Dievai maloningieji, neleiskite, kad tai būtų dėl Karalžudžio. Jeigu Robas ką nors padarė Džeimiui Lanisteriui, tai reikš jai mirtį. Ji pagalvojo apie serą Iliną ir tas šiurpiai blyškias jo akis, negailestingai spoksančias niūriame rauplėtame veide.
— Gerai jie tave išmokė, mažoji paukštyte, — prunkštelėjo Skalikas.
Jis nuvedė ją į žemutinį kiemą, kur aplink lankininkų taikinius buvo susirinkęs žmonių būrys. Vyrai prasiskyrė, leisdami jiems praeiti. Buvo girdėti, kaip kosti lordas Džailsas. Aplinkui lūkuriuojantys arklidžių darbininkai ją įžūliai apžiūrinėjo, bet seras Horas Redvainas nusigręžė jai einant pro šalį, o jo brolis Hoberis apsimetė, kad jos nemato. Ant žemės gailiai kniaukdama dvėsė geltona katė, jai šone styrojo arbaleto strėlė. Sansa apėjo tą gyvūnėlį jausdama kylantį šleikštulį.
Apžergęs šluotkotį — savo „arklį“ — atšuoliavo seras Dontosas. Kadangi iš girtumo per turnyrą jis nepajėgė užsėsti ant žirgo, karalius įsakė jam nuo šiol visur joti raitam.
— Būkite narsi, — sušnibždėjo jis, spusteldamas jai ranką.
Minios viduryje, sukdamas puošnaus arbaleto rankenėlę, stovėjo Džofris. Šalia jo laukė seras Borosas ir seras Merinas. Vos pamačius juos, Sansai viskas viduje apmirė.
— Jūsų malonybe, — ji puolė ant kelių.
— Klūpojimas tavęs neišgelbės, — pareiškė karalius. — Stokis. Įsakiau tave atvesti, kad atsakytum už paskutines savo brolio išdavystes.
— Jūsų malonybe, kad ir ką mano brolis išdavikas būtų padaręs, aš prie to nesu kaip nors prisidėjusi. Jūs tai žinote, maldauju, labai prašau…
— Pakelk ją!
Skalikas trūktelėjo ją už rankos, kad atsistotų, bet nešiurkščiai.
— Sere Lanseli, — tarė Džofris, — papasakok jai apie tą niekšybę.
Lanselis Lanisteris Sansai visada atrodė dailus ir mandagus, tačiau dabar jo akyse ji neišvydo nei gailesčio, nei užuojautos.
— Pasitelkęs piktadariškus kerus, jūsų brolis su vilkolakių kariauna užpuolė serą Stafordą Lanisterį už trijų dienų kelio nuo Lanisporto. Tūkstančiai puikių vyrų žuvo papjauti per miegus, nespėję nė kilstelėti ginklų. Po tokių skerdynių šiauriečiai surengė puotą ir kepė nužudytųjų mėsą.
Sansa pajuto, kaip siaubas šaltomis rankomis sugniaužė jai gerklę.
— Neturi ko pasakyti? — paklausė Džofris.
— Jūsų malonybe, vargšė mergaitė mirtinai išsigando, — sumurmėjo seras Dontosas.
— Užsičiaupk, kvaily, — Džofris pakėlė arbaletą ir nutaikė jai į veidą. — Jūs, Starkai, tokie pat persivertėliai, kaip ir tie jūsų vilkai. Dar neužmiršau, kaip tavo pabaisa mane sužalojo.
— Ten buvo Arijos vilkas, — atsakė Sansa. — Ledi niekada jūsų nepuolė, bet jūs vis tiek ją užmušėte.
— Ne, ją užmušė tavo tėvas, — atšovė Džofris, — bet aš nužudžiau tavo tėvą. Gaila, galėjau ir savo rankomis nužudyti. Vakar vakare nudėjau vieną, buvo net stambesnis negu tavo tėvas. Susirinko jie ten vakar prie vartų, šaukdami mano vardą ir reikalaudami duonos, lyg būčiau koks kepėjas, bet aš parodžiau jiems, kur pipirai auga. Paleidau strėlę didžiausiam rėksniui tiesiai į gerklę.
— Jis mirė?
Tiesiai prieš save regint šiurpų geležinį arbaleto strėlės antgalį, ką nors kita sugalvoti buvo sunku.
— Žinoma, mirė, mano strėlė pervėrė jam kaklą. Dar ten viena boba svaidė akmenis, kliudžiau ir ją, bet tik į ranką, — susiraukęs jis nuleido arbaletą. — Nušaučiau ir tave, bet motina sako, kad jei taip pasielgsiu, jie nužudys mano dėdę Džeimį. Todėl būsi tik nubausta, o tavo broliui nusiųsime žinią, kas tau nutiks, jeigu jis nepasiduos. Skalike, primušk ją.
