— Kaip sau nori, — tarė jis vilkui. — Eik ir medžiok.
Raudonos akys žvelgė Jonui pavymui, kol jis pro samanomis apžėlusius akmenis pralindo į vidų.
Čia turėjo būti saugu. Nuo kalvos galėjai patogiai apžvelgti apylinkes, šiaurės ir vakarų pusėse šlaitai kilo labai statūs, tik rytuose buvo šiek tiek nuolaidesnis. Tačiau sutemoms tirštėjant, tamsai iš šešėlių šliaužiant arčiau, Joną kamavo vis stipresnė nuojauta, kad kažkas turi nutikti. Tai užkerėtas miškas, galvojo jis. Gal čia yra vaiduoklių, Pirmųjų Žmonių dvasių. Kadaise šita vieta priklausė jiems.
— Vaikine, liaukis svajoti, — tarė jis pats sau.
Užsiropštęs ant suverstų akmenų, Jonas pažvelgė tolyn, kur leidosi saulė. Atsispindėdama nuo vingiuojančios į pietus Balsvosios upės vandenų, jos šviesa žiburiavo lyg kaltinis auksas. Aukštupio pusėje kraštas buvo kalnuotesnis, vietoj tankaus miško ten, šiaurėje ir vakaruose, viena paskui kitą aukštai kilo nuogos ir nesvetingos uolėtos kalvos. Ties horizontu tarsi galingi šešėliai dunksojo kalnai, keteromis nykstantys melsvai pilkuose toliuose, jų dantytas viršūnes dengė niekada neištirpstantis sniegas. Net iš toli jie atrodė šalti, neaprėpiami ir atšiaurūs.
Tuo tarpu čia, aplink jų kalvą, karaliavo giria. Į pietus ir rytus miškai driekėsi kiek tik Jono akys užmatė — begalinės šaknų ir šakų tankmės, tūkstančiai žalumos atspalvių, tarp jų šviečiančios raudonos dėmės ten, kur, prasibrovęs pro pušis ir sargmedžius, stiebėsi burtmedis, ar geltoni žybsniai — lapų spalvą jau ėmę keisti plačialapiai. Vėjui papūtus girgždėjo ir dejavo šakos, kur kas senesnės už patį Joną, virpėjo tūkstančiai lapelių, ir miškas akimirką atrodydavo lyg tamsiai žalia jūra, banguojanti, audrinama vėtros, amžina ir nenuspėjama.
Vaiduoklis ten, apačioje, vienišas nebus, pamanė Jonas. Po tos jūros paviršiumi galėjo, slapstydamiesi už medžių, krutėti bet kokie padarai, besitaikantys per girios tamsą prišliaužti prie akmenų žiedo. Bet kokie. Ir niekas nieko apie juos nežino. Taip jis stovėjo ilgai, kol saulė dingo už aštrių tarsi pjūklo dantys kalnų, ir į mišką atslinko tamsa.
— Jonai? — šūktelėjo Semvelis Tarlis. — Taip ir maniau, kad čia tu. Kaip laikaisi?
— Neblogai, — Jonas nušoko žemyn. — O kaip tavo reikalai šiandien?
— Gerai. Visai gerai laikausi. Tikrai.
Jonas neketino dalytis savo nerimu su draugu, juolab dabar, kai Semvelis Tarlis pagaliau jaučiasi drąsiau.
— Senasis Lokys ketina čia laukti Korino Pusrankio ir vyrų iš Šešėlių bokšto.
— Šita vieta, regis, gerai įtvirtinta, — tarė Semas. — Pirmųjų Žmonių žiedinė tvirtovė. Kaip manai, čia vyko mūšiai?
— Žinoma. Bet geriau paruošk kokį paukštį. Mormontas norės pasiųsti žinią atgal.
— Būtų gerai, jei galėčiau pasiųsti juos visus. Jiems labai nepatinka tupėti narve.
— Jei mokėtum skraidyti, nepatiktų ir tau.
— Jei mokėčiau skraidyti, jau seniai sėdėčiau Juodojoje pilyje ir kirsčiau apkepą su kiauliena, — atsiliepė Semas.
Jonas apdegusia ranka paplekšnojo jam per petį. Jie drauge patraukė į stovyklą. Visur aplinkui jau liepsnojo laužai. Virš galvų žiebėsi žvaigždės. Ilga raudona Mormonto deglo uodega švytėjo, ryškumu lenktyniaudama su mėnuliu. Varnų balsus Jonas išgirdo iš tolo, nors pamatė tik po valandėlės. Kai kurie kranksėjo šaukdami jį vardu. Sugalvoję kelti triukšmą, tie paukščiai drovumu nepasižymėjo.
Jie irgi kažką jaučia.
— Verčiau einu pasirūpinsiu Senuoju Lokiu, — tarė Jonas. — Nepavalgydintas jis taip pat įsitriukšmauja.
Mormontą jis rado besikalbantį su Torinu Smolvudu ir pustuziniu kitų vyresniųjų.
