— O žmonės kalbės, esą aš bijau stoti prieš Stanį.
— Taip kalbės tik kvailiai, — nenusileido lordas Matis.
— Ką mano visi kiti? — Renlis atsisuko į lordų būrį.
— Manau, kad Stanis — tai pavojus, — pareiškė lordas Rendilas Tarlis. — Palikite jį sveiką gyvą, ir jis tik stiprės, o jūsų kariuomenė su kiekvienu mūšiu vis silpnės. Lanisterių per vieną dieną nesumuši. Tuo metu, kai juos galutinai sudorosime, lordas Stanis gali susilyginti su jumis ar net tapti stipresnis.
Kiti sutartinai pritarė šiems žodžiams. Karalius atrodė patenkintas.
— Ką gi, tuomet stosime į mūšį.
Nuvyliau Robą, kaip anksčiau Nedą, galvojo Ketlina.
— Milorde, — tarė ji garsiai, — jeigu apsisprendėte kautis, mano reikalai čia baigti. Prašau leisti man grįžti į Riveraną.
— Neleidžiu, — Renlis jau buvo įsitaisęs kelioniniame krėsle.
Ketlina sustingo.
— Vyliausi padėsianti jums sudaryti taiką, milorde. Kariauti jums nepadėsiu.
— Drįstu manyti, — gūžtelėjo pečiais Renlis, — kad nugalėsime ir be jūsų dvidešimt penkių vyrų, miledi. Neprašau, kad dalyvautumėt mūšyje, bet noriu, kad jį matytumėte.
— Milorde, buvau prie Kuždesių girios. Skerdynių esu prisižiūrėjusi. Atvykau čionai kaip pasiuntinė…
— Kaip pasiuntinė ir išvyksite, — nutraukė ją Renlis, — tačiau būsite išmintingesnė negu anksčiau. Savo akimis pamatysite, kas ištinka maištininkus, kad jūsų sūnus apie tai išgirstų iš pirmų lūpų. Mes pasirūpinsime, kad jums būtų saugu, prašau nesibaiminti. — Jis nusigręžė duoti nurodymų. — Lorde Mati, vesite pagrindinės rikiuotės centrą. Braisai, jums skiriu kairįjį sparną. Dešinėje būsiu pats. Lorde Estermontai, vadovausite rezervui.
— Aš jūsų malonybės nenuvilsiu, — atsiliepė lordas Estermontas.
— Kas ves priešakinę rikiuotę? — prabilo lordas Matis Rovanas.
— Jūsų malonybe, — tarė seras Džonas Fosovėjus. — Meldžiu šitą garbę suteikti man.
— Melskite, kiek norite, — pašoko seras Gajardas Žaliasis, — pirmajam smūgiui pagal papročius vadovauja vienas iš septynių.
— Puolant skydų sieną, nepakanka vien gražaus apsiausto, — atšovė Rendilas Tarlis. — Vadovavau Meiso Tairelio priešakinei rikiuotei, kai tu, Gajardai, dar žindai motinos spenį.
Visa palapinė kilnojosi nuo triukšmo, kai vyrai vienas per kitą puolė ginčytis, kuris vertesnis. Vasaros riteriai, pagalvojo Ketlina. Renlis kilstelėjo ranką.
— Gana, milordai. Jei turėčiau tuziną priešakinių rikiuočių, visi gautumėte po vieną, tačiau didžiausia šlovė teisėtai priklauso šauniausiam riteriui. Pirmąjį smūgį suduos seras Loras.
— Su didžiausiu džiaugsmu, jūsų malonybe, — Gėlių riteris priklaupė prieš karalių. — Suteikite man palaiminimą ir skirkite riterį, kuris jos šalia manęs su jūsų vėliava. Tegu elnias ir rožė žengia į mūšį greta.
Renlis apsidairė.
— Brienė.
— Jūsų malonybe? — Ji tebebuvo apsitaisiusi savo mėlynaisiais šarvais, nors šalmą jau laikė nusiėmusi. Žmonių prisigrūdusioje palapinėje buvo karšta, jos menki gelsvi plaukučiai prilipo prie plataus ir negražaus veido. — Mano vieta — šalia jūsų. Prisiekiau saugoti jus…
— Esi viena iš septynių, — priminė jai karalius. — Nesijaudink, mūšyje mane lydės keturi jūsiškiai.
Brienė puolė ant kelių.
— Jeigu turiu palikti jūsų malonybę, suteikite man garbę parengti jus mūšiui.
Ketlina išgirdo už nugaros kažką kikenant. Vargšelė įsimylėjusi karalių, liūdnai pagalvojo ji. Pabus jo ginklanešiu, kad tik galėtų jį paliesti. Ir nė kiek nesirūpina, kad kiti ją laiko tikra kvaiša.
