— Kiekvienas iš Septynių įkūnija visą Septynetą, — kadaise jai sakė septonas Osmindas. Grožį reiškė ir Mergelė, ir Senolė, o Motina galėjo būti nuožmesnė už Karžygį, jeigu pavojus grėsė jos vaikams. Tikrai…
Robertas Barateonas svečiavosi Vinterfele gana ilgai, ir jai užteko laiko įsitikinti, kad kokių itin šiltų jausmų Džofriui jis nepuoselėjo. Jeigu tas berniukas — iš tiesų Džeimio atžala, Robertas būtų nubaudęs mirties bausme ir jį, ir jo motiną. Vargu ar būtų atsiradę jį smerkiančių. Mergvaikių ir pavainikių pasitaikydavo dažnai, tačiau kraujomaišą siaubinga nuodėme laikė ir senieji, ir naujieji dievai, iš tokio nusikaltimo gimusius vaikus vadindavo bjaurastimi ir septose, ir dievų giraitėse. Drakonų karalių giminėje broliai tuokdavosi su seserimis, tačiau jie buvo senosios Valyrijos kraujo, ten taip būdavo įprasta, o Targarienai, kaip ir jų drakonai, nepaisė nei dievų, nei žmonių.
Nedas šitai tikriausiai žinojo, žinojo ir Jonas Arinas iki jo. Nenuostabu, kad karalienė juos abu nužudė. O aš argi elgčiausi kitaip dėl savųjų? Ketlina suspaudė rankas, jausdama, kaip nepasiduoda randuoti pirštai, iki kaulo perrėžti žudiko durklo jai kovojant už savo sūnaus gyvybę.
— Žino ir Branas, — nuleidusi galvą sušnibždėjo ji. Dievai maloningieji, tikriausiai jis kažką pamatė, kažką nugirdo, štai kodėl jie stengėsi jį nudėti net gulintį lovoje.
Sutrikusi ir nuvargusi Ketlina Stark atsidavė savo dievams. Atsiklaupė prieš Kalvį, kuris taiso tai, kas sulūžta, ir prašė globoti jos mieląjį Braną. Perėjusi prie Mergelės, meldė suteikti drąsos Arijai ir Sansai, saugoti jų nekaltybę. Tėvui ji meldėsi prašydama teisingumo, stiprybės jo siekti ir išminties jį suvokti, o Karžygio prašė palaikyti Robo jėgas ir užstoti mūšyje. Pagaliau ji atsisuko į Senolę, kurią statulos dažnai vaizdavo laikančią rankoje žibintą.
— Vesk mane, išmintingoji, — meldėsi Ketlina. — Rodyk man kelią, kuriuo turiu eiti, ir neleisk klupinėti tamsoje, kurią žada ateitis.
Paskui jai už nugaros pasigirdo žingsniai, kažkoks šurmulys prie durų.
— Miledi, — švelniai prabilo seras Robaras, — atsiprašau, tačiau mums skirtas laikas baigiasi. Privalome grįžti iki aušros.
Ketlina atsistojo sustingusi. Jai maudė kelius, ir tą akimirką ji būtų viską atidavusi už pūkinį čiužinį ir pagalvę.
— Dėkoju, sere. Aš pasiruošusi.
Jie tylėdami jojo per retą mišką, medžiai jame augo tarsi girti, visi palinkę tolyn nuo jūros. Kelią į Renlio stovyklą jiems rodė nerimastingas žirgų žvengimas ir plieno žvangėjimas. Ilgomis gretomis rikiavosi besiginkluojantys, šarvus tvirtinantys vyrai ir jų arkliai, gaubiami tamsos, kuri buvo tokia juoda, tarsi pats Kalvis būtų iš jos nukalęs šarvą ir užklojęs visa aplinkui. Vėliavos plaikstėsi ir dešinėje, ir kairėje, begalinėmis eilėmis tęsėsi priešakyje, tačiau priešaušrio sutemose ji negalėjo įžiūrėti nei spalvų, nei ženklų. Didi kariuomenė, pagalvojo Ketlina. Pilki vyrai ant pilkų arklių. Sėdėdami balnuose ir laukdami, Renlio šešėlių riteriai laikė iškėlę ietis aukštyn, tad ji jojo pro ištisą mišką aukštų nuogų medžių, netekusių ir lapų, ir gyvybės. Toje pusėje, kur stovėjo Vėtrų Gūžta, tamsa atrodė dar tirštesnė — juoda siena, pro kurią neprasiskverbė žvaigždžių šviesa, tačiau kitoje pusėje, už laukų, kur buvo lordo Stanio stovykla, jau mirgėjo deglai.
Renlio būsto viduje žvakių liepsna atsispindėjo nuo tviskančių šilkinių sienų, jos, regis, švytėjo, ir didžiulė palapinė virto stebuklinga, smaragdiniais spinduliais alsuojančia pilimi. Du riteriai iš vaivorykštinės sargybos saugojo įėjimą pas karalių. Žalia šviesa keistai derėjo su violetinėmis slyvomis ant sero Parmeno liemenės, o saulėgrąžos, kuriomis buvo nuberta sero Emono šarvų krūtinės plokštė, nusidažė liguistai geltonu atspalviu. Ant riterių šalmų lingavo ilgos dailios plunksnos, pečius gaubė vaivorykštės spalvų apsiaustai.
