Karalius atsistojo.
— Statinę iš rūsio čionai! Joje mes jį tuoj ir prigirdysime.
Sansa nė nepajuto, kaip aiktelėjo:
— Ne, ne, jokiu būdu.
Džofris pasuko galvą.
— Ką tu pasakei?
Sansa pati negalėjo patikėti tuo, ką padarė. Ar jai pasimaišė protas? Pasakyti jam ne, girdint vos ne pusei dvaro? Ji nieko nenorėjo pasakyti, tik… Seras Dontosas buvo girtas, elgėsi kvailai ir nevykusiai, bet nedarė nieko bloga.
— Pasakei: „Ne, jokiu būdu“? Ar taip?
— Labai prašau, — tarė Sansa, — aš tik norėjau… jūsų malonybe, tai būtų bloga lemiantis ženklas… nužudyti žmogų per savo vardo dieną.
— Meluoji, — atšovė Džofris. — Turėčiau nuskandinti tave kartu su juo, jei jau taip rūpiniesi tuo žmogum.
— Aš juo nesirūpinu, jūsų malonybe, — žodžiai karštligiškai krito nuo jos lūpų. — Skandinkite jį ar nukirskite jam galvą, tik… jei norite, žudykite jį rytoj, tik prašau… ne šiandien, ne per savo vardadienį. Man būtų baisu, jeigu jus lydėtų blogas ženklas… baisus ženklas, net ir karaliams, dainiai visada apie tai dainuoja…
Džofris žvelgė piktai. Jis suprato, kad ji meluoja, Sansa aiškiai tai matė. Jis privers ją už tai atkentėti.
— Mergaitė sako tiesą, — sugergždė Skalikas. — Ką žmogus pasėja savo vardo dieną, tą pjauna per visus metus.
Jo balsas skambėjo abejingai, tarsi jam nėmaž nerūpėtų, tiki karalius jo žodžiais ar ne. Gal tai tiesa? Sansa šito nežinojo, paprasčiausiai sugalvojo, iš paskutiniųjų stengdamasi išvengti bausmės.
Džofris nepatenkintas pasimuistė krėsle ir spragtelėjo pirštais sero Dontoso pusėn.
— Išveskite jį. Liepsiu nudėti tą kvailį rytoj.
— Iš tiesų, — pritarė Sansa, — juk jis kvailys. Kaip jūs įžvalgiai pastebėjote! Juk jam kur kas labiau tinka būti ne riteriu, o kvailiu. Turėtumėte aprengti jį margais drabužiais ir tegu jus linksmina. Jis nenusipelno tokios malonės kaip greita mirtis.
Karalius kelias akimirkas tiriamai į ją žiūrėjo.
— Ko gero, nesi tokia kvaila, kaip galvoja motina, — čia jis pakėlė balsą. — Dontosai, girdėjai, ką miledi pasakė? Nuo šios dienos esi mano naujas kvailys. Miegosi su Mėnuliuku ir vilkėsi juokdario apdarą.
Seras Dontosas, ką tik per plauką išvengęs mirties ir iš karto prablaivėjęs, puolė ant kelių.
— Dėkoju, jūsų malonybe. Ir jums, miledi. Nuoširdžiausiai dėkoju.
Lanisterių gvardiečiams jį išvedus, prie karaliaus ložės prisiartino turnyro vyresnysis.
— Jūsų malonybe, — tarė jis, — ar turėčiau kviesti Brunui naują priešininką, ar tegu rungiasi kita pora?
— Nieko nereikia. Čia mašalai, o ne riteriai. Visus juos nukirsdinčiau, bet šiandien mano vardo diena. Turnyras baigtas. Tegu visi jie dingsta man iš akių.
Turnyro vyresnysis nusilenkė, tačiau princas Tomenas nesirengė paklusti.
— Aš dar turiu kautis su šiaudažmogiu.
— Kitą kartą.
— Bet aš noriu kautis!
— Man nerūpi tavo norai.
— Mama sakė, kad galėsiu kautis.
— Tikrai, taip sakė, — patvirtino princesė Mirsela.
— Mama sakė, — nusišaipė karalius. — Nebūkite maži vaikai.
— Mes ir esame maži vaikai, — išdidžiai pareiškė Mirsela. — Mums dera elgtis vaikiškai.
Skalikas nusijuokė.
— Štai ir pagavo jus.
Džofris pasidavė.
— Labai gerai. Net ir mano brolis kaunasi ne prasčiau už šituos. Neškite čionai iškamšą, Tomenas nori pabūti mašalu.
Tomenas sukvykė iš džiaugsmo ir, tankiai tapsėdamas putliomis kojytėmis, nukūrė, kad jį aprengtų.
— Sėkmės! — jam pavymui šūktelėjo Sansa.
Iškamša išdygo kitame aikštės gale, tuo metu tarnai pabalnojo ir princo ponį. Tomeno priešininkas buvo vaiko ūgio iš odos pasiūtas ir šiaudų prikimštas karys, užsodintas ant strypo, su skydu vienoje rankoje ir kuoka kitoje. Kažkas tam riteriui prie galvos pritvirtino ragų porą. Kiek Sansa atminė, šalmą su ragais turėjo Džofrio tėvas, karalius Robertas… bet tokį dėvėjo ir jo dėdė lordas Renlis, Roberto brolis, dabar tapęs išdaviku ir pats pasiskelbęs karalium.
