Vydamasis savo vilką jis apibėgo beveik ketvirtį kelio aplink Kumštį, bet vėl pametė jį iš akių. Pagaliau kalvos papėdėje sustojo atgauti kvapo. Aplinkui buvo vien spygliuoti brūzgynai ir suvirtę akmenys. Deglo šviesą iš visų pusių spaudė tamsa.
Išgirdęs tylų skrebenimą, Jonas atsigręžė. Žengė arčiau to garso, rūpestingai apeidamas riedulius ir erškėčius. Už nuvirtusio medžio vėl pamatė Vaiduoklį. Didvilkis įnirtingai rausė duobę, net žemės lakstė į šalis.
— Ką radai? — Jonas nuleido deglą ir išvydo apvalų šviežiai supiltos žemės kauburį. Kapas, iš karto pagalvojo jis. Tačiau kieno?
Jonas atsiklaupė ir įbedė deglą į žemę greta. Dirva buvo lengva, smėlėta. Kasti buvo lengva, netrukdė nei akmenys, nei šaknys. Kad ir kas čia būtų, užkasta neseniai. Pakasus per dvi pėdas, pirštai užčiuopė audeklą. Jis tikėjosi — bijojo — rasti lavoną, bet čia buvo kažkas kita. Pagniaužęs tą audeklą, pajuto po juo kažkokius nedidelius, kietus daiktus, išjudinti jų nepajėgė. Nesklido joks kvapas, neropinėjo kirmėlės. Vaiduoklis atsitraukė ir stebėjo atsitūpęs ant užpakalinių kojų.
Jonas nužėrė palaidas žemes ir pamatė apvalų ryšulį, kokių dviejų pėdų skersmens. Užkišęs pirštus už jo kraštų, dar pakasėjo, kad galėtų iškelti. Traukiant tą ryšulį iš duobės, tai, kas buvo jo viduje, krustelėjo ir sutarškėjo. Lobis, pamanė jis, bet tie daiktai neatrodė panašūs į pinigus, o tarškėjimas nepriminė metalo žvangesio.
Ryšulys buvo apvyniotas ilgoka sutrešusia virve. Išsitraukęs durklą, Jonas ją nupjovė, apčiuopė audeklo kraštus ir trūktelėjo. Ryšulys apsivertė, tai, kas buvo jo viduje, pabiro ant žemės. Jis išvydo tuziną peilių, lapo pavidalo iečių antgalių, daug strėlių antgalių. Jonas paėmė vieną durklą be rankenos, lengvutį tarsi pūkas ir tviskantį juoda spalva. Deglo šviesa plona oranžine linija blykstelėjo ant ašmenų liudydama, kad jie aštrūs tarsi skustuvas. Drakono stiklas. Tai, ką meisteriai vadina obsidianu. Ar nebus Vaiduoklis radęs kokią senovinę miškavaikių slėptuvę, įrengtą prieš tūkstančius metų? Pirmųjų Žmonių Kumštis — sena vieta, bet…
Po drakono stiklu gulėjo senas kovos ragas, padarytas iš tauro rago ir apkaltas žalvario juostomis. Jonas išpurtė iš jo žemes, drauge iškrito visa sauja strėlių antgalių. Jonas jų nepuolė rinkti, bet išsitraukė kamputį to audeklo, į kurį ginklai buvo suvynioti, ir patrynė tarp pirštų. Gera vilna, stora, dvigubo audimo, drėgna, bet nesupuvusi. Tikrai negulėjusi žemėje ilgai. Ir dar tamsi. Jonas čiupo audeklą ir kilstelėjo arčiau deglo. Ji ne tamsi. Ji juoda.
Dar nespėjęs atsistoti ir ištraukti to audeklo, jis jau suprato, ką radęs: tai buvo juodas Nakties sargybai prisiekusio brolio apsiaustas.
Branas
Alapilvis rado jį kalvėje, minkantį dumples Mikenui.
— Meisteris prašo ateiti pas jį į bokštą, milorde prince. Atskrido paukštis nuo karaliaus.
— Nuo Robo?
Susijaudinęs Branas nenorėjo laukti Hodoro, tad leido Alapilviui užnešti jį laiptais į viršų. Nors neprilygo Hodorui, bet Alapilvis buvo stambus vyras, tik gerokai silpnesnis. Jiems pasiekus meisterio bokštelį, buvo smarkiai įraudęs ir labai pūškavo. Ten jau laukė Rikonas ir abu Valderiai Frėjai.
Meisteris Luvinas liepė Alapilviui išeiti ir uždarė kambario duris.