— Parsiradai pagaliau, — stačiokiškai rėžė senis. — Gal malonėtum atnešti mums karšto vyno. Naktis šaltoka.
— Tuojau, milorde.
Jonas užkūrė laužą, iš sandėlio atsinešė statinaitę Mormonto mėgstamo stipraus raudonojo ir įpylė į katiliuką. Tada pakabino virš ugnies ir ėmė rinkti kitus priedus. Senajam Lokiui karštas vynas su prieskoniais tikdavo tik tam tikros sudėties. Tiek cinamono, tiek gvazdikėlių ir tiek medaus, nė lašo daugiau. Dar razinų, riešutų ir džiovintų uogų, bet jokiu būdu ne citrinos, tai ypač pasibjaurėtinas pietiečių prasimanymas — toks požiūris stebino, nes rytais gerdamas alaus jis visada dėdavosi citrinos. Lordo vado reikalavimu gėrimas privalėjo būti karštas, kad žmogų kaip reikiant sušildytų, bet nevalia buvo leisti vynui užvirti. Jonas atidžiai stebėjo katiliuką.
Besidarbuodamas girdėjo balsus palapinės viduje. Džarmanas Bakvelas sakė:
— Patogiausias kelias į Speigilčius — žygiuoti palei Balsvąją upę iki jos ištakų. Tačiau jei trauksime tuo keliu, Plėšikas apie mus netrukus sužinos, dėl to galiu galvą guldyti.
— Galbūt tiktų Milžino Laiptai, — tarė seras Maladoras Lokas, — arba Aidžioji perėja, jeigu tik neužversta.
Vynas jau garavo. Jonas nukėlė katiliuką nuo liepsnos, pripylė aštuonias taures ir nunešė į palapinę. Senasis Lokys sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į varganą žemėlapį, Semo nupieštą aną vakarą pas Krasterį. Jis paėmė taurę nuo padėklo, paragavo vieną gurkšnį ir pritardamas atsainiai linktelėjo. Jo varnas nušokavo per jo ranką žemyn.
— Grūdų, — karktelėjo paukštis. — Grūdų. Grūdų.
Seras Otinas Vitersas mostelėjęs ranka vyno atsisakė.
— Aš apskritai į kalnus nekelčiau kojos, — tarė jis laibu, pavargusiu balsu. — Speigilčiuose šaltis kanda net ir vasarą, o dabar… jei užkluptų audra…
— Neketinu be būtino reikalo kišti galvos į Speigilčių pavojus, — atsiliepė Mormontas. — Tyržmogiai negali išgyventi ant sniego ir uolų lygiai taip pat, kaip ir mes. Netrukus jie leisis iš kalnų žemyn, ir nesvarbu, kokio dydžio būtų jų kariuomenė, vienintelis kelias jiems — palei Balsvąją upę. Jeigu taip, mes čia labai gerai įsitaisėm. Jiems niekaip nepavyks pro mus prasmukti.
— Gal jie ir nenorės. Jų tūkstančiai, o mūsų, kai atvyks Pusrankis, bus trys šimtai, — seras Maladoras paėmė Jono paduotą taurę.
— Jeigu reikės kautis, geresnės vietos tikrai nerasime, — pareiškė Mormontas. — Sustiprinsime gynybinius įtvirtinimus — duobėmis, aštriakuoliais, pribarstysime ant šlaitų dyglių. Užtaisysime visus sienos plyšius. Džarmanai, iš tavo vyrų reikės pačių akyliausių, jie bus stebėtojai. Išsidėstys žiedu aplinkui ir palei upę, kad žinotume iš anksto, kas artinasi. Tegu slepiasi medžiuose. Be to, jau reikia kaupti vandens atsargas. Kasime talpyklas. Vyrai turės darbo, o vėliau tos atsargos gali labai praversti.
— Mano žvalgai… — prabilo Torinas Smolvudas.
— Tavo žvalgai, kol Pusrankis neatvyko, žvalgysis tik šioje upės pusėje. Vėliau žiūrėsime. Neketinu daugiau prarasti nė vieno vyro.
— Mensas Plėšikas galbūt telkia kariuomenę už vienos dienos kelio nuo čia, o mes nieko nežinosime, — pasipiktino Smolvudas.
— Kur tyržmogiai telkiasi, mes žinome, — nenusileido Mormontas. — Apie tai mums pasakojo Krasteris. Man jis nepatinka, bet nemanau, kad jis melavo.
— Jūsų valia, — Smolvudas paniuręs išėjo. Kiti ištuštino taures ir taip pat patraukė pro duris, bet mandagiau.
— Ar pageidausite vakarienės, milorde? — paklausė Jonas.
— Grūdų, — riktelėjo varnas. Mormontas atsakė tik po valandėlės, bet tepratarė:
— Ar tavo vilkas sumedžiojo kokį žvėrį?
— Jis dar negrįžo.
— Šviežia mėsa mums tiktų. — Mormontas kyštelėjo ranką į maišą ir ištiesė varnui saują grūdų. — Manai, darau klaidą neleisdamas vyrams žvalgytis toliau?