Sansa suprato turinti ką nors pasakyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje.
— Staiga nutilote, — tarė Tirionas Lanisteris. — Ar to ir trokštate? Kad sužadėtuvės būtų nutrauktos?
— Aš… — Sansa nežinojo, ką sakyti. Gal čia spąstai? Ar jis manęs nenubaus, jeigu pasakysiu tiesą? Ji stovėjo įsmeigusi žvilgsnį į ryškiai išsišovusią neūžaugos kaktą, griežtai žvelgiančią juodąją akį ir gudrią žaliąją, kreivus dantis ir šiurkščių plaukų barzdą. — Aš tik noriu būti ištikima.
— Ištikima, — susimąstė Tirionas, — ir kuo toliau nuo Lanisterių. Vargu ar galėčiau jus už tai kaltinti. Būdamas jūsų amžiaus, troškau to paties, — jis nusišypsojo. — Man sakė, kad kasdien einate į dievų giraitę. Už ką meldžiatės, Sansa?
Meldžiuosi už Robo pergalę ir Džofrio mirtį… ir už namus. Už Vinterfelą.
— Meldžiuosi, kad karas greičiau baigtųsi.
— Šito netrukus sulauksime. Bus kitas mūšis, kausis jūsų brolis Robas ir mano lordas tėvas, tada viskas išsispręs.
Robas jį sumuš, galvojo Sansa. Sumušė tavo dėdę ir brolį Džeimį, sumuš ir tavo tėvą.
Matyt, jos veidas buvo lyg atversta knyga — taip nesunkiai nykštukas įskaitė jos viltis.
— Į Okskrosą labai daug vilčių nedėkite, miledi, — tarė jis gan draugiškai. — Vienas mūšis — dar ne karas, o mano lordas tėvas — tikrai ne dėdė Stafordas. Kai kitą kartą aplankysite dievų giraitę, pasimelskite, kad jūsų broliui užtektų išminties nusileisti. Vos tik šiaurėje karalius pasieks taiką, išsiųsiu jus namo. — Jis nušoko nuo suolo prie lango ir pridūrė: — Šiandien galite miegoti čia. Skirsiu apsaugai savų žmonių, gal Akmeninių Varnų…
— Ne, — išsprūdo nustėrusiai Sansai. Jeigu ji sėdės užrakinta Rankos bokšte ir saugoma neūžaugos žmonių, kaip seras Dontosas pajėgs išgabenti ją į laisvę?
— Gal pageidautumėt Juodaausių? Atsiųsiu Čelą, jeigu su moterimi jums bus ramiau.
— Prašau, milorde, nereikia, tyržmogiai mane gąsdina.
— Mane taip pat, — jis linksmai šyptelėjo. — Bet svarbiau, kad jie gąsdina Džofrį ir tą klastos pritvinkusią šutvę nuodingų gyvačių bei šunų palaižūnų, kuriuos jis vadina karaliaus sargyba. Jeigu šalia jūsų bus Čela ar Timetas, niekam nekils noro jus skriausti.
— Aš geriau grįžčiau į savo lovą. — Sansa staiga sugalvojo, kaip pameluoti, ir tai pasirodė taip teisinga, kad ji nedelsdama tą mintį išklojo. — Kaip tik šiame bokšte buvo nužudyti mano tėvo žmonės. Jų šmėklos ateitų pas mane per klaikius sapnus, regėčiau jų kraują visur, kur tik nukreipčiau akis.
Tirionas Lanisteris atidžiai pažvelgė jai į veidą.
— Nakties siaubas man puikiai pažįstamas, Sansa. Ko gero, esate protingesnė, negu maniau. Leiskite man bent palydėti jus saugiai iki jūsų kambarių.
Ketlina
Kol jiems pavyko rasti tą kaimą, jau buvo visiškai tamsu. Ketlina staiga susimąstė, ar ši vieta turi kokį vardą. Jeigu ir turi, jį kaimo gyventojai bėgdami išsinešė kartu su visa manta, surinkę net ir žvakes iš septos. Seras Vendelis įžiebė deglą ir nušvietė jai kelią pro žemas duris.
Viduje septynios sienos buvo suskilinėjusios ir išsiklaipiusios. Dievas yra vienas, mokė ją dar mergystėje septonas Osmindas, turintis septynis pavidalus, todėl septa yra vienas pastatas su septyniomis sienomis. Turtingos miestų septos kiekvienam iš Septyneto skirdavo po altorių, statydavo dievų statulas. Vinterfele septonas Čeilis ant kiekvienos sienos kabindavo iš medžio raižytas kaukes. Čia Ketlina rado tik varganus piešinius anglimi. Seras Vendelis įstatė deglą į nišą sienoje ir išėjo laukan pas ten likusį Robarą Roisą.
