Seras Borosas tapo tamsiai raudonas iki pat plaukų šaknų.
— Apie tai bus pranešta karalienei!
— Žinoma, o kaipgi. Tiesą sakant, ko čia laukti? Džofri, siunčiam pakviesti tavo motinos?
Karalius išraudo.
— Nebeturi ką sakyti, jūsų malonybe? — paklausė jo dėdė. — Puiku. Mokykis dažniau naudotis ausimis, o rečiau burna, kitaip tavo valdymo metai bus trumpesni negu mano kojos. Beprasmiškas žiaurumas — visiškai netinkamas būdas pelnyti savo žmonių… arba savo karalienės meilę.
— Baimė — geriau už meilę, taip sako motina, — Džofris dūrė pirštu į Sansą. — Ji bijo manęs.
Kipšas atsiduso.
— Taip, suprantu. Tik gaila, kad Stanis su Renliu — ne dvylikametės mergaitės. Bronai, Timetai, išveskite ją.
Sansa žengė tarsi sapne. Ji manė, kad Kipšo žmonės palydės ją atgal į miegamąjį Meigoro tvirtovėje, tačiau jie pasuko į Rankos bokštą. Ji nebuvo ten įkėlusi kojos nuo tos dienos, kai tėvas neteko malonės, ir jai linko keliai vėl lipant tais laiptais.
Ja rūpintis suskato kažkokios tarnaitės, beprasmiškai vapėdamos malonius žodžius, kad tik ji liautųsi virpėjusi. Viena nuvilko suknelės ir apatinių drabužių liekanas, kita išmaudė ją ir nuplovė lipnias sultis nuo veido ir plaukų. Jos plušėjo, muilino, pylė vandenį jai ant galvos, o Sansai prieš akis tebestovėjo kieme regėti veidai. Riteriai prisiekia ginti silpnuosius, globoti moteris ir kautis už tiesą, bet nė vienas jų taip nesielgė. Tik seras Dontosas mėgino padėti, bet jis jau nebe riteris, ir Kipšas, ir Skalikas — jokie riteriai… Skalikas nekenčia riterių… Ir aš jų nekenčiu, galvojo Sansa. Jie netikri riteriai, visi iki vieno.
Kai ji liko švari, jos aplankyti atėjo storasis raudonplaukis meisteris Frenkenas. Liepė gultis kniūbsčiai ant čiužinio, o pats tepė gydomuoju tepalu skausmingus raudonus rumbus jai ant šlaunų. Paskui sumaišė jai miegvynio su medumi, kad lengviau būtų gerti.
— Pamiegok, vaikeli. Kai atsibusi, visa tai atrodys tik blogas sapnas.
Ne, neatrodys kaip sapnas, kvailas tu žmogau, galvojo Sansa, bet vis tiek išgėrė tą miegvynį ir užsnūdo.
Kai pabudo, aplinkui buvo tamsu; ji nesusigaudė kur atsidūrusi, kambarys atrodė svetimas, bet kartu keistai pažįstamas. Atsikėlus kojas nutvilkė skausmas, ji vėl viską prisiminė. Akys prisipildė ašarų. Kažkas šalia lovos jai paliko skraistę apsisiausti. Sansa užsimetė ją ant pečių ir pravėrė duris. Už jų stovėjo rūstaus veido, rusvos įdiržusios odos moteris, liesą kaklą apjuosusi trimis vėriniais. Vienas buvo iš aukso, kitas — sidabro, o trečias — iš žmonių ausų.
— Kažin kur ji dabar sumanė eiti? — pratarė ta moteris, pasirėmusi ant ilgos ieties.
— Į dievų giraitę.
Jai reikėjo susirasti serą Dontosą ir maldauti, kad vestų ją namo nedelsdamas, kol dar ne vėlu.
— Pusvyris sakė, kad tau išeiti negalima, — atšovė moteris. — Melskis čia, dievai išgirs.
Sansa nuolankiai nuleido akis ir grįžo vidun. Staiga ji suprato, kodėl ta patalpa tokia pažįstama. Jie davė man senąjį Arijos miegamąjį, čia ji gyveno tuo metu, kai tėvas buvo karaliaus ranka. Jos daiktų nebėra, baldai sustatyti kitaip, bet kambarys tas pats…
Netrukus atėjusi tarnaitė jai padėjo lėkštę su sūriu, duona ir alyvuogėmis, ąsotį šalto vandens.
— Išneškite viską, — paliepė Sansa, bet mergina paliko maistą ant stalo.
Sansa suvokė labai norinti gerti. Sulig kiekvienu žingsniu šlaunis raižė lyg peiliais, bet ji prisivertė pereiti kambarį. Išgėrė du puodelius vandens, krimstelėjo alyvuogę, bet tuo metu pasigirdo beldimas į duris.
Sunerimusi ji atsigręžė į duris, rūpestingiau susisiautė skraistę.
— Prašom.
Durys atsidarė, vidun įžengė Tirionas Lanisteris.
