— Ne man spręsti, milorde.
— Tau, jei esi klausiamas.
— Jeigu žvalgai gali dairytis tik aplink Kumštį, nežinau, kaip jie galėtų rasti mano dėdę, — tarė Jonas.
— Niekaip. — Varnas lesė grūdus iš Senojo Lokio delno. — Ar du šimtai vyrų, ar dešimt tūkstančių — šita šalis vis vien per daug didelė.
Grūdai baigėsi, ir Mormontas apvertė delną.
— Bet jūs ieškosite ir toliau?
— Meisteris Eimonas laiko tave protingu. — Mormontas perkėlė varną sau ant peties. Paukštis pakreipė galvą į šoną ir žiūrėjo blyksėdamas mažomis akutėmis.
Atsakymas piršosi pats.
— Gal… man regis, kad vienam žmogui lengviau rasti du šimtus, negu dviem šimtams rasti tą vieną.
Varnas klyktelėjo tarsi šaipydamasis, bet Senasis Lokys nusišypsojo į savo žilą barzdą.
— Tiek žmonių ir arklių palieka tokį pėdsaką, kad net Eimonas juos įžiūrėtų. Nuo šitos kalvos mūsų ugnis turėtų būti matoma iki pat Speigilčių papėdės. Jeigu Benas Starkas gyvas ir laisvas, neabejoju, kad jis pas mus ateis.
— Taip, — sutiko Jonas, — bet… o jeigu…
— Jeigu jis negyvas? — švelniau paklausė Mormontas.
Jonas nenoriai linktelėjo.
— Negyvas, — įsiterpė varnas. — Negyvas. Negyvas.
— Jis vis tiek gali mus pasiekti, — kalbėjo Senasis Lokys. — Kaip pasiekė Otoras ar Džeiferis Flauersas. Kaip ir tau, man baisu apie tai pagalvoti, bet negalime pamiršti, kad taip gali būti.
— Negyvas, — kranktelėjo varnas, pašiaušdamas sparnus. Šį kartą garsiau ir šaižiau. — Negyvas.
Mormontas paglostė juodas paukščio plunksnas ir, netikėtai nusižiovavęs, prisidengė atgalia ranka burną.
— Ko gero, vakarienės atsisakysiu. Poilsio man reikia labiau. Pažadink mane švintant.
— Miegokite ramiai, milorde.
Jonas surinko tuščias taures ir žengė laukan. Kažkur tolėliau buvo girdėti juokas, gailūs dūdmaišio garsai. Stovyklos viduryje liepsnojo didžiulis laužas, nosį kuteno gaminamo troškinio kvapai. Senasis Lokys gal ir nejuto alkio, bet Jonas buvo labai išalkęs. Tad pasuko arčiau ugnies.
Ten, atsistojęs su šaukštu rankoje, postringavo Daivenas.
— Šitą mišką pažįstu geriau negu kas kitas, ir, patikėkit, šiąnakt tikrai nenorėčiau vienas per jį joti. Negi neužuodžiate?
Grenas žiūrėjo į jį išplėtęs akis, bet atsiliepė Paniurėlis Edas:
— Aš užuodžiu tik dviejų šimtų arklių mėšlą. Ir dar šitą viralą. Tiesą sakant, gerai pauosčius, abu jie kvepia panašiai.
— Tuoj aš tau parodysiu „panašiai“, — Heikas pliaukštelėjo per savo durklą. Jis niurnėdamas kliūstelėjo iš katilo į Jono dubenį.
Troškinys buvo tirštas, su miežiais, morkomis ir svogūnais, kur ne kur pasitaikydavo nuo virimo suminkštėjęs sūdytos jautienos kąsnis.
— O ką tu užuodi, Daivenai? — paklausė Grenas.
Miško žinovas valandėlę čiulpė šaukštą. Dantis buvo išsiėmęs. Jo veidas atrodė nugairintas ir įdiržęs, rankos gumbuotos kaip senos šaknys.
— Man atrodo, kad kvepia… na… šalčiu.
— Mediniai tavo dantys, tokia pat ir makaulė, — drėbė jam Heikas. — Šaltis neturi kvapo.
Turi, pagalvojo Jonas prisiminęs aną naktį lordo vado kambaryje. Jis kvepia mirtimi. Staiga jo alkis kažkur dingo. Atidavė savo dubenį Grenui, kuriam aiškiai reikėjo maisto papildomai, kad sušiltų vėsią naktį.
Pūtė žvarbokas vėjas. Rytą žemę aptrauks šerkšnas, palapinių virvės bus sušalusios ir apledėjusios. Katiliuko dugne dar teliūskavo lašas vyno su prieskoniais. Jonas įmetė į laužą malkų ir pakabino katiliuką ant ugnies, kad vėl sušiltų. Laukdamas mankštino pirštus, suspausdamas ir vėl ištiesdamas kumštį, kol ranka ėmė dilgčioti. Aplink stovyklą jau užėmė vietas pirmoji sargybos pamaina. Visur palei akmenų žiedą mirgėjo deglai. Naktis buvo tamsi, be mėnulio, bet danguje tviskėjo tūkstančiai žvaigždžių.