— Gerai, — tarė Renlis. — Dabar visi eikite ir palikite mane vieną. Prieš mūšį net ir karaliams reikia pailsėti.
— Milorde, — kreipėsi į jį Ketlina, — artimiausiame kaime, pro kurį čionai atjojome, mačiau nedidelę septą. Jeigu neleidžiate keliauti į Riveraną, leiskite nuvykti tenai ir pasimelsti.
— Kaip pageidausite. Sere Robarai, pasirūpinkite, kad ledi Stark būtų saugiai palydėta iki tos septos… bet būtinai grįžtų pas mus prieš aušrą.
— Jums ir pačiam vertėtų pasimelsti, — pridūrė Ketlina.
— Ko turėčiau prašyti dievų? Pergalės?
— Išminties.
Renlis nusijuokė.
— Lorai, pasilik — padėsi man melstis. Taip seniai tai dariau, kad nieko nebeatsimenu. O visiems kitiems — noriu, kad švintant kiekvienas būtų savo vietoje, su šarvais, ginklais ir raitas. Surengsime Staniui tokią aušrą, kad jis jos ilgai nepamirš.
Ketlinai išėjus iš palapinės, jau temo. Šalia jos atsirado seras Robaras Roisas. Šiek tiek pažinojo jį — vienas iš Bronzinio Jono sūnų, šiurkštoko, bet savaip gražaus veido, jau nemenkai pagarsėjęs turnyruose. Renlis davė jam vaivorykštinį apsiaustą, raudonus tarsi kraujas šarvus ir paskyrė vienu iš savo septyneto.
— Atsidūrėte labai toli nuo Slėnio, sere, — tarė ji.
— Ir jus nuo Vinterfelo skiria tolimas kelias, miledi.
— Gerai žinau, ko čia atvykau, o kas atvedė jus? Tai ne jūsų mūšis, lygiai kaip ir ne mano.
— Tas mūšis — mano, nes savo karalium pasirinkau Renlį.
— Roisai prisiekę Arinų giminei.
— Mano lordas tėvas, kaip ir jo įpėdinis, yra prisiekęs ledi Lisai ištikimybę. Antrajam sūnui tenka ieškoti šlovės kitur, — seras Robaras gūžtelėjo pečiais. — Tie turnyrai ilgainiui pabosta.
Vargu ar jis vyresnis negu dvidešimt vienerių, galvojo Ketlina, vienmetis su savo karalium… tačiau jos karalius, jos Robas, penkiolikametis, buvo kur kas išmintingesnis. Bent jau ji šito meldė.
Stovyklos užkampyje, kur buvo apsistoję jos žmonės, Šadas į puodą pjaustė morkas, Halis Molenas lošė kauliukais su kitais trimis Vinterfelo vyrais, o Lukas Blekvudas atsisėdęs galando durklą.
— Ledi Stark, — prabilo ją išvydęs Lukas, — Molenas sako, apyaušriu prasidės mūšis.
— Halis sako teisybę, — atsakė ji. O liežuvis jo, regis, labai jau palaidas.
— Mes kausimės ar spruksime?
— Melsimės, Lukai, — atsakė jam Ketlina. — Melsimės.
Sansa
—Juo ilgiau versi jį laukti, juo tau pačiai bus blogiau, — įspėjo ją Sandoras Kligeinas.
Sansa skubėjo, bet jos pirštai niekaip nesugraibė sagučių ir mazgelių. Skalikas visada kalbėdavo šiurkščiai, tačiau dar ir žvelgdavo taip, kad Sansai visą kūną nusmelkdavo siaubas. Gal Džofris sužinojo apie jos susitikimus su seru Dontosu? Ne, tik ne šitai, galvojo ji šukuodamasi. Seras Dontosas — jos vienintelė viltis. Turiu būti graži, Džofui patinka, kai gražiai atrodau, jam visada patikdavau su šita suknele, jis mėgsta šitą spalvą. Sansa perbraukė drabužį, kad audinys dailiau kristų. Ties krūtine suknelė buvo standžiai prigulusi.
Išėjusi iš kambario, Sansa pasistengė atsidurti Skaliko kairėje, toliau nuo apdegusios jo veido pusės.
— Prašau pasakyti, kuo esu nusikaltusi.
— Ne tu. Tavo broliukas karalius.
— Robas — išdavikas, — Sansa visus reikiamus žodžius mokėjo atmintinai. — Kad ir ką jis būtų padaręs, niekaip prie to nesu prisidėjusi.