— Ne, — ji nusijuokė. — Ir negalėčiau sakyti, kad labai trokštu ją pamatyti.
Oša paspyrė duris į jo miegamąjį ir pasodino Braną prie lango, kur jis galėjo žiūrėti, kas darosi apačioje, kieme.
Oša išėjo, bet, regis, tepraslinko kelios akimirkos, ir durys vėl atsivėrė. Nekviestas vidun įžengė Džodženas Ridas, jam iš paskos — ir jo sesuo Mira.
— Girdėjai apie paukštį? — paklausė Branas. Anas berniukas linktelėjo. — Tai buvo ne vakarienė, kaip sakei. Atėjo Robo laiškas, mes jo nevalgėme, bet…
— Žalieji sapnai kartais įgyja keistą pavidalą, — sutiko Džodženas. — Jų tiesą ne visada lengva suprasti.
— Papasakok, ką sapnavai bloga, — tarė Branas. — Kas bloga artėja prie Vinterfelo.
— Ar milordas princas dabar jau tiki manimi? Ir tikės mano žodžiais, kad ir kaip keistai jie skambėtų jo ausims?
Branas linktelėjo.
— Ateina jūra.
— Jūra?
— Sapnavau, kad aplink Vinterfelą visur tyvuliuoja jūra. Mačiau juodas bangas, tykštančias į vartus ir bokštus, paskui sūrus vanduo pasiliejo per sienas ir paskandino pilį. Kieme plūduriavo skenduoliai. Pirmą kartą dar Pilkuosiuose Vandenyse susapnavęs šitą sapną, nepažinau jų veidų, bet dabar jau esu juos matęs. Vienas jų — Alapilvis, tas sargybinis, kuris skelbė mūsų vardus per puotą. Kitas — jūsų septonas. Ir kalvis.
— Mikenas? — Branas klausėsi ir suglumęs, ir prislėgtas. — Tačiau jūra — už daugelio šimtų mylių, o Vinterfelo sienos tokios aukštos, kad vanduo niekada nepasiektų jų viršaus, nors ir atsirastų prie pilies.
— Nakties tamsoje sūrioji jūra išsilies per šitas sienas, — pakartojo Džodženas. — Mačiau negyvėlius, paskendusius ir išsipūtusius.
— Privalome juos įspėti, — tarė Branas. — Alapilvį ir Mikeną, ir septoną Čeilį. Privalome pasakyti, kad jie saugotųsi nepaskęsti.
— Tai jų neišgelbės, — atsakė berniukas žaliais drabužiais.
Mira priėjo prie lango ir uždėjo ranką Branui ant peties.
— Branai, jie nepatikės. Kaip ir tu pats.
Džodženas atsisėdo ant Brano lovos.
— Papasakok, ką tu sapnuoji.
Branui vis tiek buvo baisu, tačiau jis prisiekė pasitikėsiąs jais, o Starkas iš Vinterfelo laikosi duotos priesaikos.
— Pasitaiko įvairių sapnų, — prabilo jis iš lėto. — Būna vilkiški, tie geresni. Lakstau, medžioju, pjaunu voveres. Kituose atskrenda varna ir liepia man skristi. Kartais tuose sapnuose atsiranda medis, jis šaukia mane vardu. Tada išsigąstu. Bet blogiausi sapnai, kuriuose krintu, — jis prislėgtas pažvelgė žemyn į kiemą. — Niekada anksčiau nebuvau nukritęs. Kai laipiojau. Užsiropšdavau visur, ant stogų, sienų, lesindavau varnas Sudegusio bokšto viršūnėje. Motina bijodavo, kad nukrisiu, bet žinojau, kad to nenutiks. Bet vis dėlto nukritau, ir dabar užmigęs kiekvieną kartą krintu.
Mira spustelėjo jam petį.
— Tai viskas?
— Man taip atrodo.
— Vilkolakis, — tarė Džodženas Ridas.
Branas išplėtė akis.
— Kas?
— Vilkolakis. Persivertėlis. Žvėries išpera. Taip jie vadins tave, jei kada nors išgirs apie tavo vilkiškus sapnus.
Tie žodžiai jį vėl išgąsdino.
— Kas vadins?
— Taviškiai. Iš baimės. Kai kurie degs neapykanta sužinoję, koks esi. Atsiras net tokių, kurie mėgins tave nužudyti.
Senoji auklė kartais sekdavo pasakas apie vilkolakius ir persivertėlius. Šie visada darydavo ką nors bloga.
— Aš ne toks, — tarė Branas, — visai ne toks. Tai tik sapnai.
— Vilkiški sapnai netikri. Kai nemiegi, tavoji akis kietai užmerkta, bet užsnūdus ji prasiveria, ir tavo siela ieško antrosios pusės. Tavyje gyvena didelė galia.
— Nenoriu tos galios. Noriu būti riteris.
— Riteris — tai, ko tu nori. Vilkolakis — tai, kas esi. Šito nepakeisi, Branai, negali nei paneigti, nei apsimesti, kad nieko nežinai. Esi sparnuotas vilkas, tačiau niekada neskraidysi, — Džodženas atsistojo ir priėjo prie lango. — Nebent atmerktum savąją akį, — sudėjęs du pirštus, jis stipriai dūrė Branui į kaktą.