— Leiskite man ją padaužyti. — Seras Dontosas puolė pirmyn, skimbčiodamas skardiniais šarvais. Buvo ginkluotas kuoka, ant jos galo buvo užmautas moliūgas. Mano Florianas. Būtų galėjusi jį išbučiuoti, ir dėmių nubertą odą, ir tas sutrūkinėjusias kraujagysles skruostuose, viską viską. Dontosas lakstė aplink ją raitas ant savo šluotkočio rėkdamas: „Išdavikė, išdavikė!“ — ir trankydamas jai per galvą moliūgu. Sansa dangstėsi rankomis sverdėdama po kiekvieno smūgio. Plaukai tuoj pat išsitepė ir sulipo. Žmonės minioje juokėsi. Moliūgas išlakstė į gabalus. Džofri, juokis, meldė ji jausdama sultis varvant per veidą ir mėlyno šilko suknelę. Juokis, Džofri, gal tiek tau užteks.
Džofris nė nesukikeno.
— Borosai, Merinai.
Seras Merinas Trentas čiupo Dontosą už rankos ir šiurkščiai trūktelėjo šalin. Raudonveidis juokdarys krito paslikas, jam iš paskos nusirito viskas — ir šluotkotis, ir moliūgas. Seras Borosas stvėrė Sansą.
— Veido nelieskite, — įsakė Džofris, — dailus veidukas man patinka.
Borosas smogė kumščiu Sansai į pilvą, ši išsyk susirietė nebegalėdama kvėpuoti. Tada riteris griebė ją už plaukų ir išsitraukė kalaviją; vieną klaikią akimirką Sansai pasirodė, kad jai tuojau perrėš gerklę. Bet Borosas trenkė kalavijo plokštuma jai per šlaunis taip, kad nuo smūgio jėgos turėjo lūžti kojos. Sansa suklykė. Iš akių pasruvo ašaros. Netrukus viskas baigsis. Greitai ji jau pametė smūgių skaičių.
— Gana, — pasigirdo gergždžiantis Skaliko balsas.
— Dar ne, — atkirto karalius. — Borosai, ji turi būti nuoga.
Borosas sugrūdo mėsingą ranką Sansai į krūtinės iškirptę ir smarkiai patraukė. Suknelės šilkas drykstelėjo palikdamas ją iki pusės nuogą. Sansa dengdamasi prispaudė delnais krūtis. Kažkur minioje vienas kitas negailestingai sukikeno.
— Muškite ją iki kraujo, — liepė Džofris, — pažiūrėsime, kaip jos broliui patiks…
— Ką visa tai reiškia?
Kipšo balsas pliaukštelėjo tarsi rimbas, ir staiga Sansa pasijuto laisva. Ji suklupo ant žemės sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, negalėdama atgauti kvapo.
— Sere Borosai, jūsų nuomone, tai kilnaus elgesio pavyzdys? — piktai riktelėjo Tirionas Lanisteris. Šalia jo stovėjo parankinis samdinys ir vienas laukinių, tas su išdeginta akimi. — Nejaugi riteriams dera mušti bejėges mergaites?
— Dera, jei tarnauja savo karaliui, Kipše, — seras Borosas pakėlė kalaviją, o seras Merinas žengė greta jo, barkštelėjęs traukiamu iš makšties ginklu.
— Su tais daiktais atsargiau, — įspėjo neūžaugos samdinys. — Juk tikriausiai nenorite, kad šitie dailūs balti apsiaustai susikruvintų.
— Kas nors tegu duoda jai kuo prisidengti, — šūktelėjo Kipšas. Sandoras Kligeinas atsisegė apsiaustą ir mestelėjo Sansai. Ši sugriebusi prispaudė drabužį prie krūtinės, kumščiais iš visų jėgų gniauždama baltą vilną. Šiurkštaus audimo medžiaga drėskė odą, bet atrodė malonesnė už bet kokius aksomus.
— Ši mergaitė bus tavo karalienė, — tarė Kipšas Džofriui. — Negi tau visiškai nesvarbi jos garbė?
— Aš ją baudžiu.
— Kuo ji nusikalto? Už savo brolį mūšyje ji nesikovė.
— Jos gyslose — vilko kraujas.
— O tavo galvoje — vištos smegenys.
— Tau nevalia taip su manimi kalbėti. Karalius elgiasi kaip jam patinka.
— Eiris Targarienas elgėsi kaip jam patinka. Gal kartais motina tau pasakojo, kas jam nutiko?
Seras Borosas Blauntas suurzgė:
— Niekam neleista grasinti jo malonybei karališkosios sargybos akivaizdoje.
Tirionas Lanisteris kilstelėjo antakį.
— Aš karaliui negrasinu, sere. Tik mokau savo sūnėną gyventi. Bronai, Timetai, kai seras Borosas kitą kartą prasižios, nudėkite jį, — nykštukas nusišypsojo. — Štai dabar girdėjote grasinimą, sere. Pastebite skirtumą?