— Dar jų ir negirdėjai, — atšovė Renlis. — Kai pagrasinsiu, iš karto tai suprasi. Tiesą sakant, Stani, tu man niekada nepatikai, tačiau esi to paties kraujo ir neturiu jokio noro tavęs žudyti. Tad jei nori Vėtrų Gūžtos, imk ją… tebūnie tai broliška dovana. Kadaise Robertas atidavė ją man, dabar atiduodu ją tau.
— Negali jos man duoti, nes Vėtrų Gūžta ne tavo. Ji teisėtai priklauso man.
Atsidusęs Renlis pasisuko balne.
— Briene, ką gi man daryti su šituo broliu? Nenori jis nei mano persiko, nei mano pilies, net mano vestuvių jis nepaisė…
— Abu žinome, kad tavo vestuvės — visiška veidmainystė. Dar nepraėjo nė metai nuo tada, kai kūrei planus pakišti tą mergą Robertui kaip dar vieną kekšę.
— Prieš metus kūriau planus, kaip ją padaryti Roberto karaliene, — atsiliepė Renlis, — bet koks dabar skirtumas? Robertas atiteko šernui, o Mardžerė — man. Tikriausiai džiaugsies sužinojęs, kad vedžiau ją dar nekaltą.
— Tavo guolyje ji tokia tikriausiai ir mirs.
— Na, tikiuosi, kad ji per metus pagimdys man sūnų. Tiesa, meldžiu pasakyti, Stani, kiek turi sūnų? Ak, taip — nė vieno, — Renlis nekaltai šyptelėjo. — Beje, kalbant apie tavo dukterį, viską suprantu. Jeigu mano žmona atrodytų taip kaip tavoji, ir aš siųsčiau juokdarį jai patarnauti.
— Gana, — sustaugė Stanis. — Nepakęsiu tokių įžūlių patyčių, girdi? Nepakęsiu!
Jis trūktelėjo kalaviją iš makšties. Blausioje saulės šviesoje plienas sužibo keistai ryškiai, tai raudonai, tai geltonai ar akinamai baltai. Oras aplink jį, regis, virpėjo tarsi nuo kaitros.
Ketlinos arklys sužvingo ir žengtelėjo atgal, tačiau tarp brolių tuoj pat įjojo Brienė su kalaviju rankoje.
— Paslėpk kalaviją! — riktelėjo ji Staniui.
Sersėja Lanister dabar tikriausiai juokiasi negalėdama atgauti kvapo, nuvargusi pagalvojo Ketlina.
Stanis dūrė savo švytinčiu kalaviju į brolį.
— Gailestingumas man nesvetimas, — sudundėjo jis, nors iš tiesų vargu ar kada buvo patyręs tokį jausmą. — Ir Spindulingojo nenoriu teršti brolio krauju. Atmindamas motiną, kuri mus abu pagimdė, duodu tau šią naktį, Renli, kad apmąstytum savo paklydimus. Nuleisk savo vėliavas ir atvyk pas mane prieš aušrą, tada paliksiu tau Vėtrų Gūžtą ir tavo ankstesnę vietą taryboje, net skirsiu savo įpėdiniu, kol pats susilauksiu sūnaus. Jeigu ne, aš tave sunaikinsiu.
Renlis nusikvatojo.
— Stani, sutinku, tavo kalavijas labai dailus, bet man regis, kad jo švytėjimas apžlibino tau akis. Pažvelk ana už tų laukų, brolau. Ar įžiūri visas tas vėliavas?
— Negi manai, kad keli audeklo gabalai padarys tave karalium?
— Karalium mane padarys Tairelių kalavijai. Padarys Rovanai, Tarliai ir Karonai su kirviais, kuokomis ir kovos kūjais rankose. Tartų strėlės ir Penrouzų ietys, Fosovėjai, Kajai, Malendorai, Estermontai, Selmiai, Haitaueriai, Oukhartai, Kreinai, Kasveliai, Blekbarai, Morigenai, Bisburiai, Šermeriai, Danai, Futliai… net ir Florentų giminė — tavo paties žmonos broliai ir dėdės — visi jie padarys mane karalium. Su manimi joja visa pietų diduomenė, bet tai tik mažesnioji mano jėgų dalis. Iš paskos žygiuoja pėstininkai, šimtas tūkstančių kalavijų, iečių ir lankų. Ir tu ketini mane sunaikinti? Kaipgi naikinsi, meldžiu pasakyti? Su ta vargana minia, kurią matau susigūžusią palei pilies sienas? Sakyčiau, jų ten kokie penki tūkstančiai, tai daugių daugiausia, visokie menkių lordai, svogūnų riteriai ir samdiniai. Pusė jų tikriausiai perbėgs pas mane dar mūšiui neprasidėjus. Žvalgai man sako, kad raitelių turi mažiau negu keturis šimtus — ir tie patys yra laisvieji raiteliai, apsitaisę kietinta oda. Jie nė akimirkos neatsilaikys prieš šarvuotus ietininkus. Man nesvarbu, Stani, kokiu užsigrūdinusiu karžygiu laikai save, bet tavoji kariauna kris per pirmąjį mano priešakinės rikiuotės puolimą.
