— Lanisteriai mėgino nužudyti mano sūnų Braną. Tūkstančius kartų klausinėjau savęs — kodėl. Jūsų brolis davė man atsakymą. Tą dieną, kai jis nukrito, buvo surengta medžioklė. Robertas, Nedas ir dauguma kitų vyrų išjojo ieškoti šernų, bet Džeimis Lanisteris liko Vinterfele. Niekur nevyko ir karalienė.
Renlis iš karto suvokė, ką ji turi galvoje.
— Vadinasi, jūs manote, kad berniukas užtiko juos kraujomaišos guolyje…
— Milorde, maldauju leisti man nuvykti pas jūsų brolį Stanį ir papasakoti apie šiuos įtarimus.
— Kokiu tikslu?
— Robas nusiims karūną, jeigu tą patį padarysite ir jūs su broliu, — tarė ji vildamasi, kad taip bus iš tiesų. Jei reikės, ji to pasieks, Robas paklausys jos, net jeigu jo lordai ir priešinsis. — Tada jūs visi trys sušauksite Didžiąją tarybą, jos kraštas nematė jau šimtus metų. Pasiųsime žmones į Vinterfelą, kad Branas galėtų papasakoti tai, ką regėjo, ir visi įsitikintų, kad tikrieji grobikai yra Lanisteriai. Tegu susirinkę Septynių Karalysčių lordai išsirenka, kas juos turi valdyti.
Renlis nusijuokė.
— Sakykite, miledi, negi didvilkiai balsuoja, kas bus gaujos vadas? — Brienė atnešė karaliaus šarvų pirštines ir šalmą, virš jo tviskėjo auksiniai ragai, su jais Renlis turėjo atrodyti bent pusantros pėdos aukštesnis. — Kalbų laikas baigtas. Dabar pažiūrėsime, kuris stipresnis.
Renlis užsitraukė žvynuotą žalią su auksu pirštinę ant kairės rankos, o Brienė atsiklaupė užsegti diržo, kurį žemyn svėrė ilgas kalavijas ir durklas.
— Maldauju jus Motinos vardu, — prabilo Ketlina, bet staiga vėjo gūsis atlapojo palapinės duris. Akies kraštu ji pastebėjo kažką šmėstelint, bet pasukusi galvą išvydo tik karaliaus šešėlį, judantį per šilkines sienas. Renlis tarsi prasižiojo pajuokauti, o šešėlis slystelėjo ir užsimojo žalsvai juodu kalaviju. Žvakių liepsnelės suvirpėjo, ėmė mirkčioti; apėmė jausmas, kad kažkas ne taip, kažkas labai keista, bet staiga Ketlina pamatė Renlio kalaviją tvarkingai įkištą į makštį, o tuo metu šešėlio kalavijas…
— Šalta, — ištarė Renlis vos girdimai, lyg sutrikęs, ir po akimirkos jo kaklo šarvai prasiskyrė tarytum sūrmaišis, paliesti kalavijo šešėlio, nors pačios geležtės čia nebuvo. Karalius dar spėjo silpnai ir kimiai aiktelėti, bet iš gerklės plūstelėjo kraujas.
— Jūsų mal… Ne! — išvydusi tą raudoną čiurkšlę, Brienė Mėlynoji sudejavo lyg maža persigandusi mergaitė. Karalius suklupęs griuvo jai į glėbį, jam per krūtinės šarvus, skandindama ir auksą, ir žalumą, liejosi plati tamsiai raudona kraujo srovė. Užgeso dar kelios žvakės. Renlis mėgino kažką pasakyti, bet jau springo savo paties krauju. Jam ėmė linkti kojos, ir tik Brienė laikė jį stačią. Ji atlošė galvą ir suklykė nerasdama žodžių savo skausmui.
Šešėlis. Ketlina suprato, kad tai, kas čia nutiko, — klaiki piktadarybė, toks siaubingas dalykas, kurio neįmanoma net suvokti. Ne Renlis metė tą šešėlį. Tai mirtis žengė pro šias duris ir užpūtė jo gyvybę taip pat lengvai, kaip vėjas užgesino jo žvakes.
Po kelių akimirkų, kurios prailgo lyg pusė nakties, vidun įpuolė Robaras Roisas ir Emonas Kajus. Jiems iš paskos susigrūdo pora kareivių su deglais. Išvydęs Renlį ant Brienės rankų, ją visą išsitepusią karaliaus krauju, seras Robaras riktelėjo iš siaubo.
— Niekšingoji moterie! — subaubė seras Emonas, tas, vilkintis šarvais su saulėgrąžomis. — Šalin nuo jo, išgama!
— Dievai maloningieji, Briene, kodėl? — apstulbęs pratarė seras Robaras.
Brienė pakėlė akis nuo karaliaus kūno. Jos pečius gaubęs vaivorykštinis apsiaustas ten, kur permirko karaliaus krauju, buvo raudonas.
— Aš… aš…
— Už tokį darbą mirsi, — seras Emonas iš ginklų krūvos palei duris stvėrė ilgarankį kovos kirvį. — Už karaliaus gyvybę privalai sumokėti savąja!