— Miledi, tikiuosi, kad netrukdau jūsų?
— Ar esu jūsų belaisvė?
— Mano viešnia, — jis dėvėjo sujungtų rankų vėrinį — savo pareigų ženklą. — Pamaniau, kad galėtume pasikalbėti.
— Kaip pageidausite, milorde.
Sansa pasijuto spoksanti į jį — tas veidas buvo toks atgrasus, kad ją savaip žavėjo ir traukė žvilgsnį.
— Ar tenkina maistas ir drabužiai? — paklausė jis. — Jeigu ko nors prireiktų, jums tereikia paprašyti.
— Jūs nepaprastai malonus. O šį rytą… labai dėkoju, kad man padėjote.
— Turite teisę žinoti, ko taip niršo Džofris. Prieš šešias dienas jūsų brolis užpuolė mano dėdę Stafordą, kuris su kariuomene buvo apsistojęs stovykloje prie Okskroso kaimelio už trijų dienų žygio nuo Kasterlių Uolos. Jūsų šiauriečiai laimėjo triuškinančią pergalę. Žinia apie tai mus pasiekė tik šį rytą.
Robas nužudys jus visus, džiūgaudama pagalvojo Sansa.
— Tai… siaubinga, milorde. Mano brolis — išdavikas ir piktadarys.
Nykštukas blausiai šyptelėjo.
— Na, jis — tikrai ne elniukas, dabar parodė šitai labai aiškiai.
— Seras Lanselis sakė, kad Robas vedė vilkolakių kariauną…
Kipšas skambiai ir su panieka nusikvatojo.
— Seras Lanselis — vynmaišio karžygys, kuriam ar triušis, ar vilkolakis — viskas pervien. Jūsų brolis turėjo savo didvilkį, bet įtariu, kad tuo viskas ir baigėsi. Šiauriečiai įsigavo į mano dėdės stovyklą ir nupjaustė virves, kuriomis buvo pririšti arkliai, o tada lordas Starkas tarp jų paleido savąjį vilką. Net ir tie kautynėms apmokyti žirgai pašėlo. Daugybę riterių sutrypė jų palapinėse, pabudusius kareivius apėmė siaubas, jie puolė bėgti, mėtydami ginklus į šalis, kad netrukdytų. Seras Stafordas žuvo besivaikydamas savo arklį. Lordas Rikardas Karstarkas suvarė jam į krūtinę ietį. Krito ir seras Rubertas Braksas, taip pat seras Limondas Vikaris, lordas Kreikholas ir lordas Džastas. Dar pusšimtis pakliuvo į nelaisvę, tarp jų Džasto sūnūs ir mano sūnėnas Martinas Lanisteris. Likusieji gyvi dabar skleidžia baisiausias pasakas ir prisiekinėja, esą kartu su jūsų broliu kariauja senieji šiaurės dievai.
— Vadinasi… jokių kerų ten nebuvo?
Lanisteris prunkštelėjo.
— Kerai — tai padažas, kuriuo kvailiai laisto nesėkmes, norėdami nuslėpti, kaip dvokia jų neišmanymas. Mano avigalvis dėdė, regis, net nepasivargino pastatyti sargybinių. Jo kariuomenė buvo pusžalė — pameistriai, kalnakasiai, valstiečių bernai, žvejai, Lanisporto sąšlavos. Lieka tik viena mįslė — kaip jūsų brolis ten atsidūrė. Mūsų pajėgos tebėra įsitvirtinusios prie Auksinio Danties, ir žmonės ten gali prisiekti, kad pro juos Robas nepraėjo, — nykštukas suirzęs gūžtelėjo pečiais. — Na, Robas Starkas — tai mano tėvo vargas. O mano paties vargas — Džofris. Sakykite, ką jaučiate mano karališkajam sūnėnui?
— Myliu jį visa širdimi, — nedelsdama išpyškino Sansa.
— Iš tiesų? — Tiriono balse suskambo abejonė. — Net ir dabar?
— Mano meilė jo malonybei didesnė negu kada nors anksčiau.
Kipšas garsiai nusijuokė.
— Ką gi, kažkas jus išmokė neblogai meluoti. Kada nors už tai tam žmogui galbūt padėkosite, vaikeli. Juk jūs dar vaikas, ar ne? O gal jau pražydote?
Sansa iškaito. Klausimas buvo labai tiesmukas, bet ką tik patyrus gėdą atsidurti nuogai pusės pilies akivaizdoje, tai atrodė niekai.
— Ne, milorde.
— Tai dar geriau. Galbūt šiek tiek paguosiu jus, jei pasakysiu, kad jūsų vedybų su Džofriu tikrai nebebus. Bijau, kad po visko, kas nutiko, Starkų ir Lanisterių nebesutaikys jokia santuoka. Juo labiau gaila. Tas susitarimas buvo vienas geresnių Roberto sumanymų, jeigu tik Džofris nebūtų visko sugadinęs.