Pats palietęs tą vietą, Branas užčiuopė tik lygią, be jokių plyšelių odą. Nerado ten jokios akies, net ir užsimerkusios.
— Kaip galiu atmerkti tą akį, jeigu jos ten nėra?
— Pirštais jos niekada nerasi, Branai. Jos ieškoti reikia širdimi. — Džodženas savo keistomis žaliomis akimis įdėmiai žvelgė į Braną. — O gal tu bijai?
— Meisteris Luvinas sako, kad to, ką regi sapnuose, bijoti neverta.
— Verta, — nesutiko Džodženas.
— Kas tai?
— Praeitis. Ateitis. Tiesa.
Abu Ridai išėjo, o Branas sėdėjo dar labiau suglumęs. Likęs vienas, mėgino atmerkti trečiąją akį, bet nežinojo kaip. Visaip raukė ir krapštė kaktą, bet niekas nesikeitė — jis viską regėjo taip pat, kaip ir anksčiau. Vėlesnėmis dienomis Branas mėgino įspėti kitus apie tai, ką buvo matęs Džodženas, bet jam sekėsi prastai. Mikeną jo žodžiai pralinksmino.
— Jūra, iš tiesų? Mat kaip, visada norėjau pamatyti jūrą. Tik niekada nepasitaikė atsidurti ten, kur galėčiau iki jos nusigauti. Tai dabar išeina, kad ji pati pas mane atkeliaus? Dievai labai maloningi, jeigu šitaip stengiasi dėl paprasto kalvio.
— Dievai mane pasišauks, kai nuspręs, kad jau laikas, — ramiai tarė septonas Čeilis, — nors nemanau, Branai, kad paskęsčiau. Žinai, užaugau prie Baltojo Peilio krantų. Neblogai moku plaukti.
Vienintelis Alapilvis rimtai išklausė jo įspėjimo. Nuėjęs pats pasikalbėjo su Džodženu ir paskui liovėsi praustis, o prie šulinio net artyn neidavo. Galų gale ėmė taip dvokti, kad kiti šeši sargybiniai įgrūdo jį į karšto vandens kubilą ir be gailesčio nušveitė, o pats Alapilvis rėkė, kad tuoj bus paskandintas, kaip varliavaikis ir sakė. Vėliau, kur nors pilyje pamatęs Braną ar Džodženą, raukydavosi ir kažką burbėdavo sau po nosimi.
Po Alapilvio prausimo praslinkus kelioms dienoms, į Vinterfelą sugrįžo seras Rodrikas su belaisviu, apkūniu jaunuoliu storomis drėgnomis lūpomis ir ilgais plaukais, nuo jo sklido dvokas kaip nuo išvietės, net bjauresnis, negu buvo Alapilvio.
— Jį taip ir vadina — Dvoku, — paaiškino Šiengalvis, Branui pasiteiravus, kas čia toks. — Jo tikro vardo nesu girdėjęs. Sako, jis tarnavo Boltono Mergvaikiui ir padėjo nužudyti ledi Hornvud.
Per vakarienę Branas sužinojo, kad pats Mergvaikis jau miręs. Sero Rodriko vyrai sučiupo jį Hornvudų žemėse darantį kažką siaubinga (Branui liko neaišku, ką tas iš tiesų veikė, bet jam pasirodė, kad tokie dalykai daromi nusirengus visus drabužius) ir pašovė iš lanko, kai jis mėgino sprukti. Tačiau ledi Hornvud išgelbėti jie nebespėjo. Po vedybų Mergvaikis užrakino ją bokšte ir nebeduodavo maisto. Branas girdėjo vyrus kalbant, kad seras Rodrikas, išlaužęs duris, rado ją kruvina burna ir apgraužtais pirštais.
— Tas pabaisa užveržė bjaurų mazgą ir dar prismaigstė spyglių, — pasakė senasis riteris meisteriui Luvinui. — Suk kaip nori, bet ledi Hornvud buvo jo žmona. Jis privertė ją duoti priesaiką ir septono akivaizdoje, ir prie širdmedžio, paskui tą patį vakarą prie liudininkų paėmė ją lovoje. Ji pasirašė popierių, kuriame surašyta jos valia, o Mergvaikis skiriamas paveldėtoju, ir uždėjo savo antspaudą.
— Jei priesaika išgauta grasant ginklu, ji negalioja, — užginčijo meisteris.
— Ruzas Boltonas su tokia nuomone tikriausiai nesutiks. Juolab jei nuo to priklauso žemių likimas, — seras Rodrikas atrodė nusiminęs. — Mielai nurėžčiau šitam tarnui galvą, jis toks pat atgrasus, kaip ir jo šeimininkas. Bet bijau, kad privalome laikyti jį gyvą, kol iš karo grįš Robas. Tas žmogus — vienintelis šlykščių Mergvaikio nusikaltimų liudininkas. Galbūt lordas Boltonas, išgirdęs jo pasakojimą, atsisakys savo reikalavimų, tačiau kol kas Manderlių riteriai ir Dredforto žmonės galabija vieni kitus Hornvudų giriose, o man stinga pajėgų jiems sustabdyti.