ranka nusišluostė burną.
— Atvykau čionai ne tam, kad klausyčiausi grasinimų.