Iš tamsos atsklido silpnas ir tolimas garsas, tačiau jo supainioti negalėjai su niekuo — tai staugė vilkai. Jų balsai tai augo, tai slopo — šiurpi, vienatvės kupina rauda. Nuo jos ant sprando šiaušėsi plaukai. Kitapus laužo iš šešėlio į Joną žvelgė pora raudonų akių. Atspindėdamos liepsnas, jos žibėjo.
— Vaiduokli, — apstulbęs atsiduso Jonas. — Vis dėlto galų gale atėjai vidun, ką? — Baltasis vilkas neretai medžiodavo visą naktį, ir Jonas nesitikėjo jo sulaukti iki aušros. — Gal medžioklė pasitaikė labai prasta? Na, eikš čionai. Pas mane, Vaiduokli.
Didvilkis apėjo laužą lanku, apuostė Joną, pauostė vėją, vis nenurimdamas. Atrodė, kad mėsa dabar jo nedomina. Kai tada negyvėliai prisikėlė, Vaiduoklis apie juos žinojo. Jis pabudino mane, įspėjo. Sunerimęs Jonas atsistojo.
— Ten kažkas yra? Vaiduokli, jauti kvapą? — Daivenas sakė, kad kvepia šalčiu.
Didvilkis nušuoliavo, paskui stabtelėjo ir atsigręžė. Nori, kad sekčiau jam iš paskos. Užsitraukęs apsiausto gobtuvą, Jonas patraukė tolyn nuo palapinių, nuo laužo šilumos, pro nedidelių pasišiaušusių arkliukų gretas. Pajutęs pro šalį bėgantį Vaiduoklį, vienas arklys susierzinęs žvingtelėjo. Jonas pasistengė keliais žodžiais jį nuraminti ir stabtelėjęs paglostė jam snukį. Artinantis prie sienos, buvo girdėti, kaip plyšiuose tarp akmenų švilpia vėjas. Pasigirdo sargybinio balsas. Jonas žengė į deglo šviesą.
— Man reikia atnešti vandens lordui vadui.
— Tada eik, — atsiliepė sargybinis. — Bet pasiskubink.
Susigūžęs po savo juodu apsiaustu, nuo vėjo dengdamasis gobtuvu, tas žmogus nė nepasižiūrėjo, kad Jonas nesineša jokio kibiro.
Jis šonu pralindo pro du aštriakuolius, Vaiduoklis nesunkiai rado kelią apačioje. Į sienos plyšį buvo įstatytas deglas, vėjo gūsiai nuo jo vis atplėšdavo blyškiai oranžines liepsnų draiskanas. Sprausdamasis pro akmenų tarpą, Jonas jį pasičiupo. Vaiduoklis pasileido žemyn nuo kalvos. Atkišęs deglą, Jonas nusekė iš paskos, tik lėčiau. Stovyklos šurmulys už nugaros po truputį slopo. Nakties tamsa buvo juoda kaip degutas, šlaitas status, akmenuotas ir nelygus. Pakaktų akimirkai prarasti budrumą — ir nusisuktum koją… arba sprandą. Ką aš darau? — nesiliovė jis klausinėjęs savęs, atidžiai rinkdamasis, kur žengti toliau.
Apačioje ošė medžiai, tarsi žieve ir lapais šarvuoti kariai, išsirikiavę tyliomis gretomis ir laukiantys įsakymo pulti kalvą. Atrodė visiškai juodi, tik deglo šviesai juos pasiekus, Jonas įžiūrėjo šiek tiek žalumos. Kažkur per akmenis tyliai čiurleno vanduo. Vaiduoklis šmurkštelėjo po krūmais ir pranyko. Jonas stengėsi neatsilikti klausydamasis tekančio upeliuko ir vėjyje dūsaujančios lapijos. Šakelės kabinosi į jo apsiaustą, o storų šakų pynės virš galvos užstojo žvaigždes.
Vaiduoklį jis rado godžiai lakantį iš upelio.
— Vaiduokli, — šūktelėjo, — pas mane. Tuoj pat.
Didvilkis pakėlė galvą, jo raudonos akys grėsmingai blizgėjo, vanduo nuo snukio varvėjo lyg seilės. Tą akimirką atrodė baisus ir negailestingas. Bet išsyk vėl pasileido bėgti, šuoliais pralėkė pro Joną ir nukūrė tarp medžių.
— Vaiduokli, ne, būk čia! — šaukė Jonas, tačiau vilkas jo nepaisė. Grakštų baltą pavidalą prarijo tamsa, ir Jonui teko apsispręsti — vienam kopti atgal į stovyklą arba sekti iš paskos.
Jis širsdamas nusekė paskui Vaiduoklį, laikydamas deglą kuo žemiau, kad matytų akmenis, ant kurių klupo kas žingsnį, storas šaknis, kurios, regis, vis taikydavo stverti jį už kojos, urvus, kur nesunkiai galėjai išsinarinti kulkšnį. Kas kelis žingsnius jis vis šaukė Vaiduoklį, bet tarp medžių siautė nakties vėjas, jo gausmas gožė bet kokius žodžius. Tai beprotybė, galvojo jis braudamasis vis giliau į girią. Jau rengėsi sukti atgal, bet staiga toli priekyje ir šiek tiek į dešinę, arčiau kalvos papėdės, pastebėjo švystelint kažką balta. Keikdamasis panosėje nuskuodė tenai.