— Pamatysime, kaip bus, broli, — Stanis įsikišo kalaviją į makštį, ir pasaulis tarsi aptemo. — Išauš diena, tada ir matysime.
— Tikiuosi, brolau, kad tavo naujasis dievas gailestingas.
Stanis prunkštelėjo ir kupinas paniekos nušuoliavo. Raudonoji žynė akimirką sudelsė.
— Pagalvokite apie savąsias nuodėmes, lorde Renli, — tarė ji apsukdama žirgą.
Ketlina ir lordas Renlis drauge pasuko į stovyklą, kur jų grįžtančių laukė Renlio tūkstančiai, o jos — saujelė.
— Buvo įdomu, nors ir ne itin naudinga, — tarė Renlis. — Kažin kur man gauti tokį kalaviją? Na, ko gero, Loras man jį padovanos po mūšio. Liūdna, kad taip viskas susiklostė.
— Jūs mokate labai linksmai liūdėti, — atsiliepė Ketlina, kuri buvo nuoširdžiai nusiminusi.
— Tikrai? — Renlis gūžtelėjo pečiais. — Na ir tebūnie. Prisipažįstu, Stanis niekada nebuvo mylimiausias brolis. Ką manote apie tą jo pasaką? Yra joje tiesos? Jeigu Džofris — Karalžudžio išpera…
— …jūsų brolis yra teisėtas įpėdinis.
— Kol gyvas, — sutiko Renlis. — Nors tikriausiai pritartumėte, kad toks įstatymas kvailas. Kodėl vyriausias, o ne tinkamiausias sūnus? Karūna man derės kur kas geriau negu Robertui, o Staniui ji apskritai netinka. Jaučiu savyje galią tapti didžiu karalium — būsiu stiprus, bet kilnus, protingas, teisingas, rūpestingas, ištikimas draugams ir baisus priešams, bet gebantis atleisti, kantrus…
— …kuklus? — tarstelėjo Ketlina.
Renlis nusijuokė.
— Na, miledi, gali karalius turėti ir vieną kitą ydą.
Ketlina jautėsi labai pavargusi. Visos pastangos nuėjo veltui. Broliai Barateonai skandins vienas kitą kraujyje, o jos sūnus vienas turės stoti prieš Lanisterius, ir ji nieko negali pakeisti. Man jau seniai laikas grįžti į Riveraną pas tėvą, kad užspausčiau jam akis, galvojo ji. Bent jau šitai — mano jėgoms. Galbūt esu prasta pasiuntinė, bet gedėti moku, tebūnie dievai man maloningi.
Jų stovykla buvo patogiai įsikūrusi ant neaukštos uolėtos keteros, nusitęsusios iš šiaurės į pietus. Atrodė kur kas tvarkingesnė, negu plačiai išsidraikiusi palapinių sankaupa prie Manderio, gal todėl, kad keturis kartus mažesnė. Sužinojęs apie brolio kariuomenę, apsupusią Vėtrų Gūžtą, Renlis padalijo savo jėgas, labai panašiai kaip Robas pasielgė prie Dvynių. Didžiulę pėstininkų kariuomenę paliko prie Karčiojo tilto su jaunąja karaliene, vežimais, gurguolėmis, nešuliniais gyvuliais ir visomis gremėzdiškomis apgulties mašinomis. O pats Renlis su riteriais ir laisvaisiais raiteliais veržliai nulėkė į rytus.
Koks jis vis dėlto panašus į Robertą, net ir šituo veržlumu… tik šalia Roberto visada būdavo Edardas Starkas, atsargumu pristabdydamas jo drąsą. Nedas, be abejo, būtų įtikinęs Robertą atvesti visas savo pajėgas, apsupti Stanį, kad pilį apsiautusieji patys atsidurtų apsiaustyje. Tokią mintį Renlis iš karto atmetė, trokšdamas kuo greičiau susikibti su broliu. Ir maistas, ir pašaras liko toli už nugaros, per kelias žygio dienas, su visais vežimais, mulais ir jaučiais. Dabar jis turi greitai stoti į mūšį, kitaip karius ištiks badas.
Ketlina atidavė arklius sutvarkyti Haliui Molenui, o pati su Renliu patraukė prie karaliaus palapinės pačiame stovyklos centre. Tarp žalio šilko sienų Renlio lordai ir kapitonai laukė žinių apie derybas.
— Mano brolis vis toks pat, — pranešė jiems jaunasis karalius, kol Brienė atsegė apsiaustą ir nuėmė auksinę su nefritu karūną jam nuo galvos. — Pilių ir titulų jam negana, būtinai reikia kraujo. Ką gi, esu nusiteikęs įvykdyti šitą jo norą.
— Jūsų malonybe, šiuo metu nematau reikalo kautis, — prabilo lordas Matis Rovanas. — Pilies įgula stipri, turi dideles maisto atsargas, seras Kortnėjus Penrouzas — patyręs vadas, o tokios svaidyklės, kuri pramuštų Vėtrų Gūžtos sienas, dar niekas nėra pastatęs. Tegu lordas Stanis laiko apgulęs pilį. Nepatirs jis čia jokio džiaugsmo, o kol beprasmiškai sėdės čia sušalęs ir alkanas, mes užimsime Karaliaus Uostą.