— Ne! — suspiegė Ketlina Stark, pagaliau atgavusi žadą, tačiau jau buvo vėlu, viską užgožė kruvina beprotybė, riteriai puolė priekin šaukdami, ir tylesni žodžiai paskendo jų riksmuose.
Brienė veikė vikriau, negu Ketlina būtų galėjusi pagalvoti. Jos pačios kalavijas buvo kažkur toliau, tad ji čiupo Renlio ginklą iš makšties ir vienu mostu atrėmė jau besileidžiantį Emono kirvį. Plienui su trenksmu kirtus į plieną, ištiško melsvai baltos žiežirbos, o Brienė pašoko, nepagarbiai numetusi šalin negyvo karaliaus kūną. Seras Emonas, mėgindamas prisiartinti, užkliuvo už jo, ir Brienė kalaviju žiebė į kirvakotį, šis lūžo, o pats kirvis, vartydamasis ore, nuskriejo į pašalį. Kitas vyras dūrė jai deglu į nugarą, bet krauju permirkęs audinys neužsidegė. Brienė kirto žaibiškai atsisukusi, ir deglas kartu su jį laikiusia ranka atsidūrė ant žemės. Liepsna ėmė slinkti per kilimą. Suluošintas žmogus prapliupo klykti. Numetęs suskaldytą kirvakotį, seras Emonas mėgino užčiuopti savo kalaviją. Į priekį šoko antrasis kareivis, Brienė atmušė jo smūgį, jų kalavijai švytravo ir kapojosi džeržgėdami. Į kovą vėl stojus serui Emonui, Brienei teko trauktis, bet ji kažkaip sugebėjo laikytis prieš juos abu. Renlio galva ant žemės gulėjo šleikščiai persikreipusi, plačiai žiojėjo antroji burna, iš jos jau tik lėtai pulsuodamas tebesiliejo kraujas.
Seras Robaras iki šiol sutrikęs stovėjo tolėliau, bet dabar ir jis siekė kalavijo rankenos.
— Robarai, ne, paklausykite manęs, — Ketlina stvėrė jį už rankos. — Ne, tai padarė ne ji. Padėkite jai! Ar girdite? Tai buvo Stanis, — vardas suskambo, jai pačiai net nespėjus pagalvoti, bet vos ištarusi suprato, kad tai tiesa. — Prisiekiu, juk pažįstate mane, tai Stanis jį nužudė.
Jaunasis vaivorykštės riteris spoksojo į tą pusprotę moterį išblyškęs ir persigandęs.
— Stanis? Kaip?
— Nežinau. Kerai, kažkokie juodi burtai. Čia buvo šešėlis. Šešėlis! — Jos balsas pačiai atrodė nežmoniškas, lyg pamišėlės, tačiau žodžiai liejosi nesustodami, už nugaros įnirtingai dzingsint susikertantiems ginklams. — Šešėlis su kalaviju, prisiekiu, mačiau jį. Negi jūs aklas, ta mergina jį mylėjo! Padėkite jai!
Ketlina atsigręžė, pamatė, kaip krito antrasis kareivis ir kalavijas išslydo jam iš suglebusios rankos. Lauke buvo girdėti šauksmai. Ji puikiai suprato, kad bet kurią akimirką vidun gali įgriūti daugybė įtūžusių žmonių.
— Ji nekalta, Robarai. Duodu jums žodį, prisiekiu savo vyro kapu ir savo — ledi Stark — garbe!
Tai jį įtikino.
— Aš juos sulaikysiu, — tarė seras Robaras. — Išveskite ją.
Jis nusisuko ir išėjo.
Ugnis jau pasiekė sieną ir kopė palapinės šonu. Seras Emonas smarkiai spaudė Brienę, nes jį saugojo geltonieji šarvai, o Brienę — tik apsiausto vilna. Apie Ketliną riteris buvo užmiršęs, todėl nesitikėjo, kad sunkus geležinis indas su žarijomis trenks jam į pakaušį. Nors galvą saugojo šalmas ir smūgis smarkiai nepakenkė, tačiau Emonas susmuko ant kelių.
— Briene, greičiau su manim, — įsakė Ketlina.
Mergina negaišdama pasinaudojo proga. Vienas mostas, ir žalias šilkas prasiskyrė. Abi žengė į priešaušrio tamsą ir šaltį. Kitapus palapinės aidėjo balsai.
— Čionai, — paragino Ketlina, — bet iš lėto. Turime eiti neskubėdamos, kitaip mūsų paklaus, kodėl bėgame. Eikite laisvai, lyg nieko nebūtų atsitikę.
Brienė užsikišo kalaviją už diržo ir toliau žingsniavo greta Ketlinos. Nakties oras kvepėjo lietumi. Joms už nugaros karaliaus palapinė jau liepsnojo. Pro jas nuskubėjo vyrai, šūkaudami apie gaisrą, žmogžudystę ir burtus. Kiti stoviniavo būreliais ir pašnibždomis kalbėjosi. Vienas kitas meldėsi, o vienas jaunas ginklanešys klūpojo ir nesislėpdamas verkė.