— Milordai, — tarė jis rimtai, — gavome laišką nuo jo malonybės, kuriame — ir geros, ir prastos žinios. Jis vakaruose laimėjo didžią pergalę — sutriuškino Lanisterių kariuomenę vietovėje, kuri vadinama Okskrosu, be to, užėmė keletą pilių. Dabar mums rašo iš Ašmarko — anksčiau tai buvo Marbrandų giminės tvirtovė.
Rikonas timptelėjo meisterį už skverno.
— Ar Robas jau grįžta namo?
— Bijau, kad kol kas dar ne. Dar bus daugiau mūšių.
— Ar jis sumušė lordą Taiviną? — paklausė Branas.
— Ne, — atsiliepė meisteris. — Priešo kariuomenę vedė seras Stafordas Lanisteris. Jis žuvo mūšyje.
Branas nebuvo net girdėjęs apie serą Stafordą Lanisterį. Todėl nusprendė neprieštarauti, kai Valderis Didysis pareiškė:
— Lordas Taivinas ten vienintelis šio to vertas.
— Perduokite Robui — aš noriu, kad jis grįžtų namo, — tarė Rikonas. — Tegu parsiveda ir savo vilką, ir mamą su tėvu.
Nors Rikonas žinojo, kad lordas Edardas miręs, jis kartais užmiršdavo… tyčia, kaip Branas įtarė. Jo mažasis brolis buvo labai užsispyręs, taip elgtis moka tik keturmečiai berniūkščiai.
Robo pergalė Braną pradžiugino, tačiau sukėlė ir nerimo. Jis atsiminė, ką Oša sakė tą dieną, kai jo brolis kariuomenės priešakyje išjojo iš Vinterfelo. Jis žygiuoja ne į tą pusę, tvirtino tyržmogių moteris.
— Liūdna, bet kiekviena pergalė turi savo kainą, — meisteris Luvinas atsigręžė į Valderius. — Milordai, jūsų dėdė seras Stevronas Frėjus buvo tarp tų, kurie prie Okskroso neteko gyvybės. Robas rašo, kad jis mūšyje buvo sužeistas. Manyta, kad sužeidimas nerimtas, bet po trijų dienų jis mirė miegodamas savo palapinėje.
— Jis buvo labai senas, — gūžtelėjo pečiais Valderis Didysis. — Šešiasdešimt penkerių, man atrodo. Per daug senas kautis. Visada sakydavo esąs pavargęs.
Valderis Mažasis nusikvatojo.
— Nori pasakyti, pavargęs laukti, kol mirs mūsų senelis? Ar tai reiškia, kad dabar įpėdinis yra seras Emonas?
— Nekalbėk kvailysčių, — atšovė jo pusbrolis. — Pirmojo sūnaus sūnūs pirmesni už antrąjį sūnų. Paveldėtojų eilėje kitas dabar yra seras Raimanas, po jo Edvinas, Valderis Juodasis ir Petiras Spuogas. O tada Eigonas ir visi jo sūnūs.
— Raimanas irgi senas, — pasakė Valderis Mažasis. — Lažinuosi, jam jau virš keturiasdešimties. Jį nuolat kamuoja pilvas. Manai, kad lordas dabar bus jis?
— Lordas būsiu aš. Man jis nerūpi.
Meisteris Luvinas juos griežtai nutraukė.
— Gėdytumėtės taip kalbėti, milordai. Kur jūsų sielvartas? Mirė jūsų dėdė.
— Taip, — nesiginčijo Valderis Mažasis. — Mes giliai liūdime.
Tačiau iš tiesų nė trupučio neliūdėjo. Branui pasidarė bloga. Jie šitą patiekalą virškina geriau negu aš. Jis paprašė meisterio Luvino leisti jam eiti.
— Gerai, — meisteris paskambino varpeliu pagalbos. Hodoras tikriausiai dirbo arklidėse. Vietoj jo pasirodė Oša. Bet ji buvo stipresnė už Alapilvį ir nesunkiai galėjo pakelti Braną ir nešti jį laiptais.
— Oša, — paklausė Branas, jiems einant per kiemą, — ar tu žinai kelią į šiaurę? Iki Sienos… ir net dar toliau?
— Ten nusigauti lengva. Ieškai Ledo Drakono ir vejiesi žydrąją žvaigždę raitelio akyje.
Ji atbula žengė pro duris ir pradėjo lipti įvijais laiptais.
— O ten dar yra milžinų ir visų kitų… Kitų ir miškavaikių?
— Milžinų mačiau, apie miškavaikius girdėjau pasakojant, baltieji klajūnai… kodėl tau parūpo?
— Ar kada matei triakę varną?