Ketlina įsižiūrėjo į nupieštus veidus. Tėvas, kaip visada, buvo barzdotas. Motina meiliai ir jaukiai šypsojosi. Žemiau Karžygio veido juodavo jo kalavijas, Kalvis turėjo kūjį. Mergelė žavėjo grožiu, Senolė buvo susiraukšlėjusi ir kupina išminties.
Septintasis veidas… Pašalietis nepriminė nei vyro, nei moters, bet abu tuo pat metu, jis visada buvo atskalūnas, klajotojas, kilęs iš tolimų kraštų, tarsi ne visai žmogus, gal net kažkas daugiau, nežinoma ir neįmanoma pažinti. Šį veidą čia atstojo juodas ovalas, šešėlis su žvaigždutėmis vietoj akių. Ketlinai į jį žiūrėti buvo nejauku. Vargu ar buvo galima šioje septoje tikėtis paguodos.
Ji atsiklaupė prieš Motiną.
— Miledi, žvelk iš aukštybių į šį mūšį motinos akimis. Visi jie — sūnūs, visi iki vieno. Saugok jų gyvybę, jei tik gali. Saugok ir mano sūnus. Globok Robą ir Braną, ir Rikoną. Taip norėčiau būti su jais.
Įskilimas sienoje vingiavo tiesiai per kairę Motinos akį. Atrodė, kad ji verkia. Ketlina girdėjo serą Vendelį dudenant apie būsimą mūšį, kartais negarsiai atsakydavo seras Robaras. Daugiau niekas netrikdė nakties ramybės. Nečirpė nė menkiausias svirplys, tylėjo ir dievai. Ar kada sulaukei atsakymo iš savo senųjų dievų, Nedai? — pagalvojo ji. Kai klūpojai prieš savo širdmedį, ar jie tave girdėjo?
Mirgančios deglo liepsnos atšvaitai šoko ant sienų, nupiešti veidai tarsi atgydavo, kraipėsi ir mainėsi. Didžiosiose miestų septose statulos žvelgė akmentašių joms suteiktais veidais, tačiau šie anglimi brūkštelti piešiniai buvo tokie paprasti ir negrabūs, kad galėjo tikti kiekvienam. Pažvelgusi į Tėvo veidą, ji tuoj pat pagalvojo apie savo tėvą, gulintį mirties patale Riverane. Karžygys buvo Renlis ir Stanis, Robas ir Robertas, Džeimis Lanisteris ir Jonas Snou. Akimirką tose linijose šmėkštelėjo net Arija. Bet tuo metu pro duris įsisukęs vėjo gūsis vos neužpūtė deglo, ir panašumas pranyko užlietas oranžinės šviesos.
Nuo dūmų jai perštėjo akis. Patrynė jas randuotų delnų kraštais. Kai vėl pakėlė akis į Motiną, išvydo savo motinos veidą. Ledi Minisa Tuli mirė gimdydama, mėgindama padovanoti lordui Hosteriui antrąjį sūnų. Kartu pražuvo ir kūdikis, ir nuo to laiko tėvas amžinai liko kitoks. Ji visada būdavo tokia rami, galvojo Ketlina, prisimindama švelnias motinos rankas, jos meilią šypseną. Jei nebūtų numirusi, mūsų gyvenimas galbūt būtų susiklostęs visai kitaip. Ką ledi Minisa pagalvotų apie vyriausiąją dukterį, štai klūpančią priešais ją. Nukeliavau tūkstančius mylių, ir kas iš to? Kam pasitarnavau? Praradau dukteris, Robui manęs nereikia, Branas ir Rikonas tikriausiai laiko mane šalta ir bejausme motina. Net ir Nedui mirštant manęs nebuvo šalia…
Jai svaigo galva, atrodė, kad visa septa sukasi aplinkui. Šešėliai siūbuodami kilo ir leidosi, suskilinėjusiomis baltomis sienomis šuoliavo slėpiningi gyvūnai. Ketlina tą dieną nieko nevalgė. Tikriausiai tai buvo neišmintinga. Kaskart sakydavo sau, kad nėra laiko, bet tiesa buvo kitokia — pasaulyje be Nedo maistas nebeturėjo skonio. Kai jam nukirto galvą, jie nužudė ir mane.
Deglas jai už nugaros trakštelėjęs spjovė žiežirbą, ir staiga ant sienos subolavo jos sesers veidas, nors akys žvelgė rūsčiau, negu ji atminė, — tai ne Lisos, bet Sersėjos žvilgsnis. Sersėja — taip pat motina. Kad ir kas buvo jos vaikų tėvas, ji jautė juos besispardant įsčiose, atvedė į pasaulį per kraują ir skausmus, glaudė prie krūtinės. Jeigu jie iš tiesų Džeimio…
— Miledi, ar tau meldžiasi ir Sersėja? — kreipėsi Ketlina į Motiną. Tarsi įrėžtus sienoje ji regėjo dailius, išdidžius, šaltus Lanisterių karalienės veido bruožus. Sienos įtrūkimas niekur nedingo — net ir Sersėja galėjo verkti savo vaikų.