Įėjusi vidun Ketlina rado karalių ir Brienę, padedančią jam vilktis šarvus, o lordai Tarlis ir Rovanas aptarinėjo mūšio pozicijas ir galimus veiksmus. Patalpoje buvo maloniai šilta, karštį skleidė tuzinas mažų indų su žioruojančiomis anglimis.
— Jūsų malonybe, man būtina su jumis pasikalbėti, — tarė ji, šįsyk kreipdamasi karaliui derančiu titulu, kad tik Renlis teiktųsi skirti jai dėmesio.
— Po valandėlės, ledi Ketlina, — atsakė jis. Ant dygsniuotos tunikos Brienė jam uždėjo nugaros plokštę ir pritvirtino prie antkrūtinio. Karaliaus šarvai buvo sodriai žali, lyg miško lapija vasarą, tamsi jų žaluma, regis, siurbte siurbė į save žvakių šviesą. Inkrustacijos ir sagtelės blykčiojo auksu tartum tolimi laužai tame miške ir mirkteldavo sulig kiekvienu kūno judesiu. — Tęskite, lorde Rovanai.
— Jūsų malonybe, — Matis Rovanas šnairomis žvilgtelėjo į Ketliną. — Kaip sakiau, mūsų kovos rikiuotė pasirengusi. Kodėl turėtume laukti aušros? Trimituokime puolimą.
— O paskui tegu visi kalba, esą nugalėjau negarbingai, nes pasitelkiau klastą? Puolimą pradėti nutarta auštant.
— Nutarta Stanio, — priminė Rendilas Tarlis. — Jam paranku, kad pultume žilpinami tekančios saulės. Būsime pusakliai.
— Tik iki pirmojo smūgio, — nedvejodamas tarė Renlis. — Seras Loras pralauš jų gretas, o tada kils sumaištis. — Brienė suveržė žaliai dažytos odos dirželius ir susegė auksines sagtis. — Kai mano brolis kris, pasirūpinkite, kad jo kūnas nebūtų niekinamas. Jis — mano kraujo, ir nenoriu, kad jo galvą nešiotų pasmeigę ant ieties ir visiems rodytų.
— O jeigu jis pasiduos? — paklausė lordas Tarlis.
— Pasiduos? — lordas Rovanas nusikvatojo. — Meisui Taireliui apgulus Vėtrų Gūžtą, Stanis valgė žiurkes, bet vartų neatvėrė.
— Puikiai prisimenu. — Renlis kilstelėjo smakrą, leisdamas Brienei tinkamai pritvirtinti kaklo plokštes. — Artėjant galui, seras Gavenas Vildas su trimis savo riteriais mėgino išsmukti pro užpakalinius vartus ir pasiduoti. Stanis juos sučiupo ir įsakė permesti per sieną su svaidykle. Gaveno veidas, kai jį rišo ketindami mesti, man iki šiol stovi akyse. Jis buvo mūsų vyriausiasis ginklininkas.
Lordas Rovanas žvelgė suglumęs.
— Jokių žmonių niekas nuo sienų nemėtė. Tikrai būčiau tokį dalyką įsidėmėjęs.
— Meisteris Kresenas Staniui pasakė, kad mums gali tekti valgyti mūsų mirusiuosius, tad būtų kvaila svaidyti gerą mėsą. — Renlis nubraukė atgal plaukus, Brienė juos surišo aksomine juostele ir ant ausų užtraukė paminkštintą kepuraitę, kad mažiau spaustų šalmas. — Svogūnų riterio dėka vakarienei kepti lavonų mums neprireikė, bet trūko visai nedaug. Serui Gavenui, vėliau mirusiam požemyje, grėsė rimtas pavojus.
— Jūsų malonybe, — Ketlina iki šiol kantriai laukė, bet laikas bėgo per daug greitai, — žadėjote pasikalbėti.
Renlis linktelėjo.
— Grįžkite prie savo būrių, milordai… ak, tiesa, jei brolio pusėje būtų Baristanas Selmis, noriu, kad jis liktų gyvas.
— Apie serą Baristaną nieko nežinoma nuo tada, kai Džofris jį išvarė, — atsiliepė lordas Rovanas.
— Pažįstu tą senį. Jam reikia karaliaus, kurį galėtų saugoti, kitaip jis nemoka. Tačiau pas mane jis nepasirodė, ledi Ketlina sako, kad jo nėra ir Riverane pas Robą Starką. Tai kur daugiau jis galėtų būti, jeigu ne pas Stanį?
— Kaip įsakysite, jūsų malonybe. Jam nieko nenutiks.
Lordai žemai nusilenkė ir išėjo.
— Kalbėkite, ledi Stark, — atsigręžė Renlis. Brienė apgaubė jo plačius pečius apsiaustu — sunkiu, auksu atausto brokato, su karūnuotu Barateonų elniu, siuvinėtu iš juodojo gintaro gabaliukų.