Du ginklanešiai uždėjo ir pritvirtino princui jo tamsiai raudonus ir sidabro spalvos šarvus. Šalmo viršugalvyje siūbavo aukšta raudonų plunksnų puokštė, o ant skydo drauge laigė Lanisterių liūtas ir karūnuotas Barateonų elnias. Ginklanešiai padėjo Tomenui atsidurti balne, tada priekin žengė seras Aronas Santagaras, Raudonosios pilies vyriausiasis ginklininkas, ir padavė jam vaiko rankai pritaikytą, sidabru tviskantį buką kalaviją su lapo pavidalo geležte.
Tomenas aukštai iškėlė savo ginklą.
— Kasterlių Uola! — plonu vaikišku balseliu riktelėjo jis, spustelėjo kulnais poniui šonus ir pasileido per kietai suplūktą aikštę prie iškamšos. Ledi Tanda ir lordas Džailsas nedarniais balsais stengėsi jį palaikyti, prie jų prisijungė ir Sansa. Karalius stebėjo tylėdamas.
Iš visų jėgų mojuodamas kalaviju, Tomenas ponį pavarė risčia ir, pasiekęs priešininką, stipriai smogė į to riterio skydą. Nuo smūgio iškamša pasisuko, o jos minkšta kuoka sukdamasi ratu kaip reikiant tvojo princui į pakaušį. Tomenas dribtelėjo iš balno žemėn, naujieji jo šarvai sutarškėjo lyg senų puodų prigrūstas maišas. Kalavijas nuskriejo į šalį, ponis pasibaidęs nušuoliavo per kiemą tolyn, tarp žiūrovų kilo pašaipų audra. Karalius Džofris juokėsi garsiau ir ilgiau už kitus.
— Ak! — sušuko princesė Mirsela. Ji ištrūko iš ložės ir nubėgo prie mažojo broliuko.
Sansa pasijuto kupina keistos ir svaigios drąsos.
— Turėtumėt eiti kartu su ja, — tarė ji karaliui. — Galbūt jūsų brolis susižeidė.
Džofris gūžtelėjo pečiais.
— Na ir kas, jei susižeidė?
— Turėtumėt jam padėti ir pasakyti, kaip šauniai jis kovėsi, — Sansa, regis, negalėjo sustoti.
— Jis nuvirto nuo arklio ir krito į purvą, — nesutiko karalius. — Koks čia šaunumas.
— Nagi, — įsiterpė Skalikas, — berniukui narsos nestinga. Jis mėgins dar sykį.
Tarnai tuo metu kėlė Tomeną ant ponio. Kad taip vyresnysis būtų ne Džofris, o Tomenas, mąstė Sansa. Visai mielai tekėčiau už Tomeno.
Visi sukluso, išgirdę kažkokius garsus prie vartų. Grotoms kylant į viršų, sudžeržgėjo grandinės, didžiuliai vartai, cypdami geležiniais vyriais, atsivėrė.
— Kas leido atidaryti? — riktelėjo Džofas. Mieste buvo neramu, tad Raudonosios pilies vartai ištisomis dienomis likdavo užverti.
Prie įėjimo į pilį sudzingsėjo ginklai, pasigirdo kanopų kaukšėjimas — į kiemą įjojo raitelių būrys. Kligeinas, vieną ranką uždėjęs ant kalavijo rankenos, žengė arčiau karaliaus. Atvykėliai buvo apšiurę, purvini, išvargę, tačiau jiems virš galvų plevėsavo vėliava su auksiniu Lanisterių liūtu tamsiai raudoname lauke. Dalis vilkėjo raudonus Lanisterių kariuomenės apsiaustus ir šarvus, bet dauguma buvo laisvieji raiteliai ir samdiniai, apsitaisę įvairiausiais šarvais ir iki dantų ginkluoti. Dar ten buvo ir kitų — pabaisų laukinių iš senosios auklės pasakų, tų pačių šiurpiausių, kurias ypač mėgdavo Branas. Šie vilkėjo nutriušusius kailius, kietintą odą, jų plaukai buvo ilgi, barzdos didžiulės ir tankios. Kai kurie jojo apsitvarstę galvas ar rankas kruvinais tvarsčiais, kiti buvo be vienos akies ar ausies, ar kokio piršto.
Būrio viduryje ant stambaus raudo arklio keistame aukštame, raitelį iš priekio ir iš nugaros prilaikančiame balne sėdėjo karalienės brolis, nykštukas Tirionas Lanisteris, visų vadinamas Kipšu. Buvo atsiauginęs barzdą, kad uždengtų įdubusį veidą, dabar ta barzda panėšėjo į susivėlusį gelsvų ir juodų, šiurkščių it viela plaukų gniutulą. Ant pečių turėjo užsimetęs sutemų katės kailio apsiaustą — juodą su baltais dryžiais. Vadeles laikė kaire ranka, dešinė kybojo parišta balta šilkine skarele, bet šiaip atrodė toks pat keistas ir atgrasus, kokį Sansa atsiminė iš tų laikų, kai jis lankėsi Vinterfele. Atsikišusi kakta, skirtingos spalvos akys — tai buvo pats negražiausias vyras, kokį jai kada pasitaikė regėti.