Iš lūpų į lūpas sklindant gandams, Renlio kovos rikiuotė jau iro. Per naktį kūrenti laužai geso, rytuose dangus ėmė šviesėti, milžiniškas Vėtrų Gūžtos šešėlis iškilo lyg akmeninis stabas, o per laukus ritosi vėjo sparnų nuo saulės nešami pilkšvi rūko tumulai. Ryto vaiduokliai, — taip kartą girdėjo sakant senąją auklę — dvasios, grįžtančios į savo kapus. Vienas iš jų dabar ir Renlis, pražuvęs kaip ir jo brolis Robertas, kaip ir jos brangusis Nedas.
— Niekada nebuvau jo apkabinusi, tik mirties valandą, — tyliai tarė Brienė, joms žingsniuojant per vis labiau sumaištyje skęstančią stovyklą. Kalbėjo taip, lyg bet kurią akimirką galėtų palūžti. — Jis juokėsi lyg niekur nieko, ir staiga viskas paplūsta krauju… miledi, aš nieko nesuprantu. Jūs matėte ką nors, pastebėjote…
— Mačiau šešėlį. Iš pradžių man pasirodė, kad jis Renlio, bet iš tiesų tas šešėlis buvo jo brolio.
— Lordo Stanio?
— Jaučiau jį. Suprantu, kad skamba kvailai…
Tačiau Brienei tai buvo labai rimta.
— Nužudysiu jį, — pareiškė ta aukšta negraži mergina. — Nužudysiu savo lordo kalaviju. Prisiekiu. Prisiekiu. Prisiekiu.
Halis Molenas ir visa jos palyda laukė paruošę arklius. Seras Vendelis Manderlis labai susirūpinęs troško išgirsti, kas čia darosi.
— Miledi, visa stovykla kraustosi iš proto, — pripuolė jis, vos pasirodžius Ketlinai. — Kaip lordas Renlis, ar jis… — Ir staiga nutilo išvydęs Brienę ir krauju permirkusius jos drabužius.
— Negyvas, tačiau be mūsų pagalbos.
— O mūšis… — prasižiojo Halis Molenas.
— Mūšio nebus, — Ketlina užsėdo ant žirgo, aplink ją tuojau išsirikiavo palydovai, seras Vendelis kairėje ir seras Pervinas Frėjus dešinėje. — Briene, arklių turime dukart daugiau negu žmonių. Išsirink vieną ir jojame.
— Aš turiu savo žirgą, miledi. Ir mano šarvai…
— Palik juos. Turime atsidurti kuo toliau, kol jie sumanys mūsų ieškoti. Abi buvome su karalium, kai jį nužudė. Šito niekas nepamirš.
Netarusi nė žodžio, Brienė padarė kaip jai buvo liepta.
— Jojam, — savo palydai įsakė Ketlina, kai visi jau sėdėjo raiti. — Jei kas nors mėgins mus stabdyti, užkapokite.
Ilgiems aušros pirštams skleidžiantis laukuose, pasaulis palengva atgavo spalvas. Ten, kur anksčiau pilki vyrai, apsiginklavę iečių šešėliais, laukė ant pilkų žirgų, dabar šaltu sidabru žvilgėjo dešimt tūkstančių iečių smaigalių, nesuskaitomos vėliavos plaikstėsi ryškiai raudonomis, rausvomis, oranžinėmis, sodriai mėlynomis, rudomis spalvomis, švytėjo geltoniu ir auksu. Visa Vėtrų Gūžtos ir Haigardeno galia, vos prieš valandą dar priklausiusi Renliui. Dabar jie visi — Stanio, staiga suvokė Ketlina, net jeigu dar patys to nežino. Kur dar jiems eiti, jeigu ne pas paskutinį iš Barateonų? Vienu piktadarišku smūgiu Stanis laimėjo viską.
Aš — teisėtas karalius, skelbė jis suspaudęs žandikaulius tarsi plieno reples, ir jūsų sūnus toks pat išdavikas, kaip ir mano brolis. Ateis ir jo valanda.
Visą kūną jai nusmelkė šiurpas.
Jonas
Vieniša, netikėtai išsišovusi kalva kilo iš miško tankmės, jos vėjo gairinamos uolos buvo matyti per daugelį mylių. Pasak žvalgų, tyržmogiai vadino ją Pirmųjų Žmonių Kumščiu. Tikrai panašu į kumštį, pagalvojo Jonas Snou, — iškištą pro žemes ir girias, nuogų parudavusių šlaitų akmenys barkšo kaip krumpliai.
Jis jojo į viršūnę su lordu Mormontu ir kitais vyresniaisiais, Vaiduoklį palikęs apačioje, po medžiais. Jiems kopiant aukštyn, didvilkis paspruko tris kartus, bet du kartus nenoriai sugrįžo atsiliepdamas į Jono švilpimą. Trečią kartą lordas vadas neteko kantrybės ir burbtelėjo:
— Vaikine, tegu jis laksto, noriu iki sutemų pasiekti keterą. Susirasi tą vilką vėliau.
Kelias aukštyn buvo status ir akmenuotas, viršūnėje stūksojo iš akmenų suversta siena, aukštumo sulig krūtine. Jiems teko padaryti nemažą lankstą, kol rado pakankamai didelį plyšį, kad praeitų arkliai.
— Čia nebloga vieta, Torinai, — pareiškė Senasis Lokys, kai jie pagaliau atsidūrė viršūnėje. — Vargu ar galime tikėtis ko nors geriau. Čia apsistosime ir lauksime Pusrankio.
Lordas vadas nušoko žemėn, jo varnas gavo pakilti jam nuo peties. Garsiai skųsdamasis jis suplasnojo ore.
Nuo kalvos į visas puses atsivėrė puikūs vaizdai, tačiau Jono žvilgsnį pirmiausia patraukė ta žiedu sukanti siena, pilki gerokai sudūlėję akmenys su baltais kerpių lopais ir žalių samanų barzdomis. Kalbėta, esą Aušros amžiuje Kumštis buvo Pirmųjų Žmonių žiedinis įtvirtinimas.
— Tinkamas gintis fortas, nors ir senas, — tarė Torinas Smolvudas.
— Senas, — klyktelėjo Mormonto varnas triukšmingai plasnodamas ir sukdamas ratus jiems virš galvų. — Senas, senas, senas.
— Nutilk, — suurzgė Mormontas paukščiui. Išdidumas neleido Senajam Lokiui pripažinti savo silpnumo, bet Jonas suprato tiesą. Pastangos neatsilikti nuo jaunesnių vyrų kainavo daug.
— Jei prireiktų, šią aukštumą ginti bus nesunku, — pasakė Torinas, vesdamas žirgą palei akmeninį žiedą ir plevėsuodamas vėjyje sabalo kailiu apkraštuoto apsiausto skvernais.
— Taip, šita vieta tiks, — Senasis Lokys iškėlė ranką tikrindamas vėjo kryptį, ant jos tuoj pat nutūpė varnas, skrebendamas nagais juodus šarvų marškinius.
— O kaip bus su vandeniu, milorde? — pasidomėjo Jonas.
— Kalvos papėdėje mes kirtome upelį.
— Toloka eiti atsigerti, be to, jo negina akmenų siena.
— Ar tik netingi laipioti į kalną, vaikine? — tarė Torinas.
— Kitos tokios įtvirtintos vietos tikrai nerasime, — atsiliepė lordas Mormontas. — Vandens atsinešime, laikysime viršuje didelę atsargą.
Jonas suprato, kad geriau nesiginčyti. Suskambo įsakymai, Nakties sargybos broliai pradėjo kurti stovyklą Pirmųjų Žmonių statyto akmeninio žiedo viduje. Tarsi grybai po lietaus sudygo juodos palapinės, ant plikos žemės pabiro antklodės ir čiužiniai. Arklininkai, ilgomis eilėmis surikiavę arklius, juos šėrė ir girdė. Kiti griebėsi kirvių ir blėstančios dienos šviesoje skubėjo prikirsti medžių, kad malkų užtektų visai nakčiai. Dvi dešimtys statytojų kapojo krūmus, kasė išvietes, dėliojo atsigabentus ugnyje grūdintus aštriakuolius.
— Iki tamsos kiekviena žiedinės sienos anga privalo būti apsaugota grioviu ir užtverta aštriakuoliais, — dar anksčiau įsakė Senasis Lokys.
Įrengęs vado palapinę ir pasirūpinęs arkliais, Jonas Snou nusileido žemyn ieškoti Vaiduoklio. Didvilkis tučtuojau pasirodė, kaip visada be menkiausio garso. Jonas vaikštinėjo medžių ūksmėje, švilpė ir šūkavo toje žalumoje visiškai vienišas, žengdamas per kankorėžius ir nukritusius lapus, tik staiga apsižiūrėjo, kad šalia jo jau tipena baltas, blyškus tarsi ryto migla, galingas didvilkis.
Tačiau užkopus iki akmenų žiedo, Vaiduoklis vėl ėmė spyriotis. Jis atsargiai priėjo prie sienos plyšio, viską apuostė ir atsitraukė, lyg jam būtų nepatikę tai, ką užuodė. Stvėręs už pakarpos, Jonas mėgino įtempti jį žiedo vidun. Tai pasirodė nelengva — vilkas svoriu nedaug nusileido pačiam Jonui, o jėgos turėjo gerokai daugiau.
— Vaiduokli, kas tau atsitiko?
Paprastai jis nebūdavo šitoks suirzęs. Galų gale Jonui